GINTARAS

GINTARO APDIRBIMAS

Gintaro apdirbimu, labiausiai papuošalų iš gintaro gamyba, žmonės užsiėmė jau prieš 13 tūkstančių metų. Apdirbant iš jo gaminami įvairios paskirties skrituliai, rutuliai, itin dažnai - dekoratyviniai galanterijos bei taikomosios dailės dirbiniai.
Astrologai pataria gintarą nešioti beveik visiems, išskyrus tiems, kurie gimę po Jaučių ženklo. Labiausiai gintaras tinka Liūto ženklo žmonėms.
Žymiausias gintaro kūrinys –  „Gintaro kambarys“, kuris buvo sukurtas 1701 - 1709 m. Prūsijoje ir 1716 m. padovanotas Rusijos carui Petrui I, o 1755 m. pervežtas į caro rezidenciją. Antrojo pasaulinio karo metais „Gintaro kambarį“ išvežė į Kaliningradą. Kur jis buvo paslėptas, iki šiol neišaiškinta.
Lietuvos teritorijoje daugiausia gintarinių meno dirbinių iš vėlyvojo akmens amžiaus (3000 m. pr. Kr.) rasta XIX a. pab. kasinėjant Kuršių marių dugną ties Juodkrante. Surastas vadinamasis „Juodkrantės lobis“ iki šiol domina mokslininkus. 1882 m. šį lobį, kurį sudarė gintaro žaliava ir 434 unikalūs neolito laikotarpio dirbiniai aprašė Richardas Klebsas. Antrojo pasaulinio karo metais šis lobis dingo.

 
Parengta pagal knygą “Palangos gintaro muziejus” (Vilnius, 1991 m. , 
knygos autoriai Antanas Tranyzas, Vladas Katinas, Romualdas Budrys)
 
Gintaro medžiagos savitumas turėjo lemiamą reikšmę jo apdirbimo būdui. Senovės gintaro meno pavyzdžių gausu daugelyje Europos muziejų. Ypač daug jų Akvilėjos miesto muziejuose, nes tai buvo svarbus gintaro apdirbimo ir prekybos centras. Ankstyvaisiais viduramžiais gintaras naudotas vien utilitariniams religiniams tikslams: iš jo buvo daromi rožančiai, kryželiai ir kt. Apdirbimo meniškumui didelę reikšmę turėjo kunigaikščių ir didikų noras kuo daugiau įsigyti meniškai vertingų dirbinių. 1544 m. hercogui Albrechtui (1490-1568) įsteigus Karaliaučiaus universitetą, prie jo vėliau buvo įkurtas ir gintaro rinkinių muziejus. 1563 m. Karaliaučiaus dvare dirbo pirmasis samdomas gintaro meistras Štencelis Šmitas, kuris iš gintaro gamino dvarui meniškai vertingus daiktus.
Šio laikotarpio meno kūrinių išlikę nedaug, tačiau tie, kuriuos turime, yra muziejų puošmena. Jei XVI a. ir XVII a. pradžioje meniškiausius dirbinius pagamindavo Karaliaučiaus miesto meistrai, tai XVII a. pabaigoje pirmaujančią vietą gintaro apdirbimo srityje užjau užėmė Dancigas. Meninis gintaro apdirbimas ypač suklestėjo XVII a. ir XVIII a. pradžioje. Tuo laikotarpiu meistrai jau mokėjo gintarą tekinti, pjaustyti, raižyti ir šlifuoti. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, buvo išleistas įstatymas, kad gintarą tegalį apdirbti tik auksakaliai.
Šiuo laikotarpiu meniškais gintaro daiktais puošiami didikų rūmai ir bažnyčios, jie tampa viena populiariausių dovanų diplomatinių vizitų metu. Tokiu keliu yra iškeliavę kai kurie gintaro dirbiniai, dabar saugomi Maskvos Ginklų rūmuose ir Leningrado Valstybiniame Ermitaže.
Dauguma garsiųjų gintaro kūrinių yra pagaminta Dancigo dirbtuvėse. Tai Lenkijos karaliaus Jono III Sobeskio karūna, kuri išskobta iš vientiso gintaro gabalo, karaliui Vladislovui IV dovanotas karinio jūrų laivo modelis ir kiti dirbiniai, Maskvos Ginklų rūmų inventoriaus sąrašuose minima gintaro taurė, kurią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinys Stanislovas Vienevskis 1648 m. padovanojo carui Aleksejui Michailovičiui. Manoma, kad ji padaryta taip pat iš vientiso gintaro. Ten pat saugomos patriarchų Filareto ir Nikono lazdos, 1632 ir 1658 metais dovanotos Kuršo hercogo.
Beveik visi autoriai, rašę apie gintaro apdirbimą, rėmėsi išimtinai vokiečių teiginiais, kad gintaro apdirbimo monopolis priklausęs tik vokiečių miestų gildijoms. Tačiau yra faktų, kad ir Lietuvos feodalinėje valstybėje gintaras buvo apdirbamas ir naudojamas, Plintant amatams ir aiškėjant atskirų medžiagų apdirbimo specifikai, IX-XIII a. Lietuvoje atsirado meistrai gintarininkai. Mūsų protėvių sukurtos gintaro apdirbimo tradicijos išliko per daugelį amžių ir rado atgarsį netgi mūsų dienomis. Gintaro apdirbimo technika pasikeitė labai nežymiai, nebent tik tai, kad laikui bėgant apdirbama kruopščiau, dirbiniams suteikiamos taisyklingesnės formos. Tokia istoriko A. Varno nuomonė, kuris tyrinėjo gintaro apdirbimą ir jo naudojimą Lietuvoje IX-XIII amžiais.
Vienas iš svarbiausių gintaro apdirbimo centrų Lietuvoje nuo seno buvo Palanga. Jau feodaliniais laikais čia kūrėsi gintaro
dirbtuvės. Žemaičių pilies Teismo knygoje (saugoma Vilniaus universiteto rankraštyne rašoma, kad 1661 m. teismo byloje Palangos gintaro meistrams revizoriai paskyrė 100 auksinų dydžio baudą. Tai liudija, kad jau XVII a. viduryje Palangoje darbavosi meistrai gintarininkai. Minėtini ir Vilniaus XVIII a. auksakalių padaryti relikvijoriai, kurie eksponuojami Gintaro muziejuje. Restauruojant paaiškėjo, kad jie buvo puošti gintaro intarpais, tačiau laikui bėgant gintaras ištrupėjo, o keli likę gabalėliai gerokai sudūlėjo. Kad Vilniaus auksakaliai gaudavo gintaro žaliavą, galima spręsti iš 1829 m. Vilniaus universiteto profesoriui J. Volfgangui rašyto J. Pabrėžos laiško, kuriame klausiama, kokio gintaro Universiteto gamtos kabinetui reikia - šlifuoto ar nešlifuoto. Nurodomos ir nešlifuotų gintaro gabalėlių kainos, kurias nustatė Palangos gintarininkai.
Gintaro apdirbimo ir naudojimo tradicijos Lietuvoje siekia istorinius laikus. Dar vienas tokių liudijančių faktų yra muziejuje
eksponuojamas restauruotas gintaro kryžius (altorėlis). Manoma, kad jis sukurtas XVI a. pabaigoje, nes atlikimo technologija bei meninių formų charakteristikos atitinka būdingiausią to laikotarpio gintaro dirbinių bruožą - metalo dirbinių formų imitavimą. Yra duomenų, jog šis kūrinys priklausęs senajai Tytuvėnų bažnyčiai, o ją perstačius - Tytuvėnų vienuolynui.

Parengta pagal knygą “Palangos gintaro muziejus” (Vilnius, 1991 m., 
knygos autoriai Antanas Tranyzas, Vladas Katinas, Romualdas Budrys)
 
XVIII a. pabaigoje Lietuvą įjungus į Rusijos imperiją, Palangos gintaro dirbtuvės užėmė pirmaujančią vietą visos carinės
Rusijos gintaro pramonėje. Palangos gintaro dirbiniai kasmet būdavo vežami į Odesos mugę, kuri trukdavo trejetą mėnesių. Į ją suvažiuodavo pirkliai iš viso pasaulio. Palangos meistrų dirbiniai pasaulinėje rinkoje turėjo didelę paklausą ir sudarė rimtą konkurenciją Vokietijos meistrų dirbiniams.
Rusija gamino apie 30 procentų visos pasaulinės gintaro dirbinių produkcijos, jai priklausė antroji vieta pasaulyje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Palangoje buvo apdirbama vidutiniškai apie 20000 kg gintaro žaliavos per metus. Apytikriais duomenimis, Palangos gintaro apdirbimo pramonėje dirbo apie 300-500 darbininkų.
Pirmojo pasaulinio karo metais Palangos gintaro apdirbimo dirbtuvės buvo sunaikintos, dalis žymesniųjų meistrų persikėlė į Vokietijos (Karaliaučiaus) gintaro dirbtuves.
Lietuvos gintaro apdirbimo pramonei vystytis kliudė gintaro žaliavos stoka ir priklausymas nuo Vokietijos. Turėdama gintaro eksploatavimo monopolį, Vokietija žaliavos pardavimą reguliavo savo interesų naudai. Todėl prieškarinės Lietuvos gintaro pramonė buvo menkai išvystyta ir negalėjo konkuruoti su Vokietijos gintaro apdirbimo prioritetu pasaulinėje rinkoje.
Viena didesnių gintaro apdirbimo pramonės dirbtuvių Palangoje buvo pirklio Juliaus Remuso pastatytas gintaro fabrikas. Iki 1938 m. gaisro jis stovėjo, kur susikerta dabartinės Vytauto ir Jūratės gatvės. Šiame fabrike apie 80 žmonių rankiniu būdu gamino įvairius gintaro papuošalus. E. ir L. Gutmanų ir brolių N. ir G. Kanų dirbtuvėse dirbo po 15-20 darbininkų; kitos buvo žymiai mažesnės, turinčios po 5-10 darbininkų. Palangoje, Klaipėdoje ir Kretingoje buvo nemaža pavienių amatininkų, kurie turėdavo patentus įvairiems darbams, tačiau versdavosi ir gintaro apdirbimu.
Vienas iš tokių buvo garsus gintaro meistras Vladas Žilius, žemaičių pramintas ,,karuolininku". Jam priklausiusios gintaro apdirbimo staklės, kuriomis nuo XIX a. antrosios pusės Palangoje buvo apdirbamas gintaras, užima garbią vietą Gintaro muziejaus ekspozicijoje. Šios staklės, daug metų tarnavusios seniesiems mūsų krašto gintaro meistrams, yra vienos iš nedaugelio pramoninio gintaro apdirbimo liudytojų.
Nelengvas buvo tai amatas: darbo metodai ir įrankiai primityvūs, darbo sąlygos prastos. Gintaro dirbiniai nebuvo aukšto meninio lygio - daugiausia apskriti karoliai, įvairios sagės, kandikliai, dėžutės, kryželiai, rožančiai ir pan. Beveik niekas negalvojo apie tinkamesnį gintaro žaliavos panaudojimą atsižvelgiant į natūralias jo savybes. Didžiausią gintaro eksporto dalį sudarė įvairių rūšių karoliai, kandikliai, sagės ir rankogalių segtukai. Į Afrikos ir Azijos šalis buvo eksportuojami karoliai, į Suomiją, Švediją, Olandiją ir Prancūziją - kiti dirbiniai.
Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos gintaro apdirbimo pramonė beveik visiškai buvo panaikinta: žaliavų atsargos ir įrengimai išvežti į Vokietiją, dalis specialistų iškelta į Karaliaučiaus gintaro dirbtuves, o kita dalis, ypač žydų tautybės, išžudyta.
Pirmaisiais pokario metais Kaune įkurta gintaro apdirbimo artelė „Gintaras”. Tai buvo pirmoji pajėgesnė gintaro apdirbimo dirbtuvė Respublikoje. 1946 m. Klaipėdos miesto pramkombinatas įsteigė gintaro apdirbimo cechą. Tais pačiais metais Lietuvos dailės fondo Klaipėdos kombinatas ,,Dailė” įkūrė gintaro apdirbimo dirbtuvę. Kretingos pramkombinatas vėliau organizavo gintaro cechą Palangoje, o Plungės pramkombinatas - cechą Plungėje. 1947 m. Lietuvoje veikė šešios gintaro apdirbimo dirbtuvės.
Nors vėliau dirbtuvių skaičius sumažėjo, tačiau gamybos apimtis išaugo. Nuo 1957 m. Lietuvos gintaro apdirbimo pramonėje įsigalėjo nauji gintaro apdirbimo būdai, įvestos naujos techninės sąlygos, kurios leido maksimaliai išryškinti gintaro medžiagos savybes ir panaudoti tobulesnę technologiją. Siekdama toliau gerinti gintaro dirbinių kokybę ir jų meninį lygį, 1973 m. Lietuvos Ministrų Taryba nustatė, kad gintaro dirbinius Respublikoje gamins Vietinės pramonės ministerijos meno verslų dirbinių ir suvenyrų gamybos įmonių susivienijimas ,,Dovana” bei Dailės fondo įmonės, taip pat Liaudies meno draugijos meistrai ir dailininkai.
Įvairius ir meniškus gintaro dirbinius gamino Klaipėdos ,,Dailės” kombinatas. Per metus čia buvo apdirbama apie 7-8 tonas gintaro. Kombinate buvo sutelkti geriausi gintaro specialistai-dailininkai profesionalai ir tautodailininkai, sudarytos tinkamos darbo sąlygos, įsigyta naujų įrankių.
Gintaro muziejuje eksponuojami šiuolaikiniai Klaipėdos ,,Dailės” kombinato serijiniai dirbiniai, pagaminti pagal dailininkų 
A. Vertulienės, E. Augaitytės, A. Budrytės, J. Stumbro, P. Balčiaus sukurtus etalonus. Mūsų gintaro meistrų papuošalai ir suvenyrai turėjo didelę paklausą užsienio Šalyse: jie buvo eksportuojami į Japoniją, JAV, Daniją, Vengriją ir kitas šalis.
 

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Technologinę priežiūrą atlieka UNESCO katedra Informatika humanitarams VU Matematikos ir informatikos institute

 

Atnaujinta 2013.01.18