AR MOKAME ĮVERTINTI GINTARĄ?
 
Parengta pagal žurnalisto T. Vytaro interviu su Vilniaus dailės muziejaus (dabar Lietuvos dailės muziejus) direktoriumi Pranu Gudynu („Švyturys, 1969 m. rugpjūčio mėn. Nr. 16)
 
Pranas Gudynas. Nuotrauka iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių- Jūsų iniciatyva pries šešerius metus Palangoje, buvusiuose Tiškevičių rūmuose, atidarytas vienintelis pasaulyje specializuotas gintaro muziejus, Vilniaus dailės muziejaus filialas. Šiemet atnaujinta ekspozicija žymiai geriau istoriškai atspindi gintaro kilmę, gavybą ir jo panaudojimą. Ta proga norėtume paklausti, ar mes, gintaro krašto gyventojai, pakankamai vertiname šias nuostabaus grožio Baltijos dovanas.
 
- Gintaro muziejų jau aplankė beveik milijonas žmonių, tarp jų daug garbingų svečių. Pastaruoju laiku mes sukaupėme nemažai vertingų eksponatų. Tai visų pirma unikumai-inkliuzai (gintaro gabalai su žiedais, peteliškėmis, voragyviais). Inkliuzai teikia ne tik estetinį pasigėrėjimą, bet turi ir didelę mokslinę vertę. Galima pažinti mūsų krašto gamtą prieš penkiasdešimt-šešiasdešimt milijonų metų, kai kristalizavosi gintaras.
Ekspozicijoje pamatysite gintaro dirbinių, kurių amžius siekia šešis tūkstantmečius. Mat jau prieš šešis tūkstančius metų Nerijos gyventojai puošėsi gintaru. Tai liudija garsusis neolito laikotarpio Juodkrantės lobis, deja, prapuolęs per Antrąjį pasaulinį karą, kaip ir hitlerininkų pagrobtas Puškino mieste buvęs Gintaro kambarys. Nepaprastai vertingi yra Šventojoje surasti meniniai gintaro dirbiniai. Mums paaiškėjo, kad neolito laikotarpiu
Šventojoje jau buvusios gintaro apdirbėjų stovyklos.
 
- Ar seniausios žinios apie mūsų kraštą išliko užsikonservavusios būtent gintare? Ar seniausi mūsų protėvių meniniai kūriniai yra gintariniai?
 
- Jeigu kalbėsime apie gamtą, tai gintaras yra seniausias gyvūnijos bei augmenijos saugotojas. Tačiau ne vien tuo jis mus domina. Seniausi išlikę lietuviško plastinio meno pavyzdžiai taip pat yra gintariniai. Gintaras yra seniausias mūsų protėvių ekonominio gyvenimo liudininkas. Lietuvių protėviai, prekiaudami gintaru, užmezgė ekonominius ryšius su Graikija, Roma ir net Egiptu. Faraono Tutenhamono vainiką puošia Baltijos gintaras.
– Taigi gintaras suteikia daug medžiagos mūsų senovės tyrinėtojams: istorikams, menotyrininkams, liaudies ūkio istorikams. tačiau susidaro įspūdis, kad gintare slypinti mūsų krašto ir jo žmonių praeitis atskleidžiama labai menkai. Profesoriai P. Šivickis, M. Kaveckis, J. Galinkevičius, ekonomistai J. Dagys, J. Bubnys, geologas A. Katinas - bemaž ir visi autoriai, parašę apie gintarą reikšmingesnių darbų. Tarp jų nėra nė vieno istoriko, nė vieno menotyrininko. Apie gintarą daugiau darbų išleido vokiečiai, negu mes.
 
– Paradoksas: gintaras yra labiau vertinamas užsienyje, negu Pabaltijyje, nors čia slypi didžioji dalis viso pasaulio gintaro atsargų. Pavyzdžiui, prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kuršių mariose, ties Juodkrante, buvo kasamas gintaras. O dabar šis verslas pamirštas.
 
- Nudžiugau išgirdęs, kad Vietinės pramonės ministerija numato ištirti Kuršių marių gintaro atsargas ir pradėti bandomąją gavybą. Priekulės, Klaipėdos, Šilalės, Kunigiškių apylinkės ir kitos Lietuvos vietos, kurių gelmės slepia gintarą, kažin ar perspektyvios pramoninei gavybai.
- Vien Kaliningrado srityje, Jantarnoje (Palmininkuose), kasmet iškasama 400 tonų gintaro - tai sudaro 65 procentus pasaulinės gintaro gavybos. Jantarnoje gintaro gavybą planuojama padidinti iki 1000 tonų per metus.
 
- Kelis kartus esu lankęsis Jantarnoje. Didelė dalis gintaro kombinate ruošiama techniniams reikalams: gaminamas gintaro lakas, aliejus, izoliatoriai ir kt. Netgi meniniams dirbiniams skirtas gintaras masiškai smulkinamas į miltus ir vėliau presuojamas. Atseit, taip ekonomiškiau, patogiau. Tiesa, presuojant jis dažomas, siekiant atkurti natūralią gintaro spalvą. Nors presavimo technologija ištobulinta, vis dėlto gintaras praranda unikalų grožį. Nesuprantu, kam presuoti gintarą, kam iš jo atimti per milijonus metų gamtos suteiktą nepakartojamą grožį, versti jį kone plastmase, jei plastmasę pagaminti atsieina pigiau.
 
– Taip. Kai kuriose pasaulio šalyse beveik aukso kainai prilygstantis natūralus gintaras mūsuose nuvertinamas. Man atrodo, piktnaudžiaujama ir jo panaudojimu techniškiems poreikiams. Čia gintarą gali pakeisti sintetinės medžiagos. Man skaudu, kad nevykusiai gintaras panaudojamas suvenyrams, papuošalams. Paskutiniais metais mūsų amatininkai jau išradingiau panaudoja gintarą, stengdamiesi nesudarkyti jo natūralios formos, atskleisti unikalias gintaro savybes. Vis dėlto pažanga šioje srityje nėra didelė. Tai buvo pažymėta ir neseniai įvykusiame Respublikos dailininkų suvažiavime. Aš, pavyzdžiui, nesuprantu, kodėl Vilniaus dailės institutas neruošia gintaro apdirbimo specialistų, ypač dabar, kai numatoma pradėti gintaro gavybą Kuršių mariose.
 
– Ar nereikėtų mums, galbūt pajūryje, pavyzdžiui, Klaipėdoje, įsteigti Gintaro institutą, kuris visais aspektais (gamtiniu, istoriniu, ekonominiu, meniniu) kompleksiškai tyrinėtų gintarą, jo panaudojimo perspektyvas?
- Sena mūsų svajonė. Tikėkime, kad atnaujintas Gintaro muziejus Palangoje ir bus bazė, kurioje susikurs plataus profilio Gintaro institutas. Toks ir buvo mūsų sumanymas, kuriant šį muziejų.

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Lietuvos dailės muziejaus filialas Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras

 

Atnaujinta 2016.01.04