GINTARO APDIRBIMO TRADICIJOS
 
Parengta pagal P. Gudyno ir S. Pinkaus leidinį „Palangos gintaro muziejus“ (Vilnius, 1974, p. 60-65) 
Suvenyras.
Dailininkas Kostas Toleikis
Karoliai. 
Dailininkė G. Varkalienė
Karoliai.
Dailininkas A. Galdikas

Eksponatai iš Lietuvos dailės muziejaus gintaro rinkinių.
Danutės Mukienės nuotraukos. 2003 m. 

Gintaras nuo senų laikų naudojamas įvairiausiems poreikiams. Muziejuose sukaupti atskirų istorijos laikotarpių, pradedant neolitu ir baigiant mūsų dienomis, papuošalai ir kiti dirbiniai byloja apie didelį gintaro populiarumą ir platų jo naudojimą taikomojoje dekoratyvinėje dailėje.
Naujausi archeologų radiniai įgalina padaryti išvadą, kad jau neolite gintaro žaliava buvo vežama iš Baltijos pakraščių į kitas šalis, kurių gyventojai patys gamindavosi iš jos gintaro dirbinius. Tai rodo skirtingi rastų gintaro papuošalų stilistiniai niuansai.
Jei neolite ir ankstyvajame žalvario amžiuje gitaras papuošaluose dar negalėjo būti derinamas su kitomis medžiagomis, tai vėlyvajame žalvario ir ypač geležies amžiuje karolių apvaroms šalia žalvario, stiklo, emalio bei kitų medžiagų naudojamas ir gintaras.
Baltijos gintaras dideliais kiekiais pasiekdavo antikinius civilizacijos bei kultūros centrus - Finikiją, Graikiją, Romą, kur buvo apdorojamas amatininkų profesionalų. Šių dirbinių yra išlikę daugiausia Vakarų Europos muziejuose.
Braitono (Anglija) muziejuje tarp žalvario amžiaus profesinių gintaro dirbinių eksponuojamas iš vieno gintaro gabalo ištekintas 7,5 cm aukščio puodukas - techninio medžiagos apvaldymo pavyzdys.
Vėlyvojo žalvario amžiaus papuošaluose gintariniai karoliukai būdavo meniškai įkomponuojami žalvarinėse fibulose (pavyzdžiui, fibuloje su 3 karoliukais, kuri saugoma Sarajevo muziejuje).
800-600 m. pr. m. e. kai kuriuose tauriųjų metalų ir dramblio kaulo dirbiniuose gintaras buvo naudojamas inkrustacijai kaip brangakmenis. Tokia yra liūto galva iš dramblio kaulo su gintarinėmis akimis, rasta į pietus nuo Kijevo, fantastinio žvėries auksinė plaketė su gintaro akimis, auksinė žvėries figūra su gintaro inkrustacijomis ausyse. Abu pastarieji dirbiniai buvo rasti Kubanės krašte ir saugomi Ermitažo rinkiniuose.
Romos imperijos teritorijoje buvo tokie garsūs gintaro apdirbimo ir prekybos centrai, kaip Akvilėja prie Adrijos jūros, Masilija (dabartinis Marselis) prie Viduržemio jūros ir kiti. Jie aprūpindavo gintaro dirbiniais Imperijos gyventojus, ypač nobilių sluoksnius.
Romos respublikos klestėjimo metu meistrai kūrė iš gintaro penatų skulptūrėles, portretines žmonių galvutes, savo menine išraiška nesiskiriančias nuo to meto tradicinių marmurinių bei terakotinių skulptūrėlių. Keletas tokių gintarinių skulptūrėlių saugoma Drezdeno Albertinumo muziejuje.
Plastiškiau ir drąsiau gintaro medžiagą skulptūrėlėms naudojo Imperijos laikotarpio meistrai (konsolės pavidalo skulptūrinė grupė, saugoma Drezdeno muziejuje, Amūras ir Psichėja - Akvilėjos muziejuje).
Imperijos laikotarpiu .buvo labai paplitę gintariniai žiedai su virtuoziškai atliktais skulptūriniais moterų galvų, amūrų ir psichėjų motyvais. Rasti taip pat gintariniai žiedai, neturintys jokių papuošimų. To meto gintarinių dirbinių asortimentą papildo mažos gintarinės amforos ir flakonai, šaukšteliai, šukos, lemputės-lecitos ir kiti dirbiniai, kurių betarpiškas naudojimas pagal paskirtį dėl medžiagos trapumo yra abejotinas.
Viduramžiais gintaro apdirbimo menas Europoje, ypač Vokietijoje, pasiekė meistriškumo viršūnę.
Jau XIV a. pradžioje gintaro meistrų gildijos pradėjo veiklą Briugės ir Liubeko miestuose. Vėliau gintarininkų gildijos atsiranda Štolpo (prieš 1480 m.), Kolbergo ir Kioslino (paminėtos 1584 ir 1550 m.), Gdansko (1477 m.) ir Karaliaučiaus (1641 m.) miestuose. Minėtų gildijų meistrai gintarą apdorojo kuo įvairiausiais sudėtingais būdais: pjaustė, graviravo, inkrustavo, šlifavo, pritaikė skulptūrinę plastiką ir kt. Gintaras buvo naudojamas feodalų poreikiams: medalionams, skulptūriniams reljefams, krucifiksams, pypkėms, tabokinėms, šachmatams, pudrinėms, kvepalų flakonams ir kitur.
XVII ir XVIII a. suklestėjo apvali skulptūrinė ir reljefinė gintaro plastika: kamerinės skulptūrėlės mitologine tematika, šventųjų figūrėlės, medalionai su reljefiniais feodalų portretais. XVIII a. buvo išvystyta gintaro mozaika. Stambiausias šios rūšies paminklas yra išgarsėjęs Gintaro kambarys buvusiuose Carskoje Selo rūmuose, hitlerininkų išplėštas Antrojo pasaulinio karo metu.
Gintaro kambario sienų mozaikos atsirado iš baldų inkrustavimo gintaru tradicijų, kurios klestėjo jau XVII amžiuje. Kabinetinių spintų, sekreterų, namų altorėlių medinės plokštumos buvo tiesiog meistriškai dekoruojamos gintaro mozaikomis. Turtingų feodalų rūmus puošė veidrodžiai gintariniais pjaustytais arba gintaro plokštelėmis dekoruotais rėmais.
Labai aukštą meninį ir techninį meistriškumą buvo pasiekę gildijų meistrai, dekoruodami gintaru medines dėžutes tualeto reikmenims ir brangenybėms laikyti. Tipiški baroko ir rokoko figūriniai bei augaliniai motyvai ant dėžučių neretai gali būti traktuojami kaip savarankiški miniatiūrinės skulptūros kūrinėliai.
Gintaras gerai derinasi su kai kuriais tauriaisiais metalais, ypač kai su juo nesielgiama kaip su brangakmeniu. Gal todėl XVII-XVIII a. auksakaliai mėgdavo šlifuoto gintaro inkrustavimais paįvairinti puošnius sidabrinius bei auksinius kaltinius indus, bokalus, taures, padėklus. Tokių puikių dirbinių yra nemaža Tarybų Sąjungos muziejuose.
Valstybiniame Ermitaže saugomos gintaru puoštos tabokinės, XVIII a. pagamintos gintarinės šachmatų figūrėlės bei gintaro mozaikos šachmatų lenta ir kiti eksponatai.
Dar didesni gintaro dirbinių rinkiniai yra Maskvos Kremliaus Ginklų rūmuose (Oružeinaja palata). Čia saugoma per 30 įvairių XVII-XVIII a. vidurio dirbinių, svetimų kraštų pasiuntinių carams įteiktų dovanų - auksinių, sidabrinių, emaliu ir gintaru puoštų taurių, bokalų, žvakidžių, vazelių. Kaip liudija išlikę sąrašai, tokių Vakarų Europos įžymiųjų meistrų kūrinių Ginklų rūmuose savo metu būta daugiau, tačiau dalis jų neišliko. Neišliko ir aprašuose paminėta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntinio Stanislovo Venevskio carui Aleksejui Michailovičiui 1648 m. atvežta valstybinė dovana - gintarinis puodukas.
XVII-XVIII a. gintaro puošmenų motyvai buvo sėkmingai derinami metaliniuose šviestuvuose-žvakidėse, kandeliabruose, sietynuose. Savitą įtaigą daro ne tik gintaras, bet ir iš atskirų jo gabalų skulptūriškai apdoroti flakonai, pudrinės, tabokinės, dėžutės.
įvairiuose Europos muziejuose turimi cechų gintaro dirbiniai rodo, kad feodalų poreikiai gerokai išplėtė gintaro naudojimo taikomojoje dailėje sferą ir praturtino jo apdorojimo technologiją. O tai savo ruožtu lėmė unikalų tų dirbinių pobūdį ir jų pritaikymą individualiems poreikiams. Įdomu, kad viduramžiais gintaras buvo palyginti menkai tenaudojamas moterų papuošalams. Tačiau, nepaisant to, kad viduramžių meistrai sėkmingai naudodavo gintarą kamerinėms skulptūrėlėms, mozaikoms bei inkrustavimams ir daugeliu atvejų tuose dirbiniuose demonstruodavo aukštą meninę ir techninę kultūrą, vis dėlto reikia pripažinti, jog gintaras labiausiai tinka moterų papuošalams.
Minėtos gintarininkų gildijos išnyko, įsigalėjus kapitalistiniams gamybos santykiams. Ilgiausiai - ligi 1883m. - išsilaikė Štolpo miesto gildija.
Kapitalizmo epochoje, perėjus prie gintaro apdorojimo mašinomis, šios taurios medžiagos naudojimo taikomojoje dailėje diapazonas gerokai susiaurėjo; jį imta daugiausia naudoti moterų puošmenoms, suvenyrams, taigi vėl sugrįžta prie priešistorinių laikų funkcionalumo tradicijų, naudojant gintarą.
Gintaras papuošalams buvo naudojamas Maskvos Rusioje, Naugarde. Kasinėdami senosios Riazanės teritoriją, archeologai rado gintarininkų dirbtuvėlę ir kai kuriuos jo apdorojimo instrumentus.
Feodalinėje Lietuvoje gintaro dirbinių dirbtuvė buvo Palangoje. XVIII a. pabaigoje Lietuvą įjungus į Rusijos imperija, toji dirbtuvė buvo pirmaujanti visoje carinės Rusijos gintaro pramonėje.

 

Eksponatai iš Palangos gintaro muziejaus ekspozicijos (įvairių laikotarpių dirbiniai iš gintaro – karoliai, laikrodis, dekoratyvinės dėžutės. Danutės Mukienės nuotraukos. 
2003 m.

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Lietuvos dailės muziejaus filialas Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras

 

Atnaujinta 2016.01.04