GINTARO KELIAI

Parengta pagal P. Gudyno ir S. Pinkaus leidinį 
„Palangos gintaro muziejus“ (Vilnius, 1974, p. 24-32)
 

Nemaža Baltijos gintaro archeologai yra radę antikinių šalių teritorijose bei kituose tolimuosiuose kraštuose. Vokiečių archeologas Henrikas Šlimanas (1822-1890 m.) Turkijos šiaurės vakaruose, netoli Dardanelų sąsiaurio, 1871-1890 m. kasinėjęs Troją, griuvėsiuose tarp kitų radinių aptiko ir gintaro karolius. Mokslininkai nustatė, kad tai prieš 3000 m. iš Baltijos pakrančių atgabento gintaro dirbinys. Kretos saloje atkasęs Mikėnų kultūros kupolinius kapus, supiltus maždaug 1600-800 m. pr. m. e., H. Šlimanas rado baltiškos kilmės gintaro. Vien dviejuose tų kapų rasta 400 gintaro karoliukų.
Graikijoje gintaras buvo gana plačiai naudojamas maždaug 1600 m. pr. m. e., bet ypač gausiai aptikta jo archeologiniuose 1200-800 m. pr. m. e. šio krašto radiniuose.
Romoje šis mineralas į žmonių buitį įėjo maždaug 900 m. pr. m. e., Italijoje daug jo rasta Po upės slėnyje ir etruskų kapuose.
Gintarą brangino ne tik graikai ir romėnai. Filologus stebina tai, kad egiptiečių kalba gintaro pavadinimas „sakal“ skamba panašiai kaip lietuvių kalbos žodis „sakas“. Populiarios monografijos apie gintarą autorius anglas G. Viljamsonas nurodo, kad į šiaurę nuo Karaliaučiaus (dabart. Kaliningrado) yra buvusi vietovė Sakų uostas (latvių k. - Sakaosta) [6].
Kalbininkai žodžio gintaras etimologijos dar nėra galutinai išaiškinę.
Latvių „dzītars“ (ir iš kuršių skolintas dzintars) šalia lietuvių „gintaro“ rodo, kad šį žodį žinojo lietuvių ir latvių protėviai jau prieš VII amžiaus vidurį, t. y. prieš šių kalbų skilimą. Kadangi baltų kalbose šis žodis neturi sau giminingų (pvz., veiksmažodžių), galima spėti jį esant skoliniu iš senųjų vadinamosios Pamario kultūros gyventojų (neindoeuropiečių ir neugrofinų) kalbos. Taip pat manoma, kad gintaro pavadinimą iš pamariečių bus pasiskolinę ir vengrai (gyantar ir gyanta).
Be kitų kalbininkų, tokios pat nuomonės laikėsi ir šio žodžio etimologiją nagrinėjęs Lietuvos TSR Mokslų akademijos tikrasis narys, Leningrado universiteto profesorius Borisas Larinas (1893-1964 m.), šiuo klausimu parašęs išsamų mokslinį straipsnį [7]. Jo manymu, skolinys ентаръ iš baltų kalbos yra patekęs į rytų slavų dialektus ne anksčiau kaip X amžiuje. E. Bernekeris, kad ir kildindamas gintaro pavadinimą rusų, ukrainiečių, čekų bei slovakų kalbomis iš lietuvių kalbos, vis dėlto savo „Slavų kalbų etimologiniame žodyne“ pažymi, kad šio žodžio etimologija esanti neaiški.
Nors mūsų gintaras pasiekdavo senovės Finikiją, Graikiją, Romą, tačiau keliai, kuriais jis buvo gabenamas į tas šalis, iki šiol dar nėra galutinai nustatyti. Tiesa, kai kurie keliai aiškėja iš archeologinių radinių, o šie yra kur kas patikimesni liudininkai už rašytinius bei kalbinius šaltinius.
Archeologiniai gintaro radiniai (šalia kitų papuošalų, indų, ginklų ar darbo įrankių) iš dalies atsako į klausimą, kada tarp Pabaltijo ir aukščiau minėtų šalių prasidėjo prekyba gintaru. Pasirodo, kad Europoje gintaru prekiauta jau akmens amžiuje [8].
Ledynams traukiantis į šiaurę, pirmieji gyventojai dabartinėje Lietuvos TSR teritorijoje apsigyveno tarp paleolito ir mezolito. Seniausieji Lietuvos archeologiniai radiniai - iš šiaurės elnio ragų prieš 9000 metų gaminti strėlių antgaliai - aptikti Kalniškiuose prie Klaipėdos. Prekyba gintaru su Lietuvos gyventojais anuo metu dar nebuvo vystoma, nes senasis akmens amžius čia sutapo su ledynų epocha. Baltija ir jos pakrantės buvo padengtos ledynų, o viduriniajame akmens amžiuje gintaras čiabuvių buityje dar nevaidino tokio vaidmens, kaip neolito laikotarpiu. Tokias išvadas yra padarę mokslininkai, jų tarpe ir Baltijos gintaru prekybos tyrinėtojas E. Šturmas, teigdamas, kad viduriniajame akmens amžiuje gintaro prekyba su Baltijos kraštais buvusi dar menka. Tačiau šio laikotarpio gintariniai dirbiniai vis dėlto aptikti Majendorfe prie Hamburgo ir Danijoje.
Muziejaus gintaro kelių žemėlapyje senojo ir viduriniojo akmens amžiaus prekybos keliai neparodyti: jiems nustatyti dar trūksta patikimų duomenų. Dėl tos pat priežasties neparodytas žemėlapyje ir neolito laikotarpio gintaro kelias, nors prekyba gintaru tuo metu buvo jau gerokai išplėsta. Apie tai byloja neolito laikotarpio gintaro dirbinių ir žaliavos lobiai, rasti vietovėse, buvusiose prie Baltijos gintaro kelių į Viduržemio jūros šalis, taip pat Baltijos jūros baseino kraštuose. Pavyzdžiui, 4000 gintaro dirbinių aptikta viename raiste Jutlandijos pusiasalyje (Danija), 100 dirbinių - Falklopunge (Švedija), 1000 dirbinių - Upton Lovelyje (Britanija). Panašių to laikotarpio dirbinių rasta Meklenburge, Pomeranijoje, Rytų Prūsijoje, Lenkijoje. Gintaras anuo metu buvo paplitęs ir į šiaurę bei rytus. Nemaža papuošalų iškasta akmens amžiaus stovyklose Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, prie Ilmenio ežero.
Lietuvoje neolito laikotarpio gintarų rasta Juodkrantėje, Smiltynėje, Klaipėdos uoste, Lužijos miške prie Priekulės, Palangoje [9], Šventojoje. Čia buvo aptikta ne tik gatavų dirbinių, bet ir nebaigtų gaminti karolių bei pakabučių.
Žalvario amžiuje [10] gintaro prekyba jau buvo žymiai suintensyvėjusi.
Muziejaus ekspozicijoje parodyti Baltijos gintaro prekybos keliai į Viduržemio ir Juodosios jūros šalis siekia ankstyvąjį žalvario amžių. Šiuos kelius nustatė anglų mokslininkas J. M. Navaras [11], remdamasis archeologinių radinių - gintaro, antikinių monetų, papuošalų, ginklų ir darbo įrankių - lokalizacija.
Daugelis žalvario amžiaus iš pietų importuotų dirbinių koncentruojasi Jutlandijos pusiasalyje ir prie kelių į jį. Tai rodo, kad pagrindinis gintaro prekybos ir jo tiekimo centras tame amžiuje buvo ne Sambijos, o Jutlandijos pusiasalis Baltijos jūros pietuose.
Remiantis archeologinių radinių lokalizacija, nustatyta, kad senojo žalvario amžiaus [12] II ir III perioduose (maždaug 15000-950 m. pr. m. e.) Sambijos ir Lietuvos pakrančių gintaras buvo vežamas ne į pietus, o į vakarus - iki Danijos ir Liunaburgo (žemiau Hamburgo) krašto. Iš čia aisčių gintaro žaliava kartu su Jutlandijos gintaru buvo gabenama į Romą senojo žalvario amžiaus prekybos keliu. Šis kelias iš Jutlandijos pusiasalio ėjo Elbės upe iki Zalės žiočių, toliau Zalės upe ir sausuma per Bohemiją iki Dunojaus, Dunojumi iki Inos žiočių, Inos upe ir Brenerio perėja į šiaurės Italiją.
Vėlesnis, viduriniojo žalvario amžiaus gintaro prekybos kelias kiek pakito. Jis prasidėjo Kimbrijos pusiasalyje, ėjo Elbės žemupiu, Zalės upe iki Tiuringijos, sausuma per Tiuringiją iki Maino upės, toliau Maino ir Reino upėmis, vėl sausuma iki Ronos ir šia upe žemyn į Viduržemio jūrą iki Masilijos (dabartinio Marselio).
Žalvario amžiaus Pabaltijo gyventojai gintarą keitė ne tik į žalvario dirbinius, bet ir į patį žalvarį, nes varį, alavą ir žalvarį puikiai mokėjo patys apdoroti.
Naujojo žalvario amžiaus IV ir V perioduose gintaro prekyba dėl neišaiškintų priežasčių sumenkėjo ir pagaliau beveik visai nutrūko. Atnaujinta ji buvo tik maždaug 700 m. pr. m. e.
J. M. Navaras nustatė Baltijos gintaro prekybos kelią, pavadinęs jį Gintaro keliu. Latvijos, Lietuvos ir Sambijos gintaras pirmiausia buvo gabenamas į Gdanską. Iš čia Visla kelias ėjo iki Notės upės, kirsdamas ją ties Naklo miesteliu, toliau iki Vartos, kirsdamas ties Obomikų miestu, vingiavo per Poznanę, Mosiną, Zaborovą, pasiekdamas Oderį prie Gloguvo. Oderio upe ėjo iki Vroclavo ir sausuma į Klodzką. Perkopęs Sudetų kraštą, Gintaro kelias šakojosi: vakarinė šaka nusidriekė Svitavos upe per Svitavos miestą į Brno ir toliau iki Moravos upės, o rytinė šaka - Moravos upe nuo jos aukštupio iki Hohenau, ir ten abi šakos vėl jungėsi. Toliau Dunojumi kelias tęsėsi iki Panonijoje buvusio keltų miesto Karnuntumo (netoli dabartinės Bratislavos). Iš čia per Šoprono ir Sombatchejaus miestus (Vengrijoje), Ptujo ir Celės miestus (Slovėnijoje) gintaras buvo sausuma gabenamas prie Adrijos jūros į Akvilėjos miestą, garsėjusį gintaro dirbinių pramonės ir prekybos centrą.
Tai ankstyvojo geležies amžiaus gintaro prekybos kelias, naudotas VI-V a. pr. m. e.
Maždaug IV a. pr. m. e. Romos rinka užplūdo iš Graikijos importuotos prekės, ir gintaro prekyba su Pabaltiju vėl nutrūko. Gal ją buvo sutrukdžiusi karingųjų keltų ekspansija, o gal kartais gintaras Romoje tapo nebemadingas. Jį gabenti minėtu Gintaro keliu vėl imta tik I-II mūsų eros amžiuje.
Aptikti Baltijos gintaro žaliavos lobiai liudija, kad iš Baltijos pakrančių į Romą ir jos kolonijas buvo gabenama daug gintaro. Lenkijoje, netoli Vroclavo, prie buvusio senojo prekybos kelio prieš antrąjį pasaulinį karą buvo rasti trys dideli gintaro žaliavos sandėliai - iš viso 2750 kg.
1867 m. Sambijos pusiasalyje buvo rasta 50 litrų talpos statinė, pripilta gintaro. 1900 m. prie Gdansko iškastas molinis puodas su 9 kg gintaro. 1924 m. Rytų Prūsijoje, prie Leižūnų, netoli Kuršių marių aptikta trys centneriai gintaro žaliavos.
Iš šių ir kitų eksportui skirtų radinių galima spręsti, kad Baltijos gintaras buvo labai mėgstamas. Ne veltui Plinijus Vyresnysis rašė, kad nepermatomas baltas ir vaško spalvos gintaras Romoje nebuvo vertinamas - jis buvo vartojamas smilkalams. Tačiau skaidrusis - raudonos ir ypač aukso spalvos - gintaras romėnų buvo labai branginamas. O tokios rūšies gintarą (sukcinita) buvo galima rasti tik Baltijos pakrantėse. Tad kaip tik minėta Gintaro kelią ir turėjo galvoje Plinijus Vyresnysis, aprašydamas „Historia naturalis“ (lib. XXXVII, cap. 45-46) romėnų riterio I amžiaus viduryje atliktą kelionę gintaro parsivežti: „Kelias iš Panonijos Karnuntumo (keltų miesto prie Dunojaus, netoli dabartinės Bratislavos) ligi Germanijos pajūrio sudarė beveik 600000 žingsnių (maždaug 888 km). Dar tebegyvena romėnų riteris, kuris, Julijono, Nerono ruošiamų žaidynių pirmininko, pasiųstas, vyko iš Panonijos Karnuntumo į Germanijos pajūrį gintaro. Jis perkeliavo pakrantes tais prekybiniais tikslais ir iš ten parsivežė tiek daug gintaro, kad juo buvo susegioti tinklai, kurie buvo ištiesti plėšriesiems žvėrims atskirti nuo žiūrovų galerijos. Net ginklai bei mirusiųjų pašarvojimai buvo gintaru papuošti, ir visa dienos apranga... buvo iš gintaro... Sunkiausias gabalas svėrė 13 svarų (4,2 kg)...“ Plinijaus minimas „Germanijos pajūris“ yra aisčių pajūris.
Romėnų karų su markomanais metu (II a. pabaigoje) Gintaro kelio reikšmė gerokai sumažėjo, o III a. antrojoje pusėje gintaro prekyba beveik visai nutrūko. Vis dėlto, kaip rodo 1959 m. Kaune rastas 15 varinių Romos monetų lobis, romėnų pinigų importas į Lietuvą III a. antrojoje pusėje nebuvo nutrūkęs [13]. Gintaro muziejuje eksponuojamas Romos sestercijus - Antonino Pijaus (138-161 m.) žalvarinė moneta - buvo 1965 m. rudenį rastas gintarinių papuošalų turtingame III a. Vilkų kampo kapinyne.
III a. antrojoje pusėje, IV a. ir V a. pradžioje sustiprėjo aisčių prekybos ryšiai su Romos imperijos Vakarų provincijomis.
Įvairūs šaltiniai nurodo, kad aisčių gintaras buvo gabenamas jūra. Iš Romos imperijos Pareinio provincijų Fekcijaus uosto (dabar Vechtenas prie Utrechto, Olandijoje) romėnai plaukdavo aplink Jutlandijos pusiasalį į Vislos ir Oderio žiotis, gal būt, ir į Nemuno bei Dauguvos žiotis. Iš Fekcijaus gintaras buvo gabenamas Reino upe, paskiau sausuma iki Rodano (Ronos) upės ir jąją į Viduržemio jūros Masilijos (Marselio) uostą.
Maždaug III a. pabaigoje, IV a. ir V a. pradžioje atsirado rytiniai gintaro prekybos keliai. Į romėnų kolonijų miestus ir Bizantijos imperiją jis pradėtas gabenti Dnepro, Dnestro, Pruto ir Pietų Bugo upėmis.
Tarybinis mokslininkas V. Janinas teigia, kad VIII a. pabaigoje, išsiplėtus prekybai tarp Europos ir Arabijos, daug sidabrinių arabų pinigų - dirhemų-įplaukdavo į Europą už labai vertinamą Baltijos gintarą. [14]
Gintaro prekyba ir jos keliai byloja mums ne tik apie plačius Lietuvos ryšius su tolimais kraštais. Plati prekyba su to meto civilizacijos ir kultūros centrais daug prisidėjo prie Europos kultūros puoselėjimo.

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Lietuvos dailės muziejaus filialas Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras

 

Atnaujinta 2016.01.04