GINTARAS. AR ŽINAI?
 
Gintaro kilmės aiškinimas
 
Parengė Dalia Sirgedaitė
 
Natūralus gintaras. Iliustracija iš leidinio "Gintaras" (K. 1974)Gintaro kilmės aiškinimai aptinkami dar senovės žmonių sukurtose legendose ir padavimuose. Pirmoji tiesioginė užuomina apie augalinę gintaro kilmę aptinkama senovės Romos poeto Ovidijaus kūrinyje „Metamorfozės“. (Radusios žuvusio jaunuolio Fajetono kūną šaltoje šiaurės upės pakrantėje, motina Klimenė ir seserys Heliadės iš sielvarto virto topoliais, o į jūrą upės nuneštos jų ašaros - gintaru.)
Pirmąjį mokslinį gintaro susidarymo išaiškinimą pateikė Senovės Romos mokslininkas Plinijus Vyresnysis (23-79 m. pr. Kr. g.) savo veikale „Historia naturalis“. Jis teigė, kad gintaras yra šiaurėje augančių spygliuočių medžių sakai, vandens sunešti į jūrą ir ten sukietėję. Šią išvadą jis pagrindė tuo, kad degdamas gintaras skleidžia pušies sakų kvapą, jame kartais galima rasti vabzdžių ir augalų liekanų. Veikale Plinijus Vyresnysis citavo ir kitų mokslininkų požiūrį į gintaro susidarymą: Demonstratas manė, kad gintaras susidarė iš lūšies šlapimo; Nikėjas teigė, kad gintaras yra saulės spindulių koncentratas, susidarantis jūros vandenyje; anot Akarubijaus, gintaras iškyla iš saulės įkaitinto dumblo Cefizijo ežere prie Atlanto vandenyno.
Viduramžiais gintaras ir jo kilmė tyrinėta mažai. XIII a. filosofas ir gamtininkas Albertas Didysis (1193-1580) veikale apie mineralus ir uolienas rašė, kad gintaras yra gagato (akmens anglies pasikeitimo produktas) skaidri atmaina.
1546 m. garsus vokiečių mineralogas ir gydytojas G. Agrikola paneigė organinę gintaro kilmę ir tvirtino, kad gintaras yra skystas bitumas (nafta), išsiliejęs iš žemės gelmių ir sukietėjęs ore. Šiai nuomonei pritarė ir pirmosios monografijos apie gintarą (1551 m.) autorius, Prūsijos hercogo Albrechto gydytojas A. Aurifaberis, teigdamas, kad gintaras - tai bitumas, dėl požeminės šilumos ir saulės spindulių poveikio išsiliejęs į žemės paviršių ir čia sukietėjęs. Panašios nuomonės laikėsi ir dauguma to meto mokslininkų: A. Kircher (1655), K. Peucerus (1555), S. Goebel (1558), I. Pomarius (1587), J. Wigandi (1590), A. Gelnitius (1614), I. Thilo (1663). Neorganinės gintaro kilmės šalininkai neigė organinę gintaro kilmę aiškindami, kad gintaro radimo vietose neauga dideli ir sakingi spygliuočių miškai ir iš sakų gintaro pagaminti neįmanoma.
Kita mokslininkų grupė pritarė dar Plinijaus Vyresniojo padarytai išvadai, kad gintaras yra augalinės kilmės. 1551 m. Ch. Encelius teigė, kad gintaras susidarė iš spygliuočių sakų, A. Caesalpinus (1596) gintarą taip pat laikė spygliuočių sakais, kurie žiemą sukietėjo, pateko į jūrą ir veikiami vandens pakito. A. Libavius (1601) manė, kad gintaras susidarė ir iš sakų, ir iš naftos.
Kai kurie mokslininkai neigė ir organinę, ir neorganinę gintaro kilmę. 1557 m. italų filosofas ir fizikas J. Kardanas aiškino, kad gintaras susidarė iš banginių putų. Pietų jūrose šios sukietėjusios putos virto ambra (vaškinė, kvepianti medžiaga), o šiaurinėse - gintaru. 1730 m. šiai nuomonei pritarė Menerofilas, teigdamas, kad gintaras susidarė iš jūros putų, kurios saulės spindulių veikiamos koaguliavo (sukrešėjo).
XVII a. II p. mokslininkų išvada, kad gintaras atsiradęs iš naftos paneigiama, nes gintaras buvo aptiktas ir gilesniuose žemės sluoksniuose, kartu su medienos liekanomis. Nepaisant to, kai kurie mokslininkai, įtakojami G. Agrikolos autoriteto, savo veikaluose vis dar teigė, kad gintaro kilmė yra neorganinė. 1677 m. monografijos apie gintarą autorius, medicinos profesorius P. J. Hartmanas įrodinėjo, kad gintaras yra medienos sausos destiliacijos produktas , susimaišęs su druska. Kuo daugiau druskos, tuo gintaras baltesnis. 1736 m. F. Hofmanas buvo panašios nuomonės. Jis aiškino, kad gintaras susidaręs kaip distiliatas iš fosilinės medienos, veikiamos požeminės šilumos. Viršutiniuose sluoksniuose prie jo prisijungdavo sieros rūgštis ir jis koaguliuodavo, išsiskirdamas drebučiais, kurie vėliau sukietėdavo.
N. Zendelis 1742 m. savo monografijoje apie gintaro inkliuzus teigė, kad gintaras susidaręs iš dūmų ir rūgšties garų, kurie jungdamiesi su oru kondensavosi ir veikiami saulės sukietėjo.
1757 m. M. Lomonosovas, remdamasis to meto kalnakasybos duomenimis, pritarė Plinijaus Vyresniojo organinei gintaro kilmės teorijai. Anot M. Lomonosovo, gintaras susidarė, kai dėl žemės drebėjimo nusileidusią žemyn miško vietą užliejo jūra, medžiai išvirto, juos kartu su sakais užnešė dumblas ir smėlis, ilgainiui mineralinės sultys įsiskverbė į sakus, sukietino juos ir pavertė gintaru.
Pirmasis organinę gintaro kilmę, stebėdamas augalų ir vabzdžių liekanas gintare, moksliškai pagrindė K. Linėjus 1778 metais.
Nepaisant pirmųjų mokslinių M. Lomonosovo ir K. Linėjaus organinių gintaro kilmės įrodymų, buvo ir tokių, kurie teigė, kad gintaras susidarė iš bičių medaus, kuris su medžiais pateko į dirvą ir veikiamas sieros rūgšties sukietėjo (Ž. L. Biufonas, 1783 m.), K. Žirtaneris 1787 m. rašė, kad gintaras yra augalinis aliejus, suneštas didžiųjų miško skruzdžių ir veikiamas skruzdžių rūgšties sukietėjęs, būta aiškinimų, kad gintaras susidarė iš nežinomų jūros gyvūnų taukų.
Galutinai augalinę gintaro kilmę pagrindė mokslininkai J. Jonas (J. F. John), J. Aikė (J. Aycke), G. Berentas (G. Berendt), H. Gepertas (H. Goepert), H. Konvencas (H. Conwentz) ir kt. Jie įrodė, kad gintare randamų augalų ir gyvūnų liekanos yra iš tiesiogiai gintarą produkavusio miško.
 
Literatūra: 
1. V. Katinas. Baltijos gintaras.-V. 1983

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Technologinę priežiūrą atlieka UNESCO katedra Informatika humanitarams VU Matematikos ir informatikos institute

 

Atnaujinta 2013.01.18