„ATVYKTI Į PALANGĄ - DIDŽIAUSIAS MALONUMAS, 
KURĮ ŠIANDIEN GALIU SAU LEISTI...”
 
Interviu su Palangos grafu Alfredu Tiškevičiumi

 

Grafas Alfredas Tiškevičius 1996 m. 

Grafų Tiškevičių herbas

Alfredas Tiškevičius vaikystėje

1996-ųjų vasarą Palangoje, „Vyturio" poilsio namuose, poilsiavo grafo Felikso Tiškevičiaus sūnus Alfredas ir jo žmona Uršulė. Susitikome jį Palangos Gintaro muziejuje, tuose pačiuose rūmuose, kuriuos prieš pastatė grafas Feliksas Tiškevičius. Buvo pats vidurvasaris. Saulė kepino negailestingai, o mes įsitaisėme ant suoliuko rozariume ir įsišnekėjome. 
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Alfredas Tiškevičius vos ne kiekvieną vasarą atostogauja Palangoje. Kas tai: kraujo šauksmas, vaikystės, jaunystės prisiminimai?
 
- Vaikystės prisiminimai, gimtosios vietos traukia. Čia juk mano geriausi metai praėjo. Gaila, tik, kad jau tų mano draugų, bičiulių nebėra. 1996 metais paskutinis iš mano pažįstamų - Antanas Ragauskas - mirė. Dabar Palangoje jau tik savo buvusių draugų vaikus, anūkus besutinku. Ir vis dėlto čia kasmet norisi atvykti. Palanga mane labai traukia.
 
- Pradėjote pokalbį dar gana gražia žemaitiška šneka. Nuo to laiko, kai Jūs gyvenote Žemaitijoje, praėjo tiek metų, o šios kalbos, nors ja tėvų namuose ir nekalbėjote, neužmiršote...
 
- Išaugau Palangoje. Mano draugai buvo žemaičiai, tad su jais nuo mažens bendravau ir jų gimtąja kalba šnekėjau. Na, o tai, kas vaikystėje išmokta, taip greit neužsimiršta, nors jau prieš pat karą, išvykus į Kauną, retai kada prisieidavo kalbėti žemaitiškai. Ten naujieji mano bičiuliai daugiausia buvo aukštaičiai, tad su jais bendraudavome bendrine lietuvių kalba - būdavo lyg tai ir nepatogu žemaitiškai su aukštaičiu kalbėti. Žemaičių kalbos niekada neniekinau, nors dar tarpukario metais tekdavo sutikti žemaičių, kurie gėdydavosi savo gimtosios motinos kalbos... Jie manydavo, kad, kalbėdami žemaitiškai, nieko gyvenime nepasieks, nes, aukštaičiai juos laikys žemesnės kilmės žmonėmis. Man toks požiūris visai nepatiko. Dabar, atvažiavęs į Lietuvą, Žemaitiją, matau, kad vis dėlto didžioji dalis žemaičių išliko žemaičiais iki pat šiol. Tas mane labai džiugina. Na, o gyvendamas Lenkijoje, Varšuvoje, net ir lietuviškai beveik neturėjau su kuo kalbėti. Pradžioje, per karą, Lenkijoje buvo vokiečių okupacija, o po karo - pusiau rusų okupacija. Valdžia, nors ir buvo lenkiška, bet priklausė nuo rusų - įstatymai ėjo iš Maskvos. Aš žinojau, kas vyko Lietuvoje prie sovietinės valdžios 1940 metais ir po karo. Tad, Lenkijoje susiklosčius minėtoms politinėms sąlygoms, aš priėjau išvados, kad nereikia niekam aiškinti, kokia mano kilmė, kad mano jaunystė praėjo Lietuvoje. Tuo laiku niekas nebuvo tikras, kad neįvyks koks nors nesusipratimas ir Lenkija neatsidurs dar didesnėje rusų valdžioje. Tada man, grafų Tiškevičių sūnui, ko gero, būtų reikėję atsirasti Sibire...
 
- Kaip Jūs atsidūrėte Lenkijoje?
 
- 1940 metais, prieš įvedant sovietinę valdžią Lietuvoje, kartą aš su motociklu stovėjau pasienyje. Vokiečiai, pamatę mane, įtarė kažką negero ir suėmė. Kai patekau į jų kalėjimą, kišenėje nė cento neturėjau, nė muilo gabalo nebuvau pasiėmęs. Tad, kai į Lietuvą atėjo rusai, aš sėdėjau vokiečių kalėjime Tilžėje. Tuo laiku man tai buvo tikras išsigelbėjimas - rusai manęs Lietuvoje nerado ir į Sibirą neišvežė. Beje, jie netikėjo, kad aš galiu būti vokiečių kalėjime - manė, kad aš esu pabęgęs. Kai vokiečiai, pripažinę jog esu nekaltas, paleido iš kalėjimo, man jie leido apsigyventi Lenkijoje, taip jų tada vadinamoje generalinėje gubernijoje. Tada aš grįžau į pasienį, prie Bajorų, pas vieną ūkininką, kur vėliau atvyko ir mano pirmoji žmona su septynių mėnesių vaiku. Eitavičius suorganizavo žmonos pabėgimą per žalią sieną į vokiečių pusę. Tada visi trys nuvažiavome į Varšuvą. Ten gyveno žmonos šeima, tad ir mes ten pasilikome. Po to man grįžti į Lietuvą iki pat Nepriklausomybės atkūrimo jau buvo nebeįmanoma - ten manęs laukė tik represijos, trėmimas.
 
- Kalbamės Palangos parko rozariume, prie Jūsų tėvelių pastatytų rūmų. Deja, Jūs pats čia dabar tik svetys...
 
- Aš žinau, kad Lietuvoje dar nėra įstatymų, kurie Lietuvos piliečiams ir užsienyje gyvenantiems žmonėms ar jų įpėdiniams, turėjusiems nuosavybę Lietuvoje iki jos nacionalizavimo, garantuotų to turto (kilnojamojo ir nekilnojamojo) sugrąžinimą. Žinau ir tai, kad, jei man būtų sugrąžintas visas buvęs tėvų turtas, dabar jau turėčiau problemų jį išlaikydamas. Tad, atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, aš tuometiniam Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininkui V. Landsbergiui parašiau laišką, kuriame pažymėjau, kad aš esu pasiruošęs, tai, kas man pagal įstatymą priklauso (yra dar gyvų ir mano brolio įpėdinių, gyvenančių JAV , jie taip pat turi teises į dalį mano tėvų turto), padovanoti Lietuvai, Palangos parką ir mano tėvo Felikso Tiškevičiaus statytus rūmus. Šis mano raštas pirmiausia gimė todėl, kad aš buvau labai susirūpinęs Palangos rūmų ir parko tolesniu likimu. Gerai suprantu, kad bet kam parduoti tokį statinį ir tokioje vietoje negalima, nes, jei čia įsikurtų svetimšalis, jis gali įkurti kokius lošimo namus, kazino. Ekonominė situacija Lietuvoje tada buvo sunki ir negalėjai atmesti galimybės, kad vieną dieną Lietuvos Vyriausybė, norėdama iš to pastato gauti kiek galint daugiau pelno, sudarys kokią akcinę bendrovę ir rūmus perduos jai. Aš norėjau, kad Palangos rūmuose ir toliau veiktų Gintaro muziejus. Tai buvo geriausia išeitis.
Visai persikelti į Lietuvą gyventi nebesiruošiu, nes nebėra ir kaip - gyvendamas Lenkijoje ir ten dirbdamas (ilgą laiką cukraus fabrike) užsitarnavau pensiją, įsigijau butą. Ten mano naujieji draugai, mano gydytojas. Tad į Lietuvą dabar parvažiuoju tik vasaromis. Jau ketvirtą kartą aš čia po daugiau kaip 50 metų trukusios pertraukos. Tokios kelionės ir dviejų savaičių ar mėnesio (šiemet pirmą kartą Palangoje poilsiauju visą mėnesį) man - didžiulės papildomos išlaidos, nes aš - paprastas žmogus, pensininkas. Pensijos Lenkijoje šiek tiek didesnės negu Lietuvoje, tačiau skirtumas nedidelis, todėl mes su žmona, norėdami vasarą atvykti pavasaroti į Palangą, turime ištisus metus labai taupyti. Toks sugrįžimas į Lietuvą, poilsis Palangoje man - vienintelis malonumas, kurį galiu sau leisti ir be kurio man dabar būtų gana sunku.
 
- Jūs - grafo Flikso Tiškevičiaus sūnus...
 
- Nenorėčiau, kad man nuolat primintų, jog aš kilęs iš grafų giminės. Kai aš atvažiuoju į Lietuvą, mane visi laiko labai žymiu žmogumi, kreipiasi į mane su ypatinga pagarba. Man sunku prie to priprasti, nes aš pats jaučiuosi esąs paprastas žmogus ir norėčiau, kad su manimi kiti elgtųsi taip pat kaip su bet kuriuo kitu žmogumi. Aš net nesuprantu, kodėl lietuviai nori iš manęs padaryti žymų žmogų. Vieną šeštadienį, atostogaudamas Palangoje, nuėjau į bažnyčią. Čia mane pastebėjo klebonas ir susirinkusiems pasakė, kad bažnyčioje - palangiškio Felikso Tiškevičiaus sūnus, paprašė pasirodyti ir pasakyti kokį žodį. Aš buvau labai sujaudintas, pradžioje net negalėjau nieko pasakyti. Ištariau, kad esu laimingas, galėdamas dar kartą aplankyti savo gimtąsias vietas, susitikti su seniai jau mirusių mano bendraamžių vaikais ir anūkais. Aš buvau iš tiesų laimingas, kad žmonės mane prisimena, kad gerbia, nes tai kartu pagarba ir mano tėvams - ne kaip grafams, o kaip žmonėms, kurie daug gero yra padarę Palangai. Manau, kad mes ne titulais, kilme, o savo darbais žmonių pagarbą turime pelnyti. Aš esu laimingas, galėdamas dar vaikščioti gimtosiomis vietomis ir dėkoti likimui, kad mano gyvenimas taip susiklostė, nes daugelis kilmingų žmonių, mano pažįstamų po karo buvo išvežta į Sibirą, ten gyveno sunkiausiose sąlygose, ne vienas ten ir mirė. Mano gyvenimo sąlygos buvo kur kas geresnės - čia nėra ko ir lyginti.
Šią vasarą, eidamas gatve vieną dieną pamačiau pagyvenusią moterį. Ji, pažvelgusi į mane, sustojo, ir dar kiek abejodama, tačiau nuoširdžiai džiaugdamasi tokiu susitikimu paklausė: „ Alfredai, ar tai tu čia? Gyvas dar? Lietuvoje? "
Man šis susitikimas buvo maloniausias iš visų. Ir tie moters žodžiai, tas jos paprastumas, betarpiškumas buvo kaip tik tai, ko aš labiausiai iš žmonių laukiu. Išsiaiškinau, kad su ta moteriške, kai jinai buvo dar paauglė, mes žaisdavome parko aikštelėje (ji buvo kiek jaunesnė už mane). Pasikeitė ne tik žmonės, pasikeitė ir Palanga, parkas...
 
- Ką Jūs žinote apie Palangos parko įkūrimą?
 
- Kai tėvelis vedė, jie su mano mama atvažiavo į Palangą. Mamai ši vietovė labai patiko (taip pat, kaip ir mano dabartinei žmonai) ir jie čia ilgam įsikūrė. Tada Palanga buvo žvejų kaimas. Ją mažai kas žinojo kaip kurortą. Tik paskui pradėjo važiuoti svečiai iš Varšuvos, nes dabartiniai Lenkijos kurortai tada priklausė Vokietijai, o Varšuva buvo prie Rusijos, kaip ir Lietuva, Palanga. Čia nebuvo jokios sienos. Iš Liepojos arkliukais poilsiautojus į Palangą atveždavo. Pradžioje pas mano tėvus pavasaroti atvažiuodavo pažįstami, giminės, o paskui tėvai, pamatę, kokią trauką turi Palanga ir kaip čia gerai galima pavasaroti, ėmė statyti vilas, didinti savo ūkį. Kurortas ėmė plėstis. Tada jie padidino ir Kurhauzą. Medinė Kurhauzo dalis buvo pastatyta mano senelio Juozo laikais, o tėvas pastatė mūrinę dalį. Čia buvo brangus kurortas. Į jį atvažiuodavo ilsėtis rašytojai, artistai, kiti pasiturintys žmonės.
 
- 1997-aisiais pažymimas Palangos botanikos parko šimtmetis. Šiemet gražiai perdažyta rūmų išorė, parkas prižiūrimas, plačiai žinomas ir už Lietuvos ribų - žmonės mėgsta šią vietą. Na, o kaip Jūs vertinate palangiškių pastangas išlaikyti tai, kas Jūsų tėvų rūpesčiu buvo pastatyta, įkurta?
 
- Aš esu labai patenkintas, matydamas, kaip rūpestingai saugomi, prižiūrimi rūmai ir parkas. Man ši vieta labai brangi, miela. Visur čia švaru, tvarkinga. Parkas labai gerai išlaikytas. Matyti, kad čia yra labai geras šeimininkas, ir jis pagal išgales tvarkosi taip, kaip kadaise planavo Eduardas Andrė ir dendrologas Boisenas de Kolonas. Kiek aš žinau, E. Andrė sūnus Renė Andrė yra pažadėjęs kitais metais aplankyti Palangą. Džiaugiuosi, kad miestas parko priežiūrai suranda ir pinigų. Mano supratimu, parkui išleidžiama daug, tačiau, kaip visi matome, neveltui, nes tokio parko Palangos kurortui reikia. Širdžiai čia didžiausia atgaiva. E. Andrė, kai kūrė šį parką, mąstė apie tai, kad jis turės žmones džiuginti ne vieną ar kitą dešimtmetį, o kelis šimtmečius. Lankytojus čia tiesiog pakeri didžiausios parko perspektyvos. Dauguma mano aplankytų parkų yra maži ir neturi to didingumo kaip Palangos. Tos tolimos perspektyvos, gerai apvaldytos erdvės, tinkamai parinkti ir išdėstyti medžiai, nuolatinis jūros artumo jutimas, šį parką daro labai patrauklų. Čia visas jo grožis. Smagu vaikščioti ir parko pušynais. Čia daug ir Europoje retai augančių medžių.
Palanga ir kaip kurortas džiugina. Brangoka visur, bet reikia suprasti ir tai, kad dalis žmonių čia gyvena tik iš tų pajamų, kurias sukaupia kurortinio sezono metu. Taip kad kurortas veikia tik du mėnesius, o gyventi reikia visus metus. Iš pensijos juk Lietuvoje nepragyvensi - jos pernelyg mažos. Aš vis stebiuosi, kaip Lietuvoje žmonės dar nesiskundžia...
 
- Džiaugiatės dabartine parko priežiūra, na, o gal prisimenate, kaip buvo palaikoma tvarka šiame parke iki karo, kas tuo užsiėmė?
 
-Lietuvą palikau 1940-ųjų metų birželio pirmosiomis dienomis. Tėvas mirė 1931-aisiais. Kiek prisimenu, beveik iki pat 1940-ųjų metų buvo samdomi žmonės parko prižiūrėtojai. Turėjome seną daržo darbininką Vilką. Jis paskutiniuoju laiku jau nebegalėdavo ateiti iki rūmų, tai atvažiuodavo su brikeliu ir vadovaudavo parko tvarkymo darbams. (1996-ųjų žiemą mirė jo dukra Vilkaitė, su kuria mes jaunystėje buvome pažįstami.)Tada parkas buvo dar jaunas ir jam tokios didelės ir nuolatinės priežiūros, kokios reikia dabar, nereikėjo. Tada mes šiems reikalams negalėjome tiek ir pinigų skirti, nes tuo laiku mūsų šeima didelių pajamų neturėjo, o išlaidos buvo didžiulės, nes reikėjo mokėti įvairiausius mokesčius, tėvai daug kam buvo pažadėję pensijas, tai ir nemažą būrį senų žmonių privalėjome išlaikyti.
 
- Su Gintaro muziejaus darbuotojais Jūs paskutiniais metais palaikote gana glaudžius ryšius...
 
- Labiausiai bendraujame su muziejaus moksliniu bendradarbiu Antanu Tranyzu, kuris yra surinkęs labai daug vertingos medžiagos apie Palangą, parką, rūmus. Aš dar gerai prisimenu jo tėvus, kurie pokario metais buvo ištremti į Sibirą. Antanas už mane žymiai jaunesnis, bet susitikome ir bendraujame kaip seni draugai.
 
- Kaip Jūsų giminės likimas susiklostė po karo?
 
- Buvau dešimtas motinos vaikas. Turiu sūnų Adomą. Jis gyvena JAV. Lietuviškai nemoka. Sūnus įsigijo gydytojo specialybę Varšuvoje. Mano brolis (jis buvo 16 metų vyresnis už mane) tada gyveno JAV ir jis pakvietė mano sūnų atvažiuoti į JAV - čia visam laikui įsikurti ar bent kiek pagyventi (kaip jis jau pats norės). Sūnus pakvietimą priėmė. Tuo metu brolio žmona sirgo vėžiu, tai brolis turėjo ją prižiūrėti ir mano sūnus savarankiškai ėmė įsitvirtinti naujoje vietoje: pradėjo dirbti ligoninėje, išlaikė valstybinius egzaminus ir gavo teisę pasilikti gyventi JAV. Jau dvidešimt septintus metus ten ir gyvena, yra JAV pilietis. Mano brolis jau yra miręs. Aš vienintelis likau gyvas iš Felikso Tiškevičiaus vaikų. Iš mano seserų ir brolių vaikų, mano žiniomis, gyvas yra tik vienas sesers vaikas ir brolio Stasio sūnus bei dvi jo dukterys. Yra jau ir jo anūkų. Ryšių su jais nepalaikau. Be to, žinau, kad du mano pusbroliai karo metais gyveno Švedijoje kaip pabėgėliai, ten jie ir vaikus išaugino, kurie su švedais mišrias šeimas sukūrė ir savo vaikų turėjo. Aš su jais ryšių taip pat nepalaikau - nebuvo progos su jais susitikti.
 
Kalbėjosi ir spaudai parengė Danutė Mukienė
Iliustracijos iš ŽKD IKC archyvo

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Lietuvos dailės muziejaus filialas Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras

 

Atnaujinta 2016.01.04