- Tarpukario Lietuvoje
gintaro pramonė buvo menka, visų pirma, dėl
negausaus kiekio gintaro žaliavos. Iki Antrojo
pasaulinio karo kasmet įvairiais būdais buvo jo
gaunama maždaug 2000-4000 kg. Kiek gintaro buvo iki
karo apdorojama Lietuvoje, tikslių duomenų nėra,
tačiau apytikriai apskaičiuota maždaug 4-10 tonų.
Vadinasi, beveik pusę gintaro žaliavos reikėjo
importuoti iš užsienio. Buvo galima pirkti
Vokietijoje, tačiau vokiečių monopolistai ne visada
normalia kaina ir reikiama jo kiekį parduodavo - tai
priklausė nuo gintaro žaliavos ir jo dirbinių
paklausos bei kainos pasaulinėje rinkoje. Taigi nuo
užsienio priklausanti buržuazinės Lietuvos gintaro
pramonė negalėjo tolygiai vystytis. Be to, Lietuvos
gintaro dirbiniai turėjo nedidelę paklausą.
- Didesnės gintaro
dirbtuvės buvo Klaipėdoje, Palangoje ir Kretingoje.
Tačiau jų darbo metodai ir įrankiai buvo gerokai
pasenę, darbo sąlygos prastos, o gintaro dirbiniai
neaukšto meninio lygio-daugiausia apskriti karoliai,
natūralistinio pobūdžio sagės, kryželiai,
rožančiai ir panašūs dirbiniai. Beveik niekas
negalvojo apie tinkamą gintaro žaliavos apdorojimą,
atsižvelgiant į natūralias jo savybes.
- Karo metu gintaro
pramonė Lietuvoje buvo visiškai sunaikinta, jo
apdirbimo specialistai išblaškyti.
Pirmaisiais pokario
metais gintaro apdirbimu vertėsi artelė „Gintaras“
Kaune, nuo 1946 m. - Klaipėdos miesto pramkombinatas
ir Lietuvos Dailės fondo Klaipėdos „Dailės“
kombinatas. Veikė taip pat Kretingos miesto
pramkombinato suorganizuotas gintaro apdirbimo cechas
Palangoje ir Plungės pramkombinato cechas Plungėje.
Vėliau buvo įkurtas gintaro cechas Vilniuje, artelė
„Lietuvos gintaras“ Palangoje ir kt.
- Įvairiausius ir
meniškiausius gintaro dirbinius gamino Klaipėdos „Dailės“
kombinatas, kurio gintaro cechas buvo paskiau
perkeltas į Palangą. Šis cechas kurį laiką buvo
vienintelis centralizuotas meninių gintaro dirbinių
gamintojas respublikoje. Čia buvo sudarytos
tinkamiausios darbo sąlygos, įsigyti naujausi
įrankiai, sutelkti geriausi gintaro specialistai,
dailininkai profesionalai ir liaudies meistrai.
- Siekdama toliau gerinti
gintaro dirbinių kokybę, jų meninį lygį, Lietuvos
Vyriausybė 1973 metais nustatė, kad gintaro
dirbinius respublikoje gamins Vietinės pramonės
ministerijos meno verslų dirbinių ir suvenyrų
gamybos įmonių susivienijimas „Dovana“ bei
Lietuvos Dailės fondo įmonės, taip pat Lietuvos liaudies
meno draugijos liaudies meistrai ir dailininkai.
Nutarta prie Vilniaus „Dailės“ kombinato
įsteigti Tarpžinybinę meno tarybą gintaro
dirbiniams vertinti ir etalonams į gamybą atrinkti.
- Gintaro papuošalus ir
kitus dirbinius kuria atskiri dailininkai bei liaudies
meistrai, gyvenantieji Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje,
Palangoje ir kitur.
- Nors pokario metais
mūsų respublikoje gintaro dirbinių asortimentas
buvo gana platus, tačiau meninis jų lygis dar nebuvo
aukštas. Iš gintaro buvo gaminami daugiausia
įvairūs papuošalai. Didesnei daliai šio
laikotarpio moterų gintarinių papuošalų būdingos
griežtos geometrinės formos: tekinti apskriti
taisyklingi karoliukai, sagės, medalionai, auskarai
ir kitkas. Kai kurie dirbiniai, nepaisant natūralių
gintaro savybių, buvo gaminami, suteikiant jiems
natūralistines augalines formas.
- Buvo taip pat linkstama
traktuoti gintarą kaip brangakmenį (kas jam nėra
būdinga), suteikiant jam atitinkamą ažūrinį
sidabro arba kitų metalų apipavidalinimą: sagės,
žiedai, auskarai.
- Tačiau jau pirmuosiuose
mūsų gintaro dailiojo apdirbimo meistrų
žingsniuose buvo ir pažangaus pobūdžio
ieškojimų, sveiko stengimosi surasti naujesnių,
tinkamesnių gintaro naudojimo dekoratyviniams
tikslams būdų.
- Dailininkas F. Daukantas
pirmasis panaudojo vadinamąjį negatyvinį
graviravimą. Apdorojant gintarą šiuo būdu, labiau
išryškėjo jo natūralios estetinės savybės.
Gabalo forma, spalva, atspalviai ir vidiniai
sluoksniai buvo priderinami prie dirbinio paskirties.
Nuėmus nuo gintaro gabalėlio apnašo sluoksnelį,
iš skaidriosios jo pusės (dailininkas F. Daukantas
nustatė, kad skaidrioji pusė yra ta, kuri kitados
buvo atkreipta į saulę) atsiveria įdomūs,
fantastiški vaizdai; dailininkas tik kur-ne-kur
paryškina arba papildo kokį motyvą, ir gintarėlis
virsta dailiu suvenyru. Neretai pakanka tik nežymiai
pakeisti gabalo formą, nušlifuoti skaidriąją jo
pusę, ir prieš mūsų akis atsiskleidžia nuostabi
gintaro sluoksnių gama, čia primenanti peizažą,
čia fantastinį mišką ir pan. Muziejuje gausiai
eksponuojamos tokios dekoratyvinės gintaro
miniatiūros: F. Daukanto „Jūros peizažas“, E,
Mikulevičiaus „Liepsna“ ir kt. Ryškus
negatyvinio graviravimo pavyzdys yra E. Mikulevičiaus
„Pajūris“.
1956 m. dailininkas F.
Daukantas savo dirbiniais ir straipsniais spaudoje
ėmė propaguoti dar pažangesnį gintaro meninio
apdorojimo būdą. Šalia geometrinių formų -
tekintų karolių, sagių, medalionų - pradedamos
kurti šių papuošalų laisvos (natūralaus gintaro)
formos. F. Daukanto ir kitų gintaro dailiojo
apdirbimo specialistų siūlymu, 1957 m. mūsų
gintaro pramonėje buvo įvestos naujos techninės
sąlygos, leidžiančios dirbiniuose maksimaliai
išryškinti medžiagos savybes ir panaudoti geresnę
technologiją.
- Muziejuje eksponuojami
Klaipėdos „Dailės“ kombinato Palangos cecho
serijiniai gintaro dirbiniai (karoliukų apvaros iš
ritmiškai suderintų pailgų, plokščių, rutulinių
bei netaisyklingos formos ir įvairių atspalvių
gintaro gabaliukų) sukurti pagal dailininkų L.
Šulgaitės, F. Daukanto, B. Mikulevičienės, E.
Mikulevičiaus etalonus. Puikuojasi unikalūs V.
Kojalavičiūtės-Užpalienės gintarinių moteriškų
ir vyriškų papuošalų komplektai ir kaklo
vėriniai. Šie puikūs dirbiniai kurti vadovaujantis
pažiūra, kad kūrinys turi būti vertinamas ne pagal
meistro įdėtą darbą, o pagal estetinius savo
privalumus.
- Toks gintaro meninio
apdirbimo būdas duoda labai didelį ekonominį
efektą: pirmiau, tekinant karolius, atliekos
sudarydavo ne mažiau kaip 70 % visos dirbiniui
naudotos medžiagos, o dabar šios atliekos gerokai
sumažintos.
- Surastos naujos
galimybės natūralius gintaro gabalus naudoti
skulptūriniams dirbiniams. Pati gamta yra suteikusi
gintaro gabalėliams kuo įvairiausių formų. Kiek
paryškinęs jas, kai kada išnaudodamas ir faktūros
privalumus, dailininkas gali sukurti labai įdomių
skulptūrinių kompozicijų.
- Muziejuje tokių
skulptūrinių gaminių gana apstu: F. Daukanto
pritaikytas natūralus gintaro gabalas „Neandertalietis“,
E. Mikulevičiaus skulptūrinis etiudas 1,5 kg gintaro
gabale „Kęstutis ir Birutė“, raižytas gintaro
gabalas „Bocmanas“, du natūralūs gintaro gabalai
„Apuokas“. Autorinėse A. Vertulienės, J.
Vertulio, E. Augaitytės, Ž. Januškaitės, I.
Pakutinskienės vitrinose akį traukia unikalūs
skulptūriniai dirbiniai. Ekspoziciją puošia taip
pat E. Mikulevičiaus surinkta įvairių
skulptūrinių formų natūralių gintaro gabalų
kolekcija.
- Posūkis į natūralių
gintaro savybių, laisvų formų ir medžiagos grožio
atskleidimą išplėtė mūsų gintaro pramonės
asortimento diapazoną.
- Palangos gintaro cecho
ir pavienių meistrų gaminamus dirbinius galima
suskirstyti į dvi grupes: moterų papuošalus ir
grynai dekoratyvinės paskirties kūrinėlius. Šalia
moterų puošmenų dabar kuriami papuošalai ir vyrams
- segtukai rankogaliams bei nacionaliniams
kaklaraiščiams ir kt. Vis labiau atsisakoma nuo
tekintų karolių. Dauguma muziejuje eksponuotų
papuošalų (karolinių apvarų, medalionų, sagių,
apyrankių, pakabučių) formos paliktos natūralios
arba artimos natūraliems gintaro gabaliukams -
dažnai asimetriškos, tik minimaliai apšlifuotos.
Tokie papuošalai atskleidžia nuostabų gintaro
struktūros, faktūros ir spalvų grožį.
- Kurį laiką gintariniai
papuošalai buvo daugiausia koljė, medalionai,
komponuojami su metalo grandinėlėmis. Ne per
seniausiai gimė dar viena nauja dekoratyvinių
gintaro dirbinių rūšis - miniatiūrinė gintaro
mozaika. Šioje srityje nuo 1959 metų dirba
dailininkė G. Blažytė-Guntienė, iš pradžių
kūrusi mozaikinius portretus iš gintaro gabaliukų
ir jo skaldos, o paskui ir peizažines kompozicijas,
panaudodama stambesnes šlifuoto gintaro plokšteles.
Kurti miniatiūrines gintaro mozaikas paskatino
dailininkus spalvinis gintaro turtingumas ir piešinio
įvairumas, teikiantis mozaikinei kompozicijai
lyriškų spalvinių niuansų. Muziejuje eksponuojamos
G. Blažytės-Guntienės ir P. Grėbliūno
miniatiūrinių gintaro mozaikų kompozicijos.
- Nauji mėginimai
plačiau naudoti gintarą mūsų taikomojoje dailėje
pastebimi įvairiose šios dailės šakose. Gintaro
inkrustacijomis puošiami baldai, suvenyrinės
dėžutės, dailieji odos dirbiniai - rankinukai,
albumai, netgi avalynė. Nors gintaro naudojimas
šioje srityje tiek meniniu, tiek ir funkcionaliu
požiūriu dažniausiai yra nepateisinamas, tačiau
jau vien tai, kad tokie mėginimai daromi, kalba apie
nepaprastą gintaro populiarumą mūsų buityje.
Gintaras šiuo metu dažnai naudojamas jubiliejinėms
dovanoms, įvairiems prizams. Pavyzdžiui, Lietuva
padovanojo Ukrainai dailininko F. Daukanto ir
architekto S. Ramunio kūrinį, kurio pagrindą
sudarė 2 kg Baltijos gintaro gabalas; už geriausią
Pabaltijo respublikų sukurtą filmą skiriamas
pereinamasis prizas „Didysis gintaras“.
- Sovietmečiu Lietuvoje
išaugo gražus kvalifikuotų gintaro dailiojo
apdirbimo specialistų būrys. Į meninių gintaro
dirbinių kūrybą įsijungė šie dailininkai: F.
Daukantas, B. Jociūtė-Mikulevičienė, E.
Mikulevičius, E. Augaitytė, Ž. Jonuškaitė, A.
Vertulienė, J. Vertulis, A. Milkintas, G.
Blažytė-Guntienė, L. Šulgaitė, V. Užpalienė, S.
Mažeikaitė, G. Žilinskaitė ir kt. Gražius gintaro
dirbinius kuria Telšių taikomosios dailės mokyklos
auklėtiniai, taip pat liaudies meistrai. Tai Z.
Daugėla, V. Galdikas, J. Liukaitis, I.
Pakutinskienė, F. Pakutinskas, M. Toleikis, D.
Varkalis, R. Andriekutė, A. Varnienė, A.
Gudžiūnas, J. Griciūnaitė, A. Jarutis, A. Budrikas
ir kt. Jų darbai eksponuojami atskiroje muziejaus
salėje. Tiek dailininkai, tiek liaudies meistrai savo
kūriniais ne tik gražina mūsų buitį, bet ir,
dalyvaudami daugelyje respublikinių, sąjunginių bei
tarptautinių parodų, plačiai atskleidžia „Jūratės
rūmų“ lobius, garsina mūsų kraštą.
- Pastaraisiais metais,
siekiant dar plačiau propaguoti gintarą, jo
istoriją ir vietą buityje, kultūroje, buvo
organizuota kilnojamoji gintaro paroda. Ji jau
aplankė Čekoslovakiją, Vokietijos Demokratinę
Respubliką, Prancūziją, Vengriją, Austriją.
- Palangos gintaro
muziejus kaupdamas visa tai, kas gali atskleisti
gintaro susidarymo istoriją, jo panaudojimą visais
amžiais ir epochomis, meninį apdirbimą, atlieka
reikšmingą mokslinį ir kultūrinį darbą.