LIETUVA IR GINTARAS
 
Parengta pagal P. Gudyno ir S. Pinkaus leidinį „Palangos gintaro muziejus“ (Vilnius, 1974, p. 33-57) 

Gintaro inkliuzai, gintaro lašai, gintaras kosmetiniame rinkinyje ir kryželyje. Eksponatai iš Palangos gintaro muziejaus rinkinių. Danutės Mukienės nuotraukos. 2003 m.

Kai Baltijos pakrantėse senovės lietuviai rado pirmuosius gintarėlius, o nagingi meistrai pavertė juos gražiais papuošalais, užgimė sakmė apie Lietuvą ir gintarą. Amžių puoselėjama, eidama iš lūpų į lūpas, ši sakmė plačiai pasklido, tartum jūros bangos, įgavo, kaip ir pats gintaras, kuo įvairiausių atspalvių.
Archeologiniai radiniai atskleidė sakmės istorines šaknis.
Apie gintaro paplitimą ir Baltijos jūros pakrantėse (Lietuvos ir Kaliningrado teritorijoje) gyvenusių žmonių pagarbą jam rodo 6000 metų senumo tradicijos. Jas kūrė iš pradžių senieji Baltijos krantų gyventojai, o nuo 2000-1800 m. pr. m. e. - mūsų sentėviai baltai.
Archeologiniai radiniai. Nuotrauka iš leidinio "Palangos gintaro muziejus. Trumpas vadovas po ekspoziciją" (V., 1991)Viename įdomiausių ir moksliniu požiūriu vertingiausių muziejaus ekspozicijos skyrių - archeologiniame - matome gintaro dirbinius, pagamintus mūsų sentėvių prieš kelis tūkstančius metų, taip pat gintaro įkapes iš pirmojo mūsų eros tūkstantmečio.
Seniausieji gintaro radiniai Lietuvoje yra naujojo akmens amžiaus - neolito laikotarpio (4000-1600 m. pr. m. e.).
Neolito laikų gintarinių papuošalų - pakabučių, karolių, sagų, amuletų - lobiai ir pavieniai radiniai buvo aptikti prie Baltijos jūros buvusiose gyvenvietėse - anuo metu tankiai gyvenamoje Kuršių nerijoje, Palangoje, Šventojoje ir Prūsijoje.
Neolite gintaras jau buvo plačiai įėjęs į pajūrio gyventojų buitį ir gana sėkmingai apdorojamas titnaginiais ir kauliniais įrankiais: jo gabalai buvo pjaustomi, šlifuojami ir išgrąžomi. 1949 m. latvių archeologė L. Vankina Baltijos pajūrio vietovėje Sarnatėje (į šiaurę nuo Liepojos) aptiko tokią neolito pabaigos-ankstyvojo žalvario amžiaus pradžios gintaro apdorojimo dirbtuvėlę, kurioje šalia gausių gintaro dirbinių pasitaikė titnago skeveldrėlių. Sarnatėje rasti 387 gintariniai dirbiniai (trapeciniai pakabučiai, sagos , karoliai ir elnio galvos fragmentas), 177 neapdoroti gintaro gabalai bei 2900 gintaro nuoskalų ir pradėtų gręžti gabalų [15].
1964 m. latvių archeologė I. Lozė prie Lubano ežero esančioje Nainiekstės stovykloje rado 218 gintaro papuošalų, 3000 neapdorotų gabaliukų ir nuoskalų (daugelį apskritų sagų su V formos skylutėmis, cilindrinių karolių ir kt. Surinkti ir pusfabrikačiai - nebaigti gaminti karoliai, pakabučiai (vieni nebaigti gręžti, kiti dar nenušlifuoti). Nemažai iškasta ir titnago grąžtelių bei smiltainio akmenų - šlifavimui [16].
Į pietus nuo Šventosios miestelio besitęsiančiose pelkėse melioratoriams 1966 m. kasant kanalus, vietos gyventojai užtiko radinių iš akmens amžiaus stovyklų. Istorijos m. dr. Archeologei R. Rimantienei vadovaujant, 1967-1972 m. buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai, davę naujų duomenų apie pamariečių buitį.
1967-1969 m. ištyrinėtos dvi akmens amžiaus stovyklos. Pirmosios stovyklos apatiniame sluoksnyje, be gausių  keramikos dirbinių - puodų ir jų šukių, rasta žvejybos įrankių - irklų, valčių, tinklų liekanų, plūdžių, suktuvų tinklams traukti. Iškasta taip pat ir strėlių bei iečių kotų, papuošalams vartotų pragręžtų elnio dantų ir gintarinių apskritų sagučių-karolių. Pagal keramiką stovykla priklausė vakarinei Narvos-Nemuno kultūros grupei, kuriai atstovauja Sarnatės ir netoli Juodkrantės rastos stovyklų liekanos. Stovykla datuojama III tūkstant. pr. m. e.
Viršutiniame sluoksnyje gyventa vėliau, greičiausiai II tūkstant. pr. m. e. pradžioje. Čia šalia gausios keramikos ir medinių dirbinių liekanų rasti titnaginiai trikampiai strėlių antgaliai, laivinis akmens kirvelis su mediniu kotu, įtveriamieji akmeniniai kirveliai, gintariniai trapeciniai pakabučiai, keturkampės ir apskritos sagutės-karoliai ir ilgi cilindriniai karoliai.
Antrosios stovyklos apatiniame horizonte, be daugybės gėlavandenės žuvies ašakų, iškasta žvejybos įrankių - irklų, medinė ritė, geldelių, iš liepos karnų išausto audinio fragmentas. Įdomiausias šios stovyklos radinys -juodalksnio rąstelis su ištašyta žmogaus galvute viršūnėje. Rasta neapdorotų, bet apskaldytų gintaro gabalų, keletas ruošinių pailgiems karoliams, apskritos sagutės-karoliai, trapeciniai netaisyklingi pakabučiai. Šis horizontas priklausė III tūkstant. pr. m. e. Ar antrajai VI tūkstant. pr. m. e. pusei.
Viršutiniame kultūriniame stovyklos horizonte radinių nedaug: virvelinės keramikos puodų šukės [17].
1970-1971 m. R. Rimantienė netoli 26-osios ir 28-osios Šventosios stovyklų užtiko du gintaro ruošinių lobius.
Ištyrus 23-osios stovyklos 1500 m2 plotą - siaurą ruožą pagal buvusio ežero krantą, - rasta per 6000 puodų šukių, apie 5000 gabalų gintaro, daug gintaro nuoskalų ir sudužusių ruošinių apskritoms sagutėms. Iškasti ir gintariniai ornamentuoti trapeciniai pakabučiai, plokščias, didelis, taškučiais puoštas žiedas, cilindriniai karoliai bei trikampiai titnaginiai strėlių antgaliai, peiliai ir gremžtukai, kuriais, matyt, buvo apdorojamas gintaras. Dideli, plokšti, išilgai perskelti granitiniai akmenys, atrodo, buvo naudojami gintarui gludinti. Išlikę ir namų apyvokos medinių daiktų - kultuvių riešutams skaldyti, kaušų, kanapių siūlų.
Radiokarboniniu būdu nustatyta, kad stovykla egzistavo apie 2280-2240 m. pr. m. e. Prieita išvados, kad Narvos-Nemuno kultūros gyventojams pradėjus bendrauti su ateiviais - šukelinės ir virvelinės keramikos žmonėmis, pastarieji perėmė iš vietinių žvejojimo būdus, įrankius ir gintaro papuošalus [18].
1972 m. kasinėdama teritoriją, prie kurios buvo Šventosios 3-oji akmens amžiaus stovykla, R. Rimantienė rado dvi labai retas apeigines lazdas su briedžio galvutėmis viršūnėse [19].
XIX a. viduryje, ieškant Kuršių mariose gintaro žaliavos pramonei - semiant smėlį iš marių dugno ir jį sijojant, - ties Juodkrante buvo ištrauktas nepaprastai vertingas neolito laikotarpio 434 gintaro dirbinių lobis.
Palangos gintaro muziejuje pirmaisiais jo veiklos dešimtmečiais buvo eksponuojamos šio Juodkrantės lobio dirbinių, dr. R. Klebso nuosekliai aprašytų [20] piešinių fotokopijos, taip pat visų penkių čia aptiktų žmogų schematiškai vaizduojančių gintarinių figūrėlių gipsiniai muliažai, padaryti prieš Antrąjį pasaulinį karą pagal Karaliaučiuje saugomus originalus, sukurtus iš didesnių gintaro gabalų. Šios figūrėlės, skirtingos savo forma bei individualiu skulptūriniu apdorojimu, gali būti laikomos seniausiais plastinio meno Lietuvoje pavyzdžiais [21]. Viena jų matyt vaizduoja moterį, kita tik žmogaus veidą. Manoma, kad figūrėlės buvo nešiojamos kaip amuletai, nes kai kuriose buvo išgręžtos skylutės.
Gintaro karoliai iš Mikėnų kultūros šachtinių kapų. Nuotrauka iš leidinio "Palangos gintaro muziejus. Trumpas vadovas po ekspoziciją" (V., 1991)Juodkrantės lobyje buvo aptikta ir labai suschematinto gyvulio, greičiausia arklio, galva. Daugiausia rasta cilindrinių karoliukų, sagų, skritulėlių, akmeninių kirvių pavidalo pakabučių. Gintarinės lęšiuko formos sagos, prieš 4000 metų nešiotos Kuršių nerijos gyventojų, turi siūlui verti V raidės skylutes, kurios, kaip ir pakabučių bei figūrėlių skylutės, pragręžtos labai būdingu neolitui ir ankstyvajam žalvario amžiui būdu primityviais titnago grąžteliais. Kadangi grąžtelis būdavo neilgas, su šiek tiek smailesne viršūnėle, tai skylutės buvo gręžiamos iš abiejų pusių, ir todėl jos yra dviejų, savo viršūnėmis susiliečiančių kūgių pavidalo. Gintariniai pakabučiai, sagos ir skritulėliai buvo šlifuojami, todėl jų paviršiuje sunku įžiūrėti ankstesnio apdorojimo žymių. Tad datuojant dirbinį, itin svarbu ištirti šlifavimo nepaliestas skylutes.
Juodkrantės lobio gintarinėms žmonių figūrėlėms yra gimininga nedidelė gintarinė žmogaus figūrėlė, kiek vėliau už anas dr. V. Henšės rasta į pietus nuo Nidos kartu su akmeniniais kirvukais ir kitais akmens amžiaus dirbiniais. Savo forma ir apdirbimu ji artima Estijoje, Tamulos gyvenvietėje, rastai kaulinei žmogaus figūrėlei.
Dalį Nidoje kiek ankstėliau už Juodkrantės lobį rastų neolito gintarinių dirbinių išsidalijo atskiri mėgėjai. Pavyzdžiui, viena žmogaus figūrėlė pateko pas privatų rinkėją Niujorke. O visas Karaliaučiuje saugotas Juodkrantės lobis Antrojo pasaulinio karo pabaigoje kartu su kitais unikaliais gintaro eksponatais, taip pat ir garsiuoju gintaro kambariu, yra dingęs.
Didžiausią Gintaro ekspozicijos turtą sudaro 100 vadinamojo Palangos rinkinio gintaro dirbinių, labai panašių į Juodkrantės radinius. Rinkinys iš pradžių priklausė Palangos grafams Tiškevičiams (sudarė dalį jų kolekcijos), kurie gintaro dirbinius buvo eksponavę Paryžiuje. 1936 m. 153 perėmė Kretingos muziejus. Iš Kretingos rinkinį netrukus perėmė Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus, o 1960 m. jis kartu su archeologijos skyriumi buvo perduotas Kauno valstybiniam istorijos muziejui, kur dalis dirbinių eksponuojama ir dabar.
Palangos rinkinio dirbiniai nėra vienalaikiai - atskiros jų grupės priklauso skirtingiems laikotarpiams. Spėjama, kad šitas rinkinys buvo sudarytas iš Palangos ir Šventosios apylinkių durpynuose rastų dirbinių, taip pat iš gintaro žaliavos, gal netgi smėlyje atidengtų senųjų kapų.
Muziejuje eksponuojami šio rinkinio įvairių formų dirbiniai: pakabučiai, karoliai, skritulėliai, sagos su V formos skylutėmis. Dalis jų savo forma ir apdirbimo technika yra beveik identiški Juodkrantės lobio dirbiniams ir priskirtini neolito laikotarpiui. Kai kurie Palangos, kaip ir Juodkrantės, rinkinio dirbiniai ornamentuoti taškais, rėželiais, duobutėmis.
Vienas rinkinio dirbinys schematiškai vaizduoja žmogų (žymu kojų dvišakumas, neryškus liemens įsmaugimas). Viena koja nulaužta. Viršutinėje figūrėlės dalyje - galvoje - pragręžta skylutė. Iš to galima spręsti, kad ji buvo nešiojama, kaip amuletas [22]. Ši figūrėlė, kaip ir skydo formos pakabučiai, sagos su V raidės pavidalo skylutėmis bei cilindriniai karoliai, priskiriama neolitui.
Kiti Palangos rinkinio dirbiniai: skridinėliai-karoliai, skridiniai-verpstukai, nemaža dalis pakabučių yra iš vėlesnio meto - žalvario ir netgi geležies amžiaus.
Į archeologinį Palangos gintaro dirbinių rinkinį atsitiktinai pateko vėlesnių laikų geldelė-peleninė, klumpelė. Nenorint rinkinio ardyti, jos eksponuojamos kartu su senųjų amžių liaudies kūriniais.
Juodkrantės ir Palangos gintaro dirbiniams artimas yra radinys, aptiktas buvusios Novgorodo gubernijos Končianskoje vietovėje atkastoje neolito sodyboje. Jį sudaro 300 įvairių pakabučių, sagų ir kitokių papuošalų, manoma esant baltiškos kilmės, nors radinio vieta yra 850 km. Nuo Baltijos jūros kranto [23].
Muziejuje eksponuojama ir gintaro žaliava. Tai ankstyvojo žalvario amžiaus pradžioje surinktas gintaras: 13 didokų gabalų, sveriančių apie 600 gramų. Jie lengvesni už tokio pat dydžio jūros išplaunamus gintarus, nes matyt, ilgokai gulėjo smėlio kopų paviršiuje, todėl oksidavosi ir iškorėjo.
Šį įdomų gintaro žaliavos lobį Lietuvos TSR Mokslų akademijos archeologai rado Kuršių. nerijoje, 4 km į šiaurę nuo Pervalkos (Gintaro muziejui jį perdavė LTSR MA Istorijos instituto Archeologijos sektorius). Netoliese nuo jo buvo aptikta Pamario kultūrai būdingos virvelinės keramikos šukių, smulkių titnago skelčių ir sudegusio medžio angliukų. Dėl to radinys datuojamas 1800-1600 m. pr.m.e [24].
Didokų neapdorotų gintaro gabalų 1958 m. buvo rasta Palangoje, valant Rąžę ir tvarkant jos šlaitus ties Daukanto gatve. Šis Rąžės dugne tarp gyvulių ragų ir kaulų rastas gintaras buvo čia išgulėjęs maždaug nuo III tūkstantmečio pr. m. e. pabaigos-II tūkstantmečio pradžios [25]. Deja, nesuvokdami jo mokslinės vertės, radėjai gintarą išdalijo vasarotojams.
Palyginti negausūs neolito ir žalvario amžiaus gintaro žaliavos ir dirbinių radiniai rodo, kad to meto mūsų pajūrio gyventojai plačiai naudojo gintarą papuošalams; kitiems gintaras turėjo ne tik puošybinę, bet ir magišką reikšmę.
Daug daugiau gintaro Lietuvoje iškasta mūsų eros I tūkstantmečio kapinynuose. I-XIII a. archeologinių gintaro radinių Lietuvos teritorijoje žemėlapis rodo, kad to laikotarpio gintaro įkapių rasta daugiau kaip šimte respublikos vietovių. Daugumas jų išsidėsčiusios vakaruose arčiau pajūrio, kita dalis - Žemaitijoje ir Vidurio Lietuvoje. Šios įkapės patvirtina, kad gimininės santvarkos irimo (I-IV a.), klasinės visuomenės formavimosi (VI-VII a.) ir ankstyvojo feodalizmo (IX-XII a.) laikotarpiu gintaras vaidino lietuvių buityje labai svarbų vaidmenį.
Rytų Lietuvoje - į rytus nuo Šventosios - gintaro įkapių rasta labai mažai todėl, kad čia mirusieji V-XIII a. buvo deginami, ir gintaras sudegdavo. O keletas ištirtų Rytų Lietuvos IV a. griautinių kapų gintaro dirbinių įkapių neturėjo.
Kad tokių įkapių yra buvę ir Rytų Lietuvoje, tuo tarpu įrodo tik pora faktų: Naujosios Vilnios teritorijoje buvusiame Žvirblių kaime VI-VIII a. kape rasti nesudegę gintariniai karoliai, matyt, vėliau įdėti tiesiog į kapą, ir Pabarėje, Šalčininkų rajone, X-XI a. degintiniame kape rasti du karoliukai.
Rytų Lietuvą gintaras pasiekdavo iš Baltijos jūros pakrančių, tačiau jis aptinkamas ir gana tolimose nuo jūros žemyno vietovėse, moreninių sąnašų sluoksniuose: Širvintos pakrantėse ties Širvintomis ir Musninkais, prie Kernavės, Gaurės, Lipniūnų, Utenos, Lukšto ir Platelių ežeruose, Nemuno (Kauno marių) pakrantėse ties Pažaisliu, prie Alytaus, Strėvos pakrantėse, Kalvių apylinkėse, Sandravos upelyje ties Žaiginiu ir kitur. Nėra abejonės, kad mūsų protėviai naudojo gintarą papuošalams bei kitiems poreikiams ir rytiniuose Lietuvos rajonuose.
Gintaro įkapių rasta Aukštkiemių, Barvų, Kurmaičių, Gibaičių, Maudžiorų, Sargėnų, Seredžiaus, Stragnų, Šernų, Šilutės ir kitų vietovių I-IV a. pilkapiuose bei plokštiniuose kapinynuose. Moterų kapuose rasti gintariniai verpstukai - plokšti, storoki arba dvigubo nupjauto kūgio pavidalo, taip pat gintariniai karoliai ir karoliukų apvaros. Tačiau I-IV a. karolių apvarų vien iš gintarinių karoliukų nerasta [26]; jie apvarose kaitaliojami su žalvario įvijomis arba mėlyno stiklo karoliukais, o kartais ir su emalio karoliukais. Tokia apvara iš gintaro bei mėlyno stiklo karoliukų gauta iš Šilutės kraštotyros muziejaus ir eksponuojama Gintaro muziejuje.
Minėto laikotarpio gintaro dirbinių buvo rasta ir Palangoje. Dabartinėje Baltijos aikštėje, netoli Rąžės upelio, 1961 m. ištyrus II-IV a. 20 kapų, moterų kapuose, be kitų įkapių, buvo rasta gintarinių karolių bei pakabučių [27].
Klasinės visuomenės formavimosi laikotarpiu (V-VIII a.) gintaro papuošalų gaminimas Lietuvoje nesumažėjo - to meto gintaro karolių randama kur kas gausiau. Tiesa, kaklui puošti buvo dažniau naudojamos dailios žalvarinės ir sidabrinės antkaklės, tačiau nešiojo ir nedideles apvaras, suvarstytas iš kelių įvairių karoliukų (taip pat ir gintarinių) bei žalvarinių įvijų [28].
V-VIII a. gintaro apvarų rasta Rūdaičių (Kretingos raj.) kapinyne; viena jų suverta iš 27 gintarinių dvigubo nupjauto kūgio pavidalo karoliukų. Tokios pat formos apvara iš 13 gintarinių, 12 stiklinių karoliukų ir kelių žalvario įvijų aptikta Lazdininkuose. Ano meto moterys puošėsi ir netaisyklingos formos paplokščiais gintaro karoliais. Siekiant parodyti muziejaus lankytojams šiuos papuošalus, anksčiau čia buvo eksponuojamas iš Kauno Valstybinio istorijos muziejaus atvežtas V-VII a. Eigulių II kapinyno moters kapas su gerai išlikusiais griaučiais ir turtingomis įkapėmis [29]. Čia matėme 2 žalvarines šaukštines antkakles, smulkių, emale padengtų ir stiklinių karoliukų apvara, 6 žalvarines juostines apyrankes, 4 žalvarinius juostinius žiedus, spiralinį žiedą, elnio ar briedžio rago amuletą. Kadangi Eigulių II kapinyne karolių rasta labai daug ir nemaža jų dalį sudaro gintariniai, tai prie šio kapo papuošalų pridėta ir 14 netaisyklingos formos paplokščių gintarinių karoliukų apvara iš kito, prasčiau išlikusio to paties kapinyno moters kapo.
Gintarinių karoliukų, karolinių apvarų, verpstukų rasta taip pat Baitų, Eigulių, Griežėnų, Paklibakių, Panevėžiuko, Reketės, Rubokų, Uogučių, Upytės, Tūbausių, Žvirblių (Naujoji Vilnia) kapinynuose. Maudžioruose su karoliais rasta mažus akmeninius kirvelius primenančių pakabučių.
Archeologiniai radiniai rodo, kad vėlyvajame geležies amžiuje (ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu) Vakarų ir Vidurio Lietuvoje gintaras buvo dar plačiau naudojamas. Šalia tamsiai mėlyno stiklo karoliukų bei Žalvarinių vijų apvarų labai madingos buvo ir gintarinių karoliukų apvaros.
Muziejuje eksponuojama daili stambių dvigubo nupjauto kūgio pavidalo 45 gintaro karoliukų apvara, sudaryta iš dviejų IX-XII a. Paulaičių ir Nikėlų kapinynų karolinių apvarų [30]. Didžiausias karoliukas yra apvaros viduryje, o į galus mažėja. 1966 m. muziejaus ekspozicija praturtėjo Švėkšnos vidurinės mokyklos kraštotyrininkų 1957-1958 m. Nikėlų kapinyne surinktu 30 įvairaus dydžio gintarinių karoliukų vėriniu, taip pat Nikėlų, Paulaičių, Mockaičių ir Skomantų kapinynuose 1925-1941 m. pavieniui rastų 24 karoliukų vėriniu. Panašios apvaros buvo nešiojamos daugiausia X-XI a. [31]. Jų iškasta ne tik Nikėluose bei Paulaičiuose, bet ir Švėkšnoje, Stragnuose ir kitur.
Vėlyvajame geležies amžiuje žalvarinių apvarų viduryje kartais būdavo įveriamas gintarinis karoliukas [32]. Gintaro naudojimo papuošalams apimtį iš dalies parodo IV-XII a. Aukštkiemių (Klaipėdos raj.) kapinyne rasti daugiau kaip 300 gintaro karoliukų.
Pavienių gintaro karoliukų rasta daugybėje Vakarų ir Vidurio Lietuvos kapinynų: Balsių, Dargalių, Dimitravo, Eketės piliakalnio, Gintališkės, Griaužų, Jauneikių, Juodsodės, Jurgaičių, Jurkiškių, Kuntaičių, Laivių, Lepšių, Linksmučių, Mockaičių, Pryšmančių, Rimaisų, Siraičių, Skomantų, Vilkų kampo, Vėžaičių kapinynuose. Tačiau ano meto gyventojai gintarą naudojo ne tik apvaroms.
1961-1962 m. Lietuvos TSR Mokslų akademijos archeologai Palangoje, „Gintaro“ poilsio namų teritorijos pušyne kasinėdami VIII-XIII a. kapinyną, atidengė daugiau kaip 270 vyrų, moterų bei vaikų kapų ir, aptikę čia gana daug gintarinių įkapių, atskleidė nemaža naujų gintaro dirbinių istorijos puslapių: be gintarinių apvarų, tiek moterų, tiek ir vyrų galvos apdangaluose aptikta po 2-3 smulkius gintaro karoliukus; vyrai nešiodavo prisisegę prie diržo gintarinius šukų formos pakabučius; nešlifuotais gintaro karoliais buvo puošiamos karių ietys ir žirgų kamanos; laidojant moterį, jai po viršugalviu buvo pakišama į nuometą įvyniota apskrita šlifuoto gintaro plokštelė; į moters kapą buvo dedamas šlifuotas gintarinis verpstelis, o kartais natūralaus gintaro gabaliukas puodelyje arba dėžutėje [33]. Visa tai, matyt, buvo susiję su mokslininkų dar neišaiškintais papročiais, turėjusiais, tikriausiai, magišką reikšmę.
Merginos IX-XII a. nešiojo apgalvius, o plaukai buvo arba palaidi, arba supinti į kasas, suveržiamas gintariniu karoliu. Toks dvigubo nupjauto kūgio formos plokščias karolis, per kurį galėjo būti perveriamas kasos galas, buvo 1961-1962 m. rastas VIII-XIII a. Palangos kapinyne [34]. Panašus karolis eksponuojamas muziejaus Palangos rinkinyje.
Muziejuje eksponuojami šio kapinyno unikalūs ir niekur kitur iki šiol nerasti simbolinę prasmę turėję miniatiūriniai gintariniai darbo įrankiai, pagaminti specialiai įkapėms: verpstukas su koteliu, 4 kvadratinės juostų vijimo plokštelės ir peiliukas juostų siūlams primušti [35]. Ekspozicijoje yra ir tikrų darbo įrankių: gintariniai daugiau kaip 4 cm skersmens ir 1,5 cm storio verpsteliai iš IX-XII a. Mataičių bei Pagrybio ir XI-XII a. Skomantų kapinynų. Lankytojas čia gali pamatyti Palangos įkapėms analogišką gintarinę apskritą plokštelę ir šukų pavidalo pakabutį, rastus Kiauleikių VIII-XIII a. kapinyne, bei gintaro karoliukus, aptiktus Veršvų VIII-XIII a. ir Griaužų IX-XII a. žirgų kapuose. Į žirgo karčius prie kaktos buvo įpinta po 1-2 karoliukus. Aptikta taip pat žirgų su įpintais į karčius neapdoroto gintaro gabalėliais. Gintaro karoliukų buvo rasta ir ankstyvojo feodalizmo Mikytų, Rimaisų, Ruseinių, o 1963 m. - Pakalniškių (apie Gelgaudiškį) žirgų kapuose. Šitokie žirgus puošę gintarėliai, matyt, turėjo kažkokia magišką reikšmę.
Suminėti įkapių radiniai byloja, kad jau pirmajame tūkstantmetyje lietuviai naudojo gintarą savo buityje.
Vėlesnis, XIV-XIX a. Lietuvos istorijos laikotarpis gintaro naudojimo buityje laipsniui nustatyti yra labai nedėkingas: trūksta istorinių žinių ir pačių gintaro dirbinių. Viso to priežastis - nepalankios istorinės sąlygos. Nuo XIII a. Baltijos pajūrį buvo užplūdę kryžiuočiai, ilgam monopolizavę gintaro gavybą, beveik visą jo apdorojimą bei pardavimą.
Kryžiuočiai, o vėliau ir Prūsijos kurfiurstai, buvo įvedę gintaro regaliją, pagal kurią visas surinktas gintaras turėjo būti pristatomas valdžiai. Prūsijoje veikė vadinamieji gintaro teismai, žiauriai bausdavę už gintaro pasisavinimą: už 2 svarų pasisavintą gintarą buvo baudžiama mirties bausme pakariant, o už didesnį kiekį - laužant ratu. Dar 1826 m. Karaliaučiuje etatinis budelis vykdė mirties bausmes už gintaro savavališką rinkimą. Todėl gintaro kelias į baudžiauninkų lūšneles tuo metu buvo sunkus, o feodalų turėti gintaro dirbiniai arba yra žuvę, arba per karus iš krašto išgabenti.
TSRS Centriniame valstybiniame Leningrado istoriniame archyve saugoma įdomi dokumentinė medžiaga apie gintaro rinkimą Baltijos pakrantėse Kuršo (Kurliandijos) gubernijoje XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais.
Iš 1830 metų birželio 6 d. Kuršo iždo rūmų Mintaujoje rašto Finansų ministerijos Valstybinių turtų departamentui aiškėja, kaip gintaras prieš Kuršo įjungimą į Rusijos sudėtį buvo Baltijos krante renkamas prie Rucavos ir Liepojos [35].
Rucavos valstiečiai už teisę rinkti gintarą XVIII a. pabaigoje privalėjo mokėti kasmet po 2 florinus arba po 60 kapeikų sidabru nuo kiekvieno vyro, išskyrus senius ir jaunesnius kaip 15 metų vaikus. Gintarą valstiečiai pristatydavo Liepojos licenzinei vidmai [36], kuri persiųsdavo jį iždui.
Didesnioji dalis gintaro buvo sunaudojama smilkalams, kita dalis išparduodama turguose. Iš minimo rašto sužinome ir gintaro kainą. Pavyzdžiui, 1797 m. 38 svarai gintaro buvo parduoti už 20 talerių, 1799 m. 64 svarai - už 15 talerių, o 1800 m. 12,5 svaro - už 9 talerius.
1801 m. sausio 17 d. Senato nutarimu, gintaro gavybos tvarkymas buvo pavestas Kuršo oberforstmeistrui Deršau.
Liepojos pajūryje gintaras tuo metu buvo renkamas penkių šeimininkų - valstiečių kiemų, priklausiusių Liepojos licenzinei įstaigai. Pastarąją 1805 m. perorganizavus į Perkuneno iždo muitinę, jie išlaikė senas teises - rinko gintarą muitinei, kuri turėjo jį atiduoti Kuršo oberforstamtui.
Savo rašte Mintaujos iždo rūmai stengiasi apginti minėtų penkių šeimininkų teisę ir toliau rinkti pajūryje gintarą, kurią jiems į atodirbį 1829 m. savavališkai pakeitė Gazenposto apskrities kamerfervandteris fon Šneidersas. Iždo rūmai siūlė palikti valstiečiams seną, 1817 metų inventoriuje patvirtintą teisę rinkti gintarą, o ne pakeisti ją atodirbiu.
Kuršo baronai vokiečiai, paveldėję gintaro gavybos monopolį iš kalavijuočių, mokėjo įsiteikti ir caro valdžiai, kuri, kaip daugelį kitų pareigų ir teisių, paliko jiems pajūrio valstiečių ir žvejų išnaudojimo teisę, priverčiant juos rinkti gintarą ir atiduoti valdžiai. Apie tai vaizdžiai kalba minėto kamerfervandterio Vilhelmo fon Šneiderso 1831 m. paruoštas „Kuršo gubernijos gintaro pramonės ir pakrantės administravimo nuostatų projektas“ [37].
Dvidešimt penkiuose Nuostatų paragrafuose siekiama išlaikyti kuo griežčiausią Kuršo pakrantės gintaro gavybos kontrolę, kad nė mažiausias gintaro gabalėlis nepradingtų.
Gintaro gavyba turėjo rūpintis Valdyba, susidedanti iš srities viršininko bei pasienio prižiūrėtojų ir reikiamo skaičiaus jiems pavaldžių kranto eigulių bei sargybinių.
Kranto valdininkų pareigos ir prievolės atsispindi jų priesaikų tekstuose. Pasienio prižiūrėtojų ir kranto inspektorių priesaikoje pasižadama sekti palankius vėjus ir saugoti, kad išmestas gintaras nebūtų vagiamas.
Kranto eigulys pasižada savo distanciją apvažinėti arba apeidinėti kiekvieną dieną, o, reikalui esant, - ir šviesiomis mėnesienos naktimis. Jis turįs sekti, kad valstiečiai, iš jūros graibstydami ar rinkdami gintarą, jo nevogtų. Esant palankiam orui, eigulys privalėjo valstiečius ir žvejus varyti į pajūrį gintaro rinkti. Į miestą besiruošiančius valstiečius jis turėjo namie iškratyti, o įtaręs vienos mylios ribose kratyti ir važiuojančius. Be to, valstiečiai turėjo pasisakyti, su kokiais žmonėmis jie turi ryšių. Eigulys sekė, kad niekas pašaliečių pajūryje nevaikščiotų. Sugautas pakrantėje pašalietis, nežiūrint ar pavogė jis gintaro, ar ne, turėjo būti baudžiamas.
Eigulio pareiga taip pat buvo surinktą ir nuvalytą gintarą įrašyti į susiūtą knygą, nurodant jo svorį, sudėti į dėžę ir užrakinti. Paskui gintaras turėjo būti pagal žiniaraštį perduodamas pasienio prižiūrėtojui, kuris persiųsdavo jį kas mėnesį srities viršininkui. Pastarasis stambius gintaro gabalus privalėjo siųsti į caro rinkinį, o smulkius - Kuršo iždo rūmams viešai parduoti.
Atskirame Nuostatų paragrafe pažymėta, kad arti pajūrio negalėjo rodytis joks gintaro meistras. Su „tokiais žmonėmis“ pajūrio valdininkai neturėjo teisės vesti jokių pažinčių ir reikalų. Nuostatai draudė pirkti gintarą ir apsigyventi pajūryje žydams. Už šio draudimo nesilaikymą numatyta 100 rublių arba kūno bausmė.
Pagal Nuostatus gintaro gavybos kontrolė - valdininkų reikalas, o gintaro graibstymas iš jūros, rinkimas krante kopose - pajūrio valstiečių baudžiauninkų ir žvejų prievolė. Dirbti pagal kranto eigulių ir prižiūrėtojų liepimą jie turėjo tiek dienomis, tiek naktimis. Fon Šneiderso Nuostatuose neužsimenama, kokį užmokestį už savo
darbą turėtų gauti valstietis. Užtat daugelyje paragrafų grasinama bausmėmis. Valstiečius už pasisavintą gintaro gabalėlį Nuostatai baudė piniginėmis ir kūno bausmėmis, tuo tarpu valdininkui už vagystę grėsė tik atleidimas iš pareigų.
Pajūrio valstiečiai ir jų suaugę sūnūs buvo verčiami prisiekti, kad rinks gintarą ir visą atiduos valdžiai. Tėvas turėjo prisiekti neleisiąs, „kad mano žmona, vaikai, arba mano žmonės, arba kas nors kitas nei paslapčiomis, nei atvirai nenusineštų netgi mažiausio gintaro gabalėlio“. O sukakę 18 metų sūnūs pasižadėdavo, kad „jei pamatysiu ar pastebėsiu, jog mano tėvas, motina, broliai, seserys, šeimininkai, darbininkai arba kiti žmonės piktnaudžiauja arba ruošiasi kaip nors piktnaudžiauti gintaru, prižadu jiems to daryti neleisti ir jiems nenuolaidžiauti“.
Kad valstiečiai savo priesaikos nepamirštų, Nuostatuose reiškiamas pageidavimas, kad pajūrio pastoriai du kartus per metus - sekmadienį po švento Martyno ir kovo mėnesio pabaigoje - iš sakyklų kviestų valstiečius vykdyti priesaiką dėl gintaro rinkimo.
Įdomu, kad didžiausiu paskatinimu ir didžiausia bausme pajūrio valstiečiui laikomas atleidimas nuo karinės prievolės arba įrašymas į rekrūtus. „Veiksmingiausia priemonė užkirsti kelią pajūrio valstiečių klastotei yra tokia: gintarą renkančius valstiečius atleisti nuo karo prievolės, o jeigu kas nors pasirodytų vogęs, - tąjį atiduoti į jo parapijos rekrūtus be eilės“.
Palanga tuo metu priklausė Kuršo gubernijai. Nuostatuose sakoma, kad kranto sargybiniai turėtų būti apgyvendinami „ten, kur gintaro gavyba pelningiausia, pavyzdžiui, Palangoje“. Nuostatų autorius apgailestauja, kad Palangos gintaro muitinė yra privati ir jos pelną gauna savininkas, o ne valdžia. Čia taip pat jaudinamasi, kad iš gintaro prekybos pelnosi perpirkėjai. Rašoma, kad „prieš 30 metų vienas perpirkėjas žydas, Masalskio įpėdinis, mokėjo po 200 červoncų vien už teisę supirkinėti iš valstiečių gintarą“, kad jis „... pirkdamas gintarą už pusę kainos, (per metus) nupirkdavo jo už 1000 ir netgi 2000 červoncų, o atskirais metais - už 4000-5000 červoncų“.
Archyviniai dokumentai įtikinamai rodo, kad valdžios įvestos regalijos ne tik Prūsijoje, bet ir Kurše buvo ilgam uždariusios gintarui kelius į liaudies buitį. 

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Lietuvos dailės muziejaus filialas Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras

 

Atnaujinta 2016.01.04