- GINTARAS.
AR ŽINAI?
-
- SAKŲ IŠSISKYRIMO
FIZIOLOGIJA
-
- Parengė Dalia
Sirgedaitė
-
- Gintarą produkavo pušų rūšis Pinus
succinifera. Tai patvirtina gintare randamos medienos
anatominė sandara bei gintaro cheminė sudėtis. Šios pušys
turėjo tiek natūraliai būdingas, tiek augimo sąlygų
įtakotas ypatybes išskirti žymiai daugiau sakų, nei šių
dienų pušys (šiandien nėra nė vienos pušų
rūšies,
skiriančios tiek daug sakų ir savo ypatybėmis giminingos
gintarmedžiams). Spygliuočių sakų paskirtis - saugoti
medieną ir visą medį nuo nepalankių aplinkos veiksnių -
daugiausia nuo puvinio ir parazitų. Užpildyti sakų medienos
sluoksniai dervėja ir neleidžia medžiui pūti. Labai didelis
spygliuočių sakingumas nėra normalus reiškinys, kadangi
didelė dalis medžiagų, reikalingų medžio augimui,
sunaudojama sakams gaminti. Dėl šios priežasties medžiai
susilpnėja, ir gali visai išnykti.
- Gintaro formavimosi laikotarpiu
(vidurinio eoceno pradžioje) Europoje keitėsi klimatas: jis
šiltėjo ir drėgnėjo. Keičiantis klimatui keitėsi ir
klimato juostų padėtis. Vidutinėje klimato juostoje
geriausiai augančios pušys turėjo prisitaikyti prie naujų
aplinkos sąlygų. Į bet kokį klimato pasikeitimą visi
spygliuočiai reaguoja padidindami arba sumažindami sakų
išsiskyrimą. Paleoceno laikotarpiu pradėjęs keistis klimatas
iki eoceno laikotarpio pabaigos pakito iki subtropinio.
Nepastovus klimatas, pasikeitusi oro temperatūra, padidėjęs
oro bei dirvožemio drėgnumas įtakojo ir spygliuočių augimo
procesus - padidėjo gintarmedžių sakingumas ir iš sakų
ėmė formuotis gintaras.
- Sakai spygliuočiuose kaupiasi ir
cirkuliuoja dviejų rūšių sakotakiuose - išilginiuose ir
skersiniuose. Išilginiai sakotakiai prasideda šaknyse, eina
per visą liemenį ir baigiasi šakų viršūnėse. Skersiniai
sakotakiai susidaro medžio šerdies spinduliuose ir eina iki
liemens paviršiaus. Medžio žievėje yra tik skersiniai
sakotakiai. Be išilginių ir skersinių sakotakių medienoje
dažnai būna ir patologinių, kurie nuo normalių skiriasi
sandara ir didesniu skersmeniu. Jie susidaro pažeidimų
vietose, spygliuočiams augant nepalankiomis sąlygomis. Daug
patologinių sakotakių turėjo ir gintarą produkavusios
pušys.
- Pilnai prisipildžiusiame
sakotakyje susidaro labai didelis sakų slėgis, kurio neatlaiko
sakotakio sienelės ir sakai išsilieja į medžio paviršių.
Medienoje likę sakai pradeda migruoti į mažesnio slėgio
vietą, o tirštėjantys sakai užkemša pažeistą vietą ir
jų išsiliejimas nutrūksta. Ilgainiui medis atstato prarastą
sakų kiekį, vėl sakotakius užpildę sakai sužalotoje
vietoje išmuša susidariusį kamštį, ir sakai pradeda vėl
tekėti. Sakoplūdis kartojasi ciklais, kol medžio stiebe prie
sužalotos vietos baigiasi maisto medžiagų atsargos arba tą
vietą galutinai užkemša sukietėję sakai ir ji užauga.
- Gintaro susidarymo laikotarpiu
vyravo optimaliausios sąlygos, skatinusios sakoplūdį:
gintarmedžių sakotakiai buvo didesnio skersmens, sakotakių
sistema vešlesnė, sakai nuo didelio lakiųjų terpenų kiekio
(ne mažiau 30%) buvo skystos konsistencijos, vešlios medžių
šaknys ir vainikas, aukšta oro temperatūra ir didelė
drėgmė. Sakai gintarmedžiuose gamindavosi žymiai greičiau
nei dabartiniuose spygliuočiuose, jie tekėjo intensyviai,
dažnais ciklais, bet trumpai.
;)
