P. GUDYNAS, S. PINKUS: „PALANGOS GINTARO MUZIEJUS“. 

ĮKŪRIMAS IR PIRMOSIOS JO EKSPOZICIJOS 

 

Parengta pagal P. Gudyno ir S. Pinkaus leidinį „Palangos gintaro muziejus“. Vilnius, 1974, p 3-6

 

Gintaras randamas daugelyje pasaulio šalių, tačiau nė vienoje jų nėra taip giliai įaugęs į liaudies buitį, folklorą ir meną, kaip Lietuvoje. Nuo seniausių laikų iš jo buvo kuriami nuostabaus grožio buitiniai bei dailės kūriniai. Tad ne veltui Lietuva vadinama gintaro šalimi, o Baltijos pajūris - gintaro krantu.

Kad lietuvių liaudies meilė gintarui yra ilgus amžius Baltijos pakrantėje gyvenusių ir savo džiaugsmą bei liūdesį glaudžiai su gintaru siejusių žmonių branginama tradicija, vaizdžiai įrodo įvairiose Respublikos vietovėse randamos archeologinės įkapės - gintariniai moterų ir vyrų, taip pat žirgų bei ginklų papuošalai. Gintaras lietuviui yra ne tik tradicinis papuošalas, bet ir dalelė krašto kultūros, istorijos.

Gintaras teikia nemaža žinių apie Žemę, jos susidarymą ir amžių. Jis yra užkonservavęs savyje ir mokslui išsaugojęs prieš dešimtis milijonų metų Žemėje egzistavusios floros ir faunos pavyzdžių - gyvų Žemės motinos, jos gamtos giliosios senovės ir evoliucijos liudininkų. Todėl gintaras domina ne tik grožio mylėtojus, bet ir mokslininkus - archeologus, gamtininkus, istorikus ir daugelio kitų specialybių atstovus.

Kaip bebūtų keista, bet „gintaro šalyje“ Lietuvoje gintaru mokslininkai susidomėjo tik XX a. pradžioje, ir tai pavieniai mėgėjai (prof. A. Matulionis ir kt.). Tik atskiri entuziastai kaupė retus, mokslui ir dailei vertingus gintaro pavyzdžius, inkliuzus. Tiesa, kolekcionierių rinkiniuose ir kai kurių muziejų fonduose yra buvę vertingų gintaro gabalų arba iš jų padarytų dirbinių, tačiau surinkti juos į vieną vietą, kur būtų galima moksliškai tirti ir rodyti žmonėms, nebuvo.

Sovietmečiu Vilniaus Valstybinis dailės muziejus (nuo 1966 m. - Lietuvos Dailės muziejus), Lietuvos Kultūros ministerijai parėmus, 1963 m. rugpjūčio 3 d. atidarė Gintaro muziejų Palangoje. Muziejaus ekspozicija teikia lankytojui pagrindinių žinių apie gintarą, jo kilmę, gavybą, savybes, reikšmę senaisiais amžiais ir mūsų dienomis.

Ekspozicijos skyriuje „Lietuva ir gintaras“ surinkta istorinė-archeologinė medžiaga apie gintarą senovės lietuvių buityje, jo panaudojimą dailės ir kitiems reikalams senaisiais amžiais. Parodomas gintaro meninės pramonės vystymasis Lietuvoje, jo paskirtis buityje.

Lietuvos Dailės muziejus be kitų respublikos muziejų pagalbos, Lietuvos mokslininkų, muziejininkų bei gintaro specialistų patarimų, be abejo, nebūtų galėjęs per tokį trumpą laiką suorganizuoti netgi šios tuo tarpu palyginti nedidelės ekspozicijos. Daug muziejui savo eksponatais pagelbėjo Kauno Valstybinis istorijos muziejus, Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institutas, Lietuvos Istorijos-etnografijos muziejus, Kretingos, Telšių, Šilutės kraštotyros bei Šiaulių istorijos-etnografijos muziejai, taip pat Lietuvos Dailės fondo Klaipėdos gamybinio kombinato „Dailė“ gintaro cechas. Gerų metodinių bei mokslinių patarimų davė istorijos mokslų kandidatas archeologas A. Tautavičius ir Žemės ūkio akademijos docentas J. Bubnys.

Pirmąją muziejaus ekspoziciją parengė: Lietuvos dailės muziejaus direktorius P. Gudynas, kuris buvo muziejaus ekspozicijos plano ir jos scenarijaus autorius, to paties muziejaus vyresnysis mokslinis bendradarbis S. Pinkus, kuris rinko medžiagą Gintaro muziejui, buvo ekspozicijos istorinio skyriaus autorius. Įkuriant muziejų dirbo ir to paties muziejaus dailininkas restauratorius, žinomas kraštotyrininkas J. Petrulis. Jis taip pat buvo vienas iš medžiagos muziejui rinkėjų. Dirbo ir architektas J. Masalskis - muziejaus ekspozicijos architektūrinio apipavidalinimo autorius, R. Budrys - muziejaus ekspozicijos dailininkas.

1966 m. birželio mėnesį prie Gintaro muziejaus prijungus dar dvi sales, ekspozicija buvo gerokai išplėsta ir pertvarkyta, nekeičiant ekspozicijos plano. 1967 m. ji buvo iš pagrindų pertvarkyta pagal Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus pavaduotojo R. Budrio teminį ekspozicinį planą. Interjero projektą parengė architektas J. Masalskis. Į ekspoziciją įtraukti archeologiniai gintaro radiniai iš III tūkstantmečio prieš mūsų erą, taip pat naujausi lietuvių dailininkų ir liaudies meistrų unikalūs dirbiniai bei „Dailės“ kombinatų serijinės gamybos pavyzdžiai.

Ekspozicija akivaizdžiai atskleidė, kad gintaras yra mokslo ir dailės specialistų dėmesio vertas objektas ir svarbus Lietuvos kultūros istorijos puslapis, kurį perskaityti pravartu kiekvienam.

Džiugu, kad gintaro muziejus yra labiausiai lankomas muziejus Respublikoje (per pirmąjį muziejaus veiklos dešimtmetį jį aplankė 1 562027 žmonės). (...)

Per pirmąjį muziejaus veiklos dešimtmetį jo ekspozicija buvo kelis kartus keičiama, papildoma naujais eksponatais ir labai išplėsta.