GINTARAS. AR ŽINAI?

GINTARO MORFOLOGIJA
 
Parengė Dalia Sirgedaitė
 

Dujų burbulų grandinėlė gintare

 Sakų talpyklų formavimosi gintarmedžių kamiene schema: A medieniniai sakų lęšiai; B požieviniai lęšiai; C žieviniai lęšiai; D kamieninis gintaras; E kamieninio gintaro gumulas; F požievinio plyšio gintaras, G atviro plyšio gintaras

 Kamieninio gintaro paviršiaus skulptūra 

 Dujų burbulas, prisipildęs vandens

Mikrovarveklis su lašeliu gale

Gintaro lašai

Gintaro formą ir sandarą daugiausia lėmė sakų talpyklų susidarymo vieta ir kaitos pobūdis.
Morfologinės gintaro atmainos skirstomos į vidines, susidariusias įvairiose medienos ir žievės dalyse bei paviršines, kurios atsirado sakams išsiliejus į medžio paviršių. Vidinės gintaro morfologinės atmainos - tai medieniniai, požieviniai ir žieviniai sakų lęšiai. Vidinės morfologinės atmainos gintaro sudaro apie 12%. Paviršinės gintaro atmainos (apie 79%) - tai varvekliai, lašai, kamieninės sakų patakos ir gruntinis gintaras.
Morfologinių gintaro atmainų retai pasitaiko gerai išlikusių. Dažniausiai randami tik jų fragmentai, aplaužyti ir nuzulinti gintaro kelionių metu.
 
Vidinės gintaro morfologinės atmainos
 
1. Medieniniai sakų lęšiai
Medieniniai sakų lęšiai susiforuodavo kamieno viduje esančiuose sakotakiuose. Didėjant slėgiui sakotakiuose, suspausti sakai plėtė medienos audinius, pažeisdavo sakotakių sieneles ir sakai lengvai išsiliedavo. Medieniniai lęšiai - skaidrūs ir šviesūs, nes juos sudarantys sakai buvo labai suslėgti ir izoliuoti nuo išorės poveikio. Jų paviršiuje nėra jokių atspaudų, viduje nerandama inkliuzų. Tai labai skaidrus, gelsvas, be drumstumo priemaišų, ovalus, taisyklingų formų gintaras.
 
2. Požieviniai sakų lęšiai
Požieviniai sakų lęšiai formuodavosi po žieve, kai slėgio veikiami trūkdavo tiek išilginiai, tiek skersiniai sakotakiai. Sakai iš jų tekėdavo po žieve, ją atplėšdavo nuo medienos ir ten susidarydavo talpyklos. Požievinis gintaras, kaip ir medieninis, yra skaidrus ir gelsvas, plonas (ne daugiau 3 cm), tačiau požievinių lęšių paviršiuje visada yra brazdo plaušuoto audinio atspaudų.
 
3. Žievinis gintaras
Žievinis gintaras yra susidaręs storoje gintarmedžio žievėje, prasiskyrus jos plokštelėms.
Šio tipo gintaras šviesus ir skaidrus, savitos ir netaisyklingos formos, karpytais pakraščiais, kuriuos suformavo prasiskyrusių žievės plokštelių kontūrai. Būdingiausias žievinio gintaro skiriamasis bruožas - žievės plokštelių atspaudai abiejose pusėse: vienoje - iškilūs, kitoje - tokios pat formos įdubę. Žievinės gintaro plokštelės būna nuo 5 iki 15 cm ilgio, 4-7 cm pločio ir 0,5-3 cm storio. Organinių inkliuzų jose nepasitaiko.
 
Paviršinės gintaro morfologinės atmainos:
 
Gintaro varvekliai
Gintaro varvekliai skirstomi į 2 grupes:
Mikrovarvekliai - „gintaras gintare“ - tai makrovarvekliuose užsikonservavusios pirmosios ištekėjusių sakų porcijos - stambių varveklių užuomazgos. Jas sudaro plonyčiai (1-3 mm storio) varvekliukai, dažniausiai su lašu gale, pasitaiko ir su ištisa tokių lašelių grandinėle. Panašios kilmės yra mikrolašai - skaidraus gintaro lašeliai, atitrūkę nuo varveklių viršūnių.
Makrovarvekliai - tai skaidrus, sluoksniuotos struktūros gintaras, susidaręs sakams periodiškai tekant iš sužalotos medžio vietos. Makrovarvekliai - pagrindinė augalinių ir gyvūninių liekanų talpykla, juose aptinkama daugiau kaip 95% visų inkliuzų.
Varvekliai kabėjo ant nestorų (2-8 cm skersmens) šakų, iš kurių ir tekėjo sakai. Labai gausu varveklių, kurie buvo prisitvirtinę prie plokščių paviršių - prie medžio liemens arba šakos pagrindo. Gausiausiai aptinkama cilindro formos, 20 cm ilgio ir ilgesnių, 2-3 cm skersmens varveklių. Visai sveikų jų niekada nerandama, daugiausia - fragmentai, kurie upėmis plukdant gintarą sulūžo.
Gintaro varvekliai - tai tik skaidrus gintaras. Oksidacijos paveikta geltona gintaro spalva tamsesnė už vidinių formų gintaro spalvą. Juose pasitaiko dujų burbulėlių ir jų sankaupų, kartais užpildytų vandeniu.
 
Gintaro lašai
Gintaro lašai - tai nuo varveklių ir kamienų tekančių srovių atitrūkęs sakų perteklius. Tai įdomiausia tiek savo formų įvairove, tiek susidarymo procesais gintaro morfologinė atmaina. Išskiriami skaidraus ir neskaidraus gintaro lašai.
Skaidraus gintaro lašai yra smulkūs ir skaidrūs kaip varvekliai. Didžiausias lašas rastas 1,5 cm skersmens. Lašelių aptinkama gana retai, nes jie buvo smulkūs ir oksidavęsi suiro dar pirminiuose telkiniuose, miško grunte. Jie deformavęsi (daugiausia susiploję), nes skysti lašai lašėdami nuo varveklių atsitrenkdavo į žemę.
Neskaidraus gintaro lašams būdingos labai įvairios morfologinės savybės. Tai visada drumstas, nuo balsvos iki skaisčiai baltos spalvos iš labai klampių sakų susidaręs gintaras. Pasitaiko ir putų pavidalo gintaro lašų, jų spalva tolygi, be jokių raštų. Vidutinis neskaidraus gintaro dydis - 2,5-3 cm, pasitaiko ir iki 5-10 cm.
 
Kamieninis gintaras
Tai gausiausia ir įvairiausia gintaro morfologinė atmaina (58%). Išsilieję kamieno paviršiuje sakai sudarydavo dideles sankaupas, kurios palengva tekėdavo žemyn. Saulės kaitinami jie daug kartų išsilydydavo ir vėl sukietėdavo. Nuo kaitros išgaruodavo lakiosios dalys, tačiau iš klampios sakų masės ne visos dujos pajėgdavo išgaruoti. Sakams šliaužiant kamienu, įvairių spalvų srovės susimaišydavo tarpusavyje, todėl paviršinis gintaras yra labai įvairių spalvų. Kamieninio gintaro aptinkama nuo kelių centimetrų dydžio gabalėlių iki po keletą kilogramų sveriančių gabalų. Tipingiausi kamieninio gintaro gabalai yra stori, skersiniame pjūvyje išgaubti, ovalios priekinės dalies, išilgai gruoblėto paviršiaus. Žiūrint iš šono, jie primena duonos kepalėlį. Apatinė, įgaubtoji dalis, dažniausiai yra su ryškesniais arba vos pastebimais pušies žievės atspaudais. Išgaubtas paviršius yra labai įvairiai raižytas - dažniausiai netaisyklingos formos grioveliais, susidariusiais sakams tekant arba įvairios krypties plyšiais ir tuštumomis, likusiomis nuo pušies žievės plokštelių, šakelių ir kt. liekanų. Daug rečiau jų paviršius lygus arba raibuliuotas. Kartais sakuose yra ir suanglėjusių žievės plokštelių likučių arba jų atspaudų.
Pasitaiko kamieninių plonų lygių plokštelių, ilgų suploto cilindro pavidalo varveklių.
Kamieninio gintaro gabalų forma priklausė nuo kamienu tekėjusių sakų srovės pločio bei formos, sakų klampumo, tekėjimo greičio, kamieno paviršiaus pobūdžio ir kt. veiksnių.

 

Literatūra: 
1. V. Katinas. Baltijos gintaras.-V. 1983

Iliustracijos iš V. Katino leidinio „Baltijos gintaras“. V., 1983

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Technologinę priežiūrą atlieka UNESCO katedra Informatika humanitarams VU Matematikos ir informatikos institute

 

Atnaujinta 2013.01.18