GINTARAS. AR ŽINAI?
GINTARO FORMAVIMOSI ISTORIJA
 
Parengė Dalia Sirgedaitė
Baltas putų pavidalo gintaras Baltas (kaulo spalvos) gintaras

Iliustracijos iš V. Katino leidinio „Baltijos gintaras“. V., 1983

Poringas putų pavidalo gintaras
Gintaro formavimosi istorijoje sąlygiškai išskiriami 3 skirtingos trukmės etapai, turėję 
poveikį gintaro sudėčiai bei savybėms
 
Tai etapas, apimantis laikotarpį nuo sakų susidarymo iki patekimo į miško gruntą, trukęs kelis šimtus metų. Etapas sutampa su gintarmedžio amžiumi. Šiame laikotarpyje vykę procesai būdingi tik paviršinės sakų morfologinės atmainos gintarui. Vidinės sakų morfologinės atmainos gintarui šis etapas neturėjo jokios įtakos, kadangi jis buvo gerai izoliuotas nuo atmosferinio deguonies, drėgmės ir šviesos. Šios atmainos gintaras, medžiui supuvus, iš karto pateko į miško dirvožemį. Jį veikė jau tik antrame ir trečiame gintaro formavimosi etape vykę procesai. Dėl šios priežasties gintaro cheminė ir fizinė sudėtis šiek tiek skiriasi.
 
Šis etapas apima laikotarpį nuo sakų patekimo į gintaro miško dirvožemį iki tol, kol pirminius gintaro telkinius išplovė upės. Jis tęsėsi keletą milijonų metų.
 
Šis laikotarpis tebevyksta iki šių dienų.
 
Į medžio paviršių nuolat sunkėsi lakių terpenų (skaidrus bespalvis pušų kvapo skystis, kurio sudėtyje yra angliavandenilų mišinys, randamas sakuose) prisotinti sakai. Čia juos veikė mažesnis slėgis, todėl jie darėsi mažiau tirpūs, aplinkos temperatūros veikiami greitai garavo lakieji terpenai. Tuose sakuose, kurie sunkėsi saulės atokaitoje terpenai garavo greičiau. Iš jų dujų sakų masėje susiformavo daugybė smulkių burbulėlių, todėl sakai susidrumstė. Dujų burbulėliai skystuose sakuose šiek tiek judėjo, jungėsi vieni su kitais, todėl susidarė pusiau skaidrios, arba debesuotos, sakų zonos. Tirštesniuose sakuose burbuliukai liko smulkūs, labai tankiai pabirę, todėl susidarė drumstos, gelsvos arba net baltos sakų zonos. Medžių kamienais klampūs sakai palengva slinko žemyn, skirtingų spalvų ir drumstumo zonos maišėsi, sudarydamos įvairiausių raštų ir spalvų gintarą.
Išgaravus didžiajai terpenų daliai, sakų lydymosi temperatūra labai padidėjo, todėl saulės šiluma jų jau neišlydė. Sakai prilipo prie kamienų ir visiškai sukietėjo. Juose išliko visos per tekėjimą susidariusios spalvos, matomos gintare. Labai smarkiai saulės atokaitoje garuojantys sakai įgavo putų pavidalą, iš kurių susiformavo dažnai aptinkamas poringas putų gintaras. Pavėsyje besisunkiančių sakų terpenai garavo labai lėtai, todėl šie sakai kietėjo iš lėto, jie išliko skaidrūs. Gintaro spalvai įtakos turėjo ir oksidacijos procesas, kuris ypač intensyviai vyko dėl šviesos, šilumos ir ozono poveikio. Oksidacijos paveikto gintaro spalva yra daug tamsesnė nei vidinių formų gintaro.
Šio etapo procesuose nedalyvavo mikroorganizmai, organinės ir mineralinės rūgštys, sakų neveikė drėgmė.
Vidinių gintaro formų sakai kito truputį kitaip. Tai rodo gintaro fizinės savybės ir cheminė sudėtis. Šios atmainos gintaras yra labai šviesus, kartais net bespalvis, kadangi sakai nereagavo su deguonimi (nevyko oksidacijos procesas). Iš sakų negaravo terpenai, todėl gintare išlikę beveik visi lakūs komponentai, kurie reagavo su kitomis sudėtinėmis dalimis, todėl šie sakai yra labai skaidrūs.
 
Gintarmedžiams nudžiūvus ir supuvus, ant kamieno ir jo viduje buvę sakai pateko į miško gruntą, kuriame nuo humuso ir mineralinių rūgščių dominavo rūgšti aplinka. Čia jie organinių medžiagų ir dirvodaros procesų veikiami patyrė įvairiausių fizinių ir cheminių pakitimų. Dėl gero pralaidumo beveik iki apatinių dirvožemio sluoksnių patekdavo atmosferinio deguonies, todėl čia vyravo oksidacinės sąlygos. Dėl šilto klimato miško dirvožemyje buvo gausu bakterijų ir grybų, kurie darė lemiamą poveikį gintaro formavimuisi iš sakų. Šie mikroorganizmai buvo būtina autooksidacijos sąlyga.
Šiame gintaro formavimosi etape mineralinių ir organinių rūgščių veikiami keitėsi sakuose likę terpenai, cheminės gintaro savybės, bet cheminė sudėtis liko pastovi. Veikiant aplinkai bei vykstant įvairioms cheminėms reakcijoms susidarė įvairios medžiagos, suteikusios gintarui būdingą geltoną spalvą, aromatines medžiagas, atsparumą cheminiams poveikiams, susiformavo gintaro rūgštis (CH2. COOH)2, pagal kurią gintaras atskiriamas nuo kitų fosilinių sakų.
Keitėsi ir fizinės sakų savybės. Miško grunte intensyviai oksidavosi jų paviršius ir formavosi gintarą dengianti trapi bei tamsi dūlos plutelė. Polimerizacijos metu didėjo sakų lyginamasis svoris, šviesėjo sakų spalva (skirtinagai nei oksidacijos metu), didėjo lydymosi temperatūra, mažėjo jų tirpimas įvairiuose tirpikliuose. Apie vienas svarbiausių gintaro savybių - sakų kietumą ir klampumą - šiame etape duomenų nėra. Manoma, kad sakai dar buvo trapūs, nes gausiai randama gintarų gabalų nuolaužų.
Milijonus metų trukusiame sakų kitimo etape vykę procesai ir veiksniai suformavo visas svarbiausias gintaro sudėtines dalis bei savybes, atskiriančias jį nuo kitų fosilinių sakų. Tik nuo šio momento gintarmedžių sakai vadinami gintaru.
 
Gintaro dirvožemyje susidariusius pirminius gintaro telkinius amžiais plovė vagas keitusios upės, tekantis lietaus vanduo. Patekę į upes, gintaro gabalai dėl nedidelio lyginamojo svorio, artimo vandens svoriui, lengvai plaukė pasroviui. Plaukdamas vandenyje, gintaras atsitrenkdavo į dugną arba į kitas kliūtis, zulinosi. Susidariusi dūlos plutelė nusitrynė tik atsikišusiuose paviršiuose ir gumulų kampuose, o visur kitur išliko sveika. Riedėdamas akmenuotu dugnu, gintaras apsiskaldė, ilgesnieji gabalai sulūžinėjo. Lūžio ar skilimo vietose paviršiai vėl oksiduotis nespėjo, nes gintaro kelionė nuo Skandinavijos iki Sembos pusiasalio truko tik nuo keleto iki keliolikos metų, todėl gintaringose nuoguluose jie randami visai švieži. Tokio paviršiaus gintaro gabalai yra būdingi visam Sembos telkiniui. Baltijos jūros išmetamas gintaras, ypač didesnieji gabalai, smarkiai apzulinti, suapvalinti, blausaus paviršiaus, beveik neturi dūlos plutelės. Pagal šį požymį jis lengvai atskiriamas nuo iškasamojo gintaro.
Į deltų nuogulas upių žiotyse suneštas gintaras atsidūrė visai kitokioje aplinkoje. Čia buvo daug organinės medžiagos, kuriai pūvant viršutinis nuosėdų sluoksnis neteko deguonies, susidarė daug sieros vandenilio. Oksidacinė aplinka pasikeitė į redukcinę (deguonies atidavimas), kurios įtakoje gintaro sudėtinės dalys įgijo specifinių savybių. Slūgsodamas gintaras įgavo dabartinį kietumą ir ypač vertinamą klampumą. Ši savybė leidžia gintarą lengvai drožti, gludinti ir svidinti.
Paskutiniojo gintaro susidarymo etapo pakitimai buvo tik pirmųjų priedas. Pirmuosiuose etapuose susiformavo visos pagrindinės gintaro fizinės ir cheminės savybės. Ryškiausias jo pakitimas yra oksidacija. Deguonies aplinkoje gintaras apsitraukia įvairaus storio dūlos plutele. Ypač intensyviai ji susidaro ten, kur yra daug organinės medžiagos. Net poliruotas gintaro paviršius įgauna oksidacijos požymių - ilgainiui gelsta, tamsėja ir trūkinėja. Vandenyje gintare ištirpsta dalis laisvos gintaro rūgšties.
 
Literatūra:
1. V. Katinas. Baltijos gintaras.-V. 1983
 

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Technologinę priežiūrą atlieka UNESCO katedra Informatika humanitarams VU Matematikos ir informatikos institute

 

Atnaujinta 2013.01.18