GINTARO PRAMONĖ LIETUVOJE
 
Parengta pagal P. Gudyno ir S. Pinkaus leidinį „Palangos gintaro muziejus“ (Vilnius, 1974, p. 66-73) 
 

 

Viršuje – iš gintaro padaryti religiniai reikmenys, verpstukai, gintaro karoliai. Apačioje – natūralūs gintaro gabalai. Eksponatai iš Palangos gintaro muziejaus. Danutės Mukienės nuotraukos. 2003 m.
Tarpukario Lietuvoje gintaro pramonė buvo menka, visų pirma, dėl negausaus kiekio gintaro žaliavos. Iki Antrojo pasaulinio karo kasmet įvairiais būdais buvo jo gaunama maždaug 2000-4000 kg. Kiek gintaro buvo iki karo apdorojama Lietuvoje, tikslių duomenų nėra, tačiau apytikriai apskaičiuota maždaug 4-10 tonų. Vadinasi, beveik pusę gintaro žaliavos reikėjo importuoti iš užsienio. Buvo galima pirkti Vokietijoje, tačiau vokiečių monopolistai ne visada normalia kaina ir reikiama jo kiekį parduodavo - tai priklausė nuo gintaro žaliavos ir jo dirbinių paklausos bei kainos pasaulinėje rinkoje. Taigi nuo užsienio priklausanti buržuazinės Lietuvos gintaro pramonė negalėjo tolygiai vystytis. Be to, Lietuvos gintaro dirbiniai turėjo nedidelę paklausą.
Didesnės gintaro dirbtuvės buvo Klaipėdoje, Palangoje ir Kretingoje. Tačiau jų darbo metodai ir įrankiai buvo gerokai pasenę, darbo sąlygos prastos, o gintaro dirbiniai neaukšto meninio lygio-daugiausia apskriti karoliai, natūralistinio pobūdžio sagės, kryželiai, rožančiai ir panašūs dirbiniai. Beveik niekas negalvojo apie tinkamą gintaro žaliavos apdorojimą, atsižvelgiant į natūralias jo savybes.
Karo metu gintaro pramonė Lietuvoje buvo visiškai sunaikinta, jo apdirbimo specialistai išblaškyti.
Gintaro papuošalai. Iliustracija iš bukleto "Gintaras. L'ambre" (K., 1973)Pirmaisiais pokario metais gintaro apdirbimu vertėsi artelė „Gintaras“ Kaune, nuo 1946 m. - Klaipėdos miesto pramkombinatas ir Lietuvos Dailės fondo Klaipėdos „Dailės“ kombinatas. Veikė taip pat Kretingos miesto pramkombinato suorganizuotas gintaro apdirbimo cechas Palangoje ir Plungės pramkombinato cechas Plungėje. Vėliau buvo įkurtas gintaro cechas Vilniuje, artelė „Lietuvos gintaras“ Palangoje ir kt.
Įvairiausius ir meniškiausius gintaro dirbinius gamino Klaipėdos „Dailės“ kombinatas, kurio gintaro cechas buvo paskiau perkeltas į Palangą. Šis cechas kurį laiką buvo vienintelis centralizuotas meninių gintaro dirbinių gamintojas respublikoje. Čia buvo sudarytos tinkamiausios darbo sąlygos, įsigyti naujausi įrankiai, sutelkti geriausi gintaro specialistai, dailininkai profesionalai ir liaudies meistrai.
Siekdama toliau gerinti gintaro dirbinių kokybę, jų meninį lygį, Lietuvos Vyriausybė 1973 metais nustatė, kad gintaro dirbinius respublikoje gamins Vietinės pramonės ministerijos meno verslų dirbinių ir suvenyrų gamybos įmonių susivienijimas „Dovana“ bei Lietuvos Dailės fondo įmonės, taip pat Lietuvos liaudies meno draugijos liaudies meistrai ir dailininkai. Nutarta prie Vilniaus „Dailės“ kombinato įsteigti Tarpžinybinę meno tarybą gintaro dirbiniams vertinti ir etalonams į gamybą atrinkti.
Gintaro papuošalus ir kitus dirbinius kuria atskiri dailininkai bei liaudies meistrai, gyvenantieji Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje ir kitur.
Nors pokario metais mūsų respublikoje gintaro dirbinių asortimentas buvo gana platus, tačiau meninis jų lygis dar nebuvo aukštas. Iš gintaro buvo gaminami daugiausia įvairūs papuošalai. Didesnei daliai šio laikotarpio moterų gintarinių papuošalų būdingos griežtos geometrinės formos: tekinti apskriti taisyklingi karoliukai, sagės, medalionai, auskarai ir kitkas. Kai kurie dirbiniai, nepaisant natūralių gintaro savybių, buvo gaminami, suteikiant jiems natūralistines augalines formas.
Buvo taip pat linkstama traktuoti gintarą kaip brangakmenį (kas jam nėra būdinga), suteikiant jam atitinkamą ažūrinį sidabro arba kitų metalų apipavidalinimą: sagės, žiedai, auskarai.
Tačiau jau pirmuosiuose mūsų gintaro dailiojo apdirbimo meistrų žingsniuose buvo ir pažangaus pobūdžio ieškojimų, sveiko stengimosi surasti naujesnių, tinkamesnių gintaro naudojimo dekoratyviniams tikslams būdų.
Dailininkas F. Daukantas pirmasis panaudojo vadinamąjį negatyvinį graviravimą. Apdorojant gintarą šiuo būdu, labiau išryškėjo jo natūralios estetinės savybės. Gabalo forma, spalva, atspalviai ir vidiniai sluoksniai buvo priderinami prie dirbinio paskirties. Nuėmus nuo gintaro gabalėlio apnašo sluoksnelį, iš skaidriosios jo pusės (dailininkas F. Daukantas nustatė, kad skaidrioji pusė yra ta, kuri kitados buvo atkreipta į saulę) atsiveria įdomūs, fantastiški vaizdai; dailininkas tik kur-ne-kur paryškina arba papildo kokį motyvą, ir gintarėlis virsta dailiu suvenyru. Neretai pakanka tik nežymiai pakeisti gabalo formą, nušlifuoti skaidriąją jo pusę, ir prieš mūsų akis atsiskleidžia nuostabi gintaro sluoksnių gama, čia primenanti peizažą, čia fantastinį mišką ir pan. Muziejuje gausiai eksponuojamos tokios dekoratyvinės gintaro miniatiūros: F. Daukanto „Jūros peizažas“, E, Mikulevičiaus „Liepsna“ ir kt. Ryškus negatyvinio graviravimo pavyzdys yra E. Mikulevičiaus „Pajūris“.
Lietuviškas suvenyras. Iliustracija iš bukleto "Gintaras. L'ambre" (K., 1973)1956 m. dailininkas F. Daukantas savo dirbiniais ir straipsniais spaudoje ėmė propaguoti dar pažangesnį gintaro meninio apdorojimo būdą. Šalia geometrinių formų - tekintų karolių, sagių, medalionų - pradedamos kurti šių papuošalų laisvos (natūralaus gintaro) formos. F. Daukanto ir kitų gintaro dailiojo apdirbimo specialistų siūlymu, 1957 m. mūsų gintaro pramonėje buvo įvestos naujos techninės sąlygos, leidžiančios dirbiniuose maksimaliai išryškinti medžiagos savybes ir panaudoti geresnę technologiją.
Muziejuje eksponuojami Klaipėdos „Dailės“ kombinato Palangos cecho serijiniai gintaro dirbiniai (karoliukų apvaros iš ritmiškai suderintų pailgų, plokščių, rutulinių bei netaisyklingos formos ir įvairių atspalvių gintaro gabaliukų) sukurti pagal dailininkų L. Šulgaitės, F. Daukanto, B. Mikulevičienės, E. Mikulevičiaus etalonus. Puikuojasi unikalūs V. Kojalavičiūtės-Užpalienės gintarinių moteriškų ir vyriškų papuošalų komplektai ir kaklo vėriniai. Šie puikūs dirbiniai kurti vadovaujantis pažiūra, kad kūrinys turi būti vertinamas ne pagal meistro įdėtą darbą, o pagal estetinius savo privalumus.
Toks gintaro meninio apdirbimo būdas duoda labai didelį ekonominį efektą: pirmiau, tekinant karolius, atliekos sudarydavo ne mažiau kaip 70 % visos dirbiniui naudotos medžiagos, o dabar šios atliekos gerokai sumažintos.
Surastos naujos galimybės natūralius gintaro gabalus naudoti skulptūriniams dirbiniams. Pati gamta yra suteikusi gintaro gabalėliams kuo įvairiausių formų. Kiek paryškinęs jas, kai kada išnaudodamas ir faktūros privalumus, dailininkas gali sukurti labai įdomių skulptūrinių kompozicijų.
Muziejuje tokių skulptūrinių gaminių gana apstu: F. Daukanto pritaikytas natūralus gintaro gabalas „Neandertalietis“, E. Mikulevičiaus skulptūrinis etiudas 1,5 kg gintaro gabale „Kęstutis ir Birutė“, raižytas gintaro gabalas „Bocmanas“, du natūralūs gintaro gabalai „Apuokas“. Autorinėse A. Vertulienės, J. Vertulio, E. Augaitytės, Ž. Januškaitės, I. Pakutinskienės vitrinose akį traukia unikalūs skulptūriniai dirbiniai. Ekspoziciją puošia taip pat E. Mikulevičiaus surinkta įvairių skulptūrinių formų natūralių gintaro gabalų kolekcija.
Posūkis į natūralių gintaro savybių, laisvų formų ir medžiagos grožio atskleidimą išplėtė mūsų gintaro pramonės asortimento diapazoną.
Palangos gintaro cecho ir pavienių meistrų gaminamus dirbinius galima suskirstyti į dvi grupes: moterų papuošalus ir grynai dekoratyvinės paskirties kūrinėlius. Šalia moterų puošmenų dabar kuriami papuošalai ir vyrams - segtukai rankogaliams bei nacionaliniams kaklaraiščiams ir kt. Vis labiau atsisakoma nuo tekintų karolių. Dauguma muziejuje eksponuotų papuošalų (karolinių apvarų, medalionų, sagių, apyrankių, pakabučių) formos paliktos natūralios arba artimos natūraliems gintaro gabaliukams - dažnai asimetriškos, tik minimaliai apšlifuotos. Tokie papuošalai atskleidžia nuostabų gintaro struktūros, faktūros ir spalvų grožį.
Kurį laiką gintariniai papuošalai buvo daugiausia koljė, medalionai, komponuojami su metalo grandinėlėmis. Ne per seniausiai gimė dar viena nauja dekoratyvinių gintaro dirbinių rūšis - miniatiūrinė gintaro mozaika. Šioje srityje nuo 1959 metų dirba dailininkė G. Blažytė-Guntienė, iš pradžių kūrusi mozaikinius portretus iš gintaro gabaliukų ir jo skaldos, o paskui ir peizažines kompozicijas, panaudodama stambesnes šlifuoto gintaro plokšteles. Kurti miniatiūrines gintaro mozaikas paskatino dailininkus spalvinis gintaro turtingumas ir piešinio įvairumas, teikiantis mozaikinei kompozicijai lyriškų spalvinių niuansų. Muziejuje eksponuojamos G. Blažytės-Guntienės ir P. Grėbliūno miniatiūrinių gintaro mozaikų kompozicijos.
Nauji mėginimai plačiau naudoti gintarą mūsų taikomojoje dailėje pastebimi įvairiose šios dailės šakose. Gintaro inkrustacijomis puošiami baldai, suvenyrinės dėžutės, dailieji odos dirbiniai - rankinukai, albumai, netgi avalynė. Nors gintaro naudojimas šioje srityje tiek meniniu, tiek ir funkcionaliu požiūriu dažniausiai yra nepateisinamas, tačiau jau vien tai, kad tokie mėginimai daromi, kalba apie nepaprastą gintaro populiarumą mūsų buityje. Gintaras šiuo metu dažnai naudojamas jubiliejinėms dovanoms, įvairiems prizams. Pavyzdžiui, Lietuva padovanojo Ukrainai dailininko F. Daukanto ir architekto S. Ramunio kūrinį, kurio pagrindą sudarė 2 kg Baltijos gintaro gabalas; už geriausią Pabaltijo respublikų sukurtą filmą skiriamas pereinamasis prizas „Didysis gintaras“.
Sovietmečiu Lietuvoje išaugo gražus kvalifikuotų gintaro dailiojo apdirbimo specialistų būrys. Į meninių gintaro dirbinių kūrybą įsijungė šie dailininkai: F. Daukantas, B. Jociūtė-Mikulevičienė, E. Mikulevičius, E. Augaitytė, Ž. Jonuškaitė, A. Vertulienė, J. Vertulis, A. Milkintas, G. Blažytė-Guntienė, L. Šulgaitė, V. Užpalienė, S. Mažeikaitė, G. Žilinskaitė ir kt. Gražius gintaro dirbinius kuria Telšių taikomosios dailės mokyklos auklėtiniai, taip pat liaudies meistrai. Tai Z. Daugėla, V. Galdikas, J. Liukaitis, I. Pakutinskienė, F. Pakutinskas, M. Toleikis, D. Varkalis, R. Andriekutė, A. Varnienė, A. Gudžiūnas, J. Griciūnaitė, A. Jarutis, A. Budrikas ir kt. Jų darbai eksponuojami atskiroje muziejaus salėje. Tiek dailininkai, tiek liaudies meistrai savo kūriniais ne tik gražina mūsų buitį, bet ir, dalyvaudami daugelyje respublikinių, sąjunginių bei tarptautinių parodų, plačiai atskleidžia „Jūratės rūmų“ lobius, garsina mūsų kraštą.
Pastaraisiais metais, siekiant dar plačiau propaguoti gintarą, jo istoriją ir vietą buityje, kultūroje, buvo organizuota kilnojamoji gintaro paroda. Ji jau aplankė Čekoslovakiją, Vokietijos Demokratinę Respubliką, Prancūziją, Vengriją, Austriją.
Palangos gintaro muziejus kaupdamas visa tai, kas gali atskleisti gintaro susidarymo istoriją, jo panaudojimą visais amžiais ir epochomis, meninį apdirbimą, atlieka reikšmingą mokslinį ir kultūrinį darbą.

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Lietuvos dailės muziejaus filialas Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras

 

Atnaujinta 2016.01.04