GINTARAS – KARŠTOS, TAURIOS IR TRAGIŠKOS 
MEILĖS VAISIUS
 

Atkurtos Palangos Tiškevičių rūmų vazos  Jūratės ir Kastyčio skveras Palangoje.
Danutės Mukienės nuotraukos
Rožės prie Palangos gintaro muziejaus
Rengiant tekstą panaudoti fragmentai iš 1964 m. išleistos 
P. Gudyno ir S. Pinkaus knygos „Palangos gintaro muziejus”

Pirmasis padavimą apie Jūratę ir Kastytį, gintaro atsiradimą užrašė ir 1842 metais Vilniuje išleistoje knygoje „Vspomnienia Žmudzi” išspausdino Adomas Jucevičius. Pasak šio padavimo, seniai seniai, kai dievas Perkūnas buvo visų dievų vyriausias, deivė Jūratė gyveno gintariniuose rūmuose, Baltijos jūros dugne. Ji buvo visų deivių gražiausia ir nežinojo žmogiškosios meilės. Tačiau kartą jūroje, ten, kur Šventoji įteka į Baltiją, tinklą užmetė drąsus pajūrio žvejas Kastytis. Jūratė pasiuntė undinėles, kad jos perspėtų Kastytį, jog nevalia drumsti Baltijos vandenų ir gaudyti žuvyčių. Kastytis nepabūgo deivės įspėjimų, ir, nekreipdamas dėmesio į undinių viliones, toliau gaudė žuvis. Jūratė panūdo sužinoti, kas čia toks nepaiso jos valios, iškilo į jūros paviršių ir pamatė Kastytį. Pamatė ir pamilo žemės sūnų - už jo grožį ir drąsą. Meilės kerai palietė ir Kastyčio širdį, tad pasidavė Jūratės vilionėms ir atsidūrė gintaro rūmuose. Apie deivės meilę mirtingam žvejui greitai sužinojo Perkūnas. Didžiai užsirūstinęs jis nukreipė savo žaibus į gintaro rūmus ir sugriovė juos. Kastytis buvo nužudytas, o Jūratė prirakinta prie gintaro rūmų griuvėsių sienos. Blaškoma jūros bangų ji iki pat šiol ten vis rauda Kastyčio ir nelaimingai pasibaigusios jų meilės. Jūratės rauda tokia jaudinanti, kad, klausydamosi jos, net ir visada šaltos, ramios jūros gelmės kartais nebeišlaiko ir pačios ima nerimauti, jaudintis ir siausti. Tada jos įsiūbuoja jūros gelmėse nusėdusius gintaro rūmų likučius ir ima barstyti juos po krantą. Išplukdo į krantą jūra ir smulkučius gintaro gabalėlius. Tai - Jūratės ašaros. Jos tyros ir skaidrios, tokios pat, kokia buvo Jūratės ir Kastyčio meilė.

Na, o romėnų poetas Ovidijus savo eiliuotame mite mums pasakoja, kad gintaras yra Saulės dievo Febo žmonos Klimenos ir jos dukterų ašaros, kurias jos išliejo apverkdamos Fajetoną. Šis norėjęs pasivažinėti savo tėvo Febo Saulės vežimu, tačiau nemokėjęs suvaldyti žirgų, todėl atsidūręs prie pat žemės ir ją padegęs. Dėl to Dzeusas Fajetoną nutrenkė į Eridano upę ir palaidojo jos pakrantėje. Fajetono motina Klimena ir jo seserys dėl to labai sielojosi ir graudžiai verkė. Staiga jos įaugo į žemę ir pavirto medžiais. Nuo jų šakų ėmė lašėti ašaros. Nuo Saulės karščio jos sukietėja, pavirsta gintaru ir krenta į upę, o ši pagauna gintarus ir plauna į krantą, kad žmonės jais pasipuoštų...

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Technologinę priežiūrą atlieka UNESCO katedra Informatika humanitarams VU Matematikos ir informatikos institute

 

Atnaujinta 2013.01.18