GINTARAS. AR ŽINAI?
 
SAKŲ IŠSISKYRIMO FIZIOLOGIJA
 
Parengė Dalia Sirgedaitė
 
Gintarą produkavo pušų rūšis Pinus succinifera. Tai patvirtina gintare randamos medienos anatominė sandara bei gintaro cheminė sudėtis. Šios pušys turėjo tiek natūraliai būdingas, tiek augimo sąlygų įtakotas ypatybes išskirti žymiai daugiau sakų, nei šių dienų pušys (šiandien nėra nė vienos pušų Palangos gintaro ekspozicijos fragmentas. Danutės Mukienės nuotrauka. 2003 m. rūšies, skiriančios tiek daug sakų ir savo ypatybėmis giminingos gintarmedžiams). Spygliuočių sakų paskirtis - saugoti medieną ir visą medį nuo nepalankių aplinkos veiksnių - daugiausia nuo puvinio ir parazitų. Užpildyti sakų medienos sluoksniai dervėja ir neleidžia medžiui pūti. Labai didelis spygliuočių sakingumas nėra normalus reiškinys, kadangi didelė dalis medžiagų, reikalingų medžio augimui, sunaudojama sakams gaminti. Dėl šios priežasties medžiai susilpnėja, ir gali visai išnykti.
Gintaro formavimosi laikotarpiu (vidurinio eoceno pradžioje) Europoje keitėsi klimatas: jis šiltėjo ir drėgnėjo. Keičiantis klimatui keitėsi ir klimato juostų padėtis. Vidutinėje klimato juostoje geriausiai augančios pušys turėjo prisitaikyti prie naujų aplinkos sąlygų. Į bet kokį klimato pasikeitimą visi spygliuočiai reaguoja padidindami arba sumažindami sakų išsiskyrimą. Paleoceno laikotarpiu pradėjęs keistis klimatas iki eoceno laikotarpio pabaigos pakito iki subtropinio. Nepastovus klimatas, pasikeitusi oro temperatūra, padidėjęs oro bei dirvožemio drėgnumas įtakojo ir spygliuočių augimo procesus - padidėjo gintarmedžių sakingumas ir iš sakų ėmė formuotis gintaras.
Sakai spygliuočiuose kaupiasi ir cirkuliuoja dviejų rūšių sakotakiuose - išilginiuose ir skersiniuose. Išilginiai sakotakiai prasideda šaknyse, eina per visą liemenį ir baigiasi šakų viršūnėse. Skersiniai sakotakiai susidaro medžio šerdies spinduliuose ir eina iki liemens paviršiaus. Medžio žievėje yra tik skersiniai sakotakiai. Be išilginių ir skersinių sakotakių medienoje dažnai būna ir patologinių, kurie nuo normalių skiriasi sandara ir didesniu skersmeniu. Jie susidaro pažeidimų vietose, spygliuočiams augant nepalankiomis sąlygomis. Daug patologinių sakotakių turėjo ir gintarą produkavusios pušys.
Pilnai prisipildžiusiame sakotakyje susidaro labai didelis sakų slėgis, kurio neatlaiko sakotakio sienelės ir sakai išsilieja į medžio paviršių. Medienoje likę sakai pradeda migruoti į mažesnio slėgio vietą, o tirštėjantys sakai užkemša pažeistą vietą ir jų išsiliejimas nutrūksta. Ilgainiui medis atstato prarastą sakų kiekį, vėl sakotakius užpildę sakai sužalotoje vietoje išmuša susidariusį kamštį, ir sakai pradeda vėl tekėti. Sakoplūdis kartojasi ciklais, kol medžio stiebe prie sužalotos vietos baigiasi maisto medžiagų atsargos arba tą vietą galutinai užkemša sukietėję sakai ir ji užauga.
Gintaro susidarymo laikotarpiu vyravo optimaliausios sąlygos, skatinusios sakoplūdį: gintarmedžių sakotakiai buvo didesnio skersmens, sakotakių sistema vešlesnė, sakai nuo didelio lakiųjų terpenų kiekio (ne mažiau 30%) buvo skystos konsistencijos, vešlios medžių šaknys ir vainikas, aukšta oro temperatūra ir didelė drėgmė. Sakai gintarmedžiuose gamindavosi žymiai greičiau nei dabartiniuose spygliuočiuose, jie tekėjo intensyviai, dažnais ciklais, bet trumpai.
Literatūra: 
1. V. Katinas. Baltijos gintaras.-V. 1983

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Technologinę priežiūrą atlieka UNESCO katedra Informatika humanitarams VU Matematikos ir informatikos institute

 

Atnaujinta 2013.01.18