GINTARAS

GINTARO GYDOMOJI GALIA

Parengė Jurga Palangytė

Archeologai yra išaiškinę, kad gintaras pradėtas naudoti dar paleolito laikais. Akmens amžiuje kai kuriose valstybėse jis atliko pinigų funkciją. Tatjana Jasinskaja publikacijoje „Saulė ant delno“, (http://www.jura.lt ) rašo, kad „neįmantrios išvaizdos vėriniai ir apyrankės baltų šeimose buvo perduodami palikuonims iš kartos į kartą kaip didžiulė vertybė. Nuo Baltijos pakrančių šiaurės auksas nukeliaudavo į Romos imperiją, Artimuosius Rytus, tolimąją Kiniją bei Japoniją, kur nepaprastomis sukcinito savybėmis žavėjosi vietiniai gydytojai. Nuo seno gintarui buvo priskiriama gydomoji galia. Dar antikos laikais gintaras, ypač gintaro rūgštis, naudota farmakologijoje.
Gintaru buvo malšinamas ausų, akių, skrandžio ir dantų skausmas, juo gydė reumatą. Gintaras šiandien naudojamas gydant šlapimo pūslės, skrandžio ligas, bronchitą.
Kadangi degdamas gintaras skleidžia malonų kvapą, jį jau mūsų protėviai naudojo gamindami kvepiančiuosius mišinius.
Dabar, kai kosmetologijoje ir ypač medicinoje pamažu, bet tvirtai grįžtama prie ekologiškai švarių organinių medžiagų, kurias dovanojo pati gamta, didėja ir gintaro bei jo sudėtinių dalių populiarumas vaistų, mitybos priedų, kosmetikos preparatų gamyboje.
Kaliningrade (Rusija), Lodzėje, Krokuvoje (lenkija) veikia gydomosios ir kosmetikos gamybos linijos, kur preparatams gaminti naudojamas ir gintaras.
Baltarusių minerologas Albertas Bogdasarovas nepoliruotus gintaro vėrinius rekomenduoja naudoti gydant žmones, ypač vaikus su pažeista skydliaukės funkcija, nukentėjusius per Černobylio katastrofą.
 
 
Laima Vaičiulytė
 
Lietuva - gintaro kraštas. Toks įprastas teiginys net neverčia susimąstyti, kas slypi po juo, kaip su juo susiję krašto gyventojai. Atsakyti į šiuos klausimus daug kuo padeda mus pasiekę istoriniai šaltiniai.
Dažnai, vos tik sunegalavus, iškart griebiamasi vaistų, ir tik vienas kitas žmogus naudoja paprastesnes, galinčias padėti profilaktikos priemones ar gydymo priemones.
Seniausiais laikais, kai prie Baltijos jūros pradėjo kurtis gyvenvietės, pakrantėse gintaro būdavo daug daugiau, negu dabar. Šviesi, saulę primenanti, gelsvų atspalvių, rankoje šilumą skleidžianti, lengvesnė už akmenį medžiaga domino žmones nuo seno. Imta manyti, kad ji gali apsaugoti juos nuo blogųjų dvasių. Tikriausiai iš šio tikėjimo ir kilo pavadinimas „gint - aras“ („ginti“, „saugoti“). Taip žiloje senovėje atsirado amuletai, kurių randama pajūryje buvusiose gyvenvietėse.
Prieš du tūkstančius metų nusidriekė Gintaro kelias per Europą. Juo gintaras keliaudavo net iki dabartinės Graikijos ir Italijos. Senovės Romoje už gintaro gabaliuką buvo galima nusipirkti vieną vergą. Tikėta, kad gintaras, nešiojamas ant kaklo, apsaugo nuo gerklės ligų, padeda išlaikyti šviesų protą (senovės Romoje gyvenęs žymus to meto gydytojas Kalistratas (Calistratus) rašė, kad gintaro milteliai, sumaišyti su medumi, gydo gerklės, akių, ausų ligas, o geriami su vandeniu padeda nuo pilvo skausmo). Romėnės moterys ne tik pačios nešiodavo gintaro karolius, bet ir ir jų vaikai, kad „bloga akis“ nenužiūrėtų. Norėdamos ilgiau išlaikyti jaunatvišką išvaizdą, gintaro gabaliukus moterys nešiodavosi delnuose.
Po Kristaus gimimo, bažnyčiose gintarą, kartu su kvapiosiomis medžiagomis naudojo ir smilkalams. Padedantis susikaupti degančio gintaro kvapas išgrynindavo aplinką ne vien tik bažnyčiose. Juo aprūkydavo ir patalpas, kuriose gulėdavo ligoniai. Tokiu būdu oras būdavo dezinfekuojamas, sumažėdavo galimybė užsikrėsti įvairiomis ligomis kitiems, o taip pat pagreitindavo sveikimą.
Viduramžiais gintarinius karolius nešiodavo sergantieji gelta, kad „gintaro geltonumas ištrauktų nesveiką geltonumą iš kūno“. Gintaro apyrankės mažindavo sąnarių ir raumenų skausmą. Tik po to, kai šis gydymo būdas nebepadėdavo, žmonės kreipdavosi į vaistinę. Farmacininkai tvirtindavo, kad kuo smulkesnis gintaras, tuo geriau jis padeda, lengviau organizmas „ištraukia“ gydančiąją medžiagą. Dėl šios priežasties gintaras pradėtas smulkinti, malti. Gintaro miltelių vaistininkai įmaišydavo į trinamuosius tepalus, iš jų darydavo ištraukas. Yra ne vienas aprašymas, kad medaus, rožių aliejaus ir gintaro miltelių mišinys būdavo skiriamas skydliaukės ligomis sergantiems pacientams. Tikėta, kad toks mišinys gali išgelbėti net nuo maro.
Viduramžių vaistinėse gintaro ekstraktas (Extractum succini) būdavo skiriamas nusilpusių žmonių organizmui stiprinti, žaizdoms, sumušimams tepti, o gintaro aliejus (Oleum succini) - trinti skaudamas kūno vietas.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje ir carinėje Rusijoje buvo populiarios gintaro užpiltinės, padedančios nuo daugelio ligų bei stiprinančios kūną. Norint paruošti tokią tinktūrą, gintaro gabaliukai būdavo sumetami į tamsaus stiklo butelį, užpilami degtine ir laikomi šiltai keletą savaičių.
Dar keletas to meto patarimų ir „persergėjimų“, išlikusių iki mūsų dienų:
Gintaro karolius privalo nešioti auklės, kad apsaugotų save ir vaikus nuo užkrečiamų ligų.
Norint palengvinti vaikams dantų dygimą, reikia duoti pakramtyti gintaro karolius, žinoma, atsargiai, stebint, kad vaikas jų neprarytų ir nepaspringtų.
Gydant skaudančią ausį, reikia pasmilkyti gintaru. Gintaras deginamas, leidžiant dūmams pasiekti ausį ir dar geriau - jos vidų.
Seniau daug kas tikėdavo, kad gintarinis rožančius gelbsti nuo „piktų dvasių ir netyrų minčių“.
Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs mokslo pakilimas suaktyvino ir eksperimentus su gintaru. Imta labiau domėtis jo chemine sudėtimi, ieškoti įvairesnių gintaro pritaikymų žmonių gyvenime būdų. Jau keletą dešimtmečių Rusijoje atliekami gintaro gydomųjų savybių tyrinėjimai. Paaiškėjo, kad gintaro rūgštis, kurios būna nuo 3 iki 8 procentų skaidriame gintare, iš tikrųjų yra biostimuliatorius, kuris aktyvina žmogaus organizmą. Atlikta daug bandymų ir pasiekta gerų rezultatų derinant gintaro rūgštį su augaliniais preparatais, gautais iš vaistažolių. Pamažu tokios profilaktikos bei gydymo priemonės tampa vis populiaresnės. Bet kuriuo atveju, naudojant gintaro preparatus, būtina pasitarti su gydytoju.
 
 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Technologinę priežiūrą atlieka UNESCO katedra Informatika humanitarams VU Matematikos ir informatikos institute

 

Atnaujinta 2013.01.18