GINTARAS. AR ŽINAI?

GINTARO MIGRACIJA IR TELKINIŲ SUSIDARYMAS
 
Parengė Dalia Sirgedaitė
 
Iliustracija iš leidinio "Baltischer Bernstein" (Ribnitz-Damgarten, 2001)Ilgus amžius gintarą plovęs ir nešęs lietaus, upių bei jūrų vanduo suformavo platų gintaro paplitimo arealą. Gintaro telkiniai susidarė Pietų Švedijoje, Sembos pusiasalyje, Pietų Anglijoje, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos,  Vokietijos, Danijos teritorijoje, Kaliningrado srityje, Lietuvoje ir nedidelėje teritorijoje iki Rygos įlankos. Už šio arealo ribų aptinkami tik pavieniai gintaro radiniai, kurie ten nugabenti žmonių.
Vėlyvajame eocene gintaro miško vietoje susidarė pirminiai gintaro telkiniai. Vanduo pradėjo juos ardyti ir nešti į upių deltų nuosėdas Sembos pusiasalyje ir Pietų Švedijoje. Didžioji gintaro dalis nusėdo kartu su upės neštu smėliu, moliu, medienos nulaužomis priekinėje deltos dalyje, kur tekantis upės vanduo susidurdavo su stovinčiu jūros vandeniu. Šioje zonoje susidaręs deltos nuogulų užklotas gintaringas sluoksnis išliko iki mūsų dienų. Senųjų gintaro kasėjų šios uolienos vadinamos „mėlynąja žeme“ dėl glaukonito (iš graikų k. glaukos - žalsvas, mineralas hidrožėrutis) priemaišų, nuspalvinusių šį sluoksnį žalsvai pilka spalva. Šioje radimvietėje randamas didžiausias kiekis gintaro - nuo 0,5 iki 2,5 kilogramų kubiniame metre. Įvairiame gylyje slūgsančio sluoksnio storis - 7-8 metrai. Visame jo plote (vakarinėje Sembos pusiasalio dalyje) gintaro yra keli šimtai tūkstančių tonų (apie 90% pasaulinių gintaro atsargų).
Oligoceno laikotarpyje pirminiai gintaro telkiniai upių ir jūros srovių ardomi toliau, plaunamas ir Sembos eoceninis telkinys. Šis į jūrą patekęs gintaras pasklido labai dideliame plote: Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje.
Neogeno laikotarpiu pirminių gintaro telkinių daug neliko, tačiau jie vis dar ardomi. Neogeninės upės per Sembos pusiasalį tekėjo į pietus kartu nešdamos daug gintaro, kuris susitelkė Lenkijoje. Čia jo daug iškasama buvo XVII-XVIII a.
Antano Lukšėno nuotraukoje – inkliuzas iš Palangos gintaro muziejaus ekspozicijosLabai plačiai gintaras plito kvartero periodu. Skandinavijoje susidarę ledynai šliauždami visiškai sunaikino pirminių telkinių likučius, labai smarkiai suardė visų laikotarpių gintaro telkinius ir radimvietes. Atsitiktinių gintaro radinių ledyninėse nuogulose aptinkama Baltijos jūros baseino, Baltarusijos bei Ukrainos teritorijoje. Lietuvoje tokių radinių pasitaiko dabartinių ežerų (Platelių, Lūksto, Vištyčio, Dusios) pakrantėse ir buvusių prieledyninių baseinų nuogulose (prie Kaltinėnų, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Širvintų, Strėvos).
Iš suardytų gintaringų nuogulų Sembos pusiasalyje gintaras su ledyninėmis nuogulomis daugiausia paplito dabartinėje Kaliningrado srityje ir šiaurės rytų Lenkijoje, iš dalies Baltarusijoje bei Ukrainoje. Iš nuogulų upių išplautas gintaras Dnepru nukeliavo beveik iki Juodosios jūros.
Poledynmečiu labai daug gintaro išplovė Baltijos jūros srovės ir bangos, ardydamos Sembos pusiasalio krantus. Ypač intensyviai šis procesas vyko Litorinos jūros laikotarpyje (3500-3000 m. pr. Kr), kai jūros lygis buvo 4-6 metrais aukštesnis už dabartinį. Priekrantinės srovės išplautą gintarą gabeno į šiaurę, klodamos jį ramesnėse ir gilesnėse įlankose bei paplūdimio smėlyje. Viena didžiausių įlankų, nuo jūros atitverta povandeninio gūbrio buvo tarp Pervalkos ir Klaipėdos, šiaurinės Kuršių marių dalies vietoje. Dumblingo smėlio nuogulose 6-15 m. gylyje čia susikaupė keliasdešimt tūkstančių tonų gintaro, kuris XIX a. pab. buvo eksploatuojamas ties Juodkrante. Panašių įlankų buvo ties Šventąja, Liepoja ir kitur, kur dabar driekiasi pajūrio durpynai ir ežerai. Šiek tiek gintaro randama iki Rygos įlankos. Šiauriau jo pasitaiko labai nedaug.
Vakariniame Baltijos pakraštyje daugiausia gintaro susikaupė ledyno tirpsmo vandenų sąnašose Jutlandijos pusiasalyje, iš kurio srovėmis jis pasiekė net pietinius Anglijos krantus.
 
Literatūra: 
1. V. Katinas. Baltijos gintaras.-V. 1983

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Technologinę priežiūrą atlieka UNESCO katedra Informatika humanitarams VU Matematikos ir informatikos institute

 

Atnaujinta 2013.01.18