P. GUDYNAS, S. PINKUS: „PALANGOS GINTARO MUZIEJUS“. KĄ SAKO APIE GINTARO ATSIRADIMĄ MOKSLININKAI?
Parengta pagal P. Gudyno ir S. Pinkaus leidinį „Palangos gintaro muziejus“ (Vilnius, 1974, p 10-18)

Inkliuzai. Eksponatai iš Palangos gintaro muziejaus ekspozicijos 
Danutės Mukienės nuotraukos. 2003 m.

Gintaras minimas dar X a. pr. m. e. rašytame asiriečių dantiraštyje. Jame sakoma, kad jūroje, kur Šiaurės vėjai mainosi (Persų įlankoje), jo (valdovo) pirkliai perlus gaudo, o jūroje, kur Šiaurinė žvaigždė šviečia (Baltijos), jie geltonajį gintarą gaudo. Dantiraštis saugomas Britų muziejuje Londone.
Ezekielis, apie 600 m. pr. m. e. aprašydamas Tiro karaliaus drabužių puošmenas, mini ir gintarinius papuošalus.
Labai dažnai gintaras minimas graikų literatūros paminkluose.
VIII-VII a. pr. m. e. Homero epinės poemos „Odisėja“ IV giesmėje Telemachas, stebėdamasis Menelajaus rūmų turtais, sako Nestoro vaikui: „Ar tu matai, Nestoridai mielasis, kiek vario šviesiausio / Blizga visuos kambariuos šitų rūmų, kiek gintaro, aukso, / Kaulo dramblių ir sidabro čia žėri aplinkui. Man rodos, / Dzeuso tik vieno namuos Olimpiečio gali tiek matyti.“
Tos pačios poemos XVIII giesmėje, apdainuojant jaunikių piršlybas Penelopėjai, sakoma, kad Antinojus, be kitų dovanų, padovanojęs jai ir puikų gintaro vėrinį. Apie dovanojamą gintarą kalbama ir XV giesmėje.
Savo kūriniuose gintarą mini Talesas iš Mileto, Hesiodas, Sofoklis, Aristofanas, Ksenofontas, Platonas, Aristotelis ir kiti graikų išminčiai. VII-VI a. pr. m. e. Talesas iš Mileto žinojo, jog patrintas gintaras įsielektrina ir pritraukia nedidelius lengvus daiktus. Platonas (427-347 m. pr. m. e.) manė gintarą ir magnetą esant vienos kilmės, nes abu traukia daiktus. Sofoklis (apie 497-406 m. pr. m. e.) laikė, kad gintaras bus susidaręs iš.Meleagrą apverkusių paukščių ašarų. Graikų istorikas Herodotas (maždaug 484-425 m. pr. m. e.), vėliau Cicerono pavadintas „istorijos tėvu“, rašė, kad jis abejojąs, jog Šiaurėje tekanti upė, iš kurios gabenamas gintaras, iš tiesų būtų Eridanas, kaip kad ją vadina barbarai, nes Eridanas yra gi graikų kalbos žodis. „Vis dėlto, - sako Herodotas, - cinas ir gintaras atvežamas pas mus iš Europos tolimosios šiaurės.“
Nemaža žinių apie gintarą pateikia senovės romėnų rašytojas ir mokslininkas Plinijus Vyresnysis (Caius Plinius Secundus - 23-79 m.) savo veikale „Historia naturalis“. Knygoje Plinijus perpasakoja, ką apie gintaro susidarymą ir jo prekybos kelius yra rašę trys dešimtys graikų ir romėnų autorių dar prieš jį (Piteas, Demostratas, Nikeas ir kt.). Plinijus Jaunesnysis (Caius Caecilius Secundus, maždaug 62-114 m.) irgi aiškino gintaro susidarymą, jo sudėtį, aprašė gintaro rūšis ir prekybą. Abu Plinijai neabejojo, kad gintaras yra medžių sakai, netgi nurodė pušų rūšį, iš kurių sakų jis buvo susidaręs. Plinijus Jaunesnysis tarp kitko sako, kad prie Po upės gyvenančios romėnės valstietės nešiodavo gintarinius medalionus ne tik kaip papuošalą, bet ir kaip vaistą nuo gerklės ligų. Apie gintaro naudojimą medicinos reikalams žinoma ir iš graikų gydytojo bei filosofo Klaudijaus Galeno (apie 130-200 m.) raštų.
Romėnų filosofas ir oratorius Dionas Chrisostomas (Auksaburnis) rašė, kad Šiaurėje teka upė, kurios pakrantėje yra tiek daug gintaro, kiek Romoje akmenėlių. Kai kurie dabartiniai istorikai teigia, kad Chrisostomas turėjęs galvoje Vislą arba Nemuną.
Lietuvių protėvių genčių vardą pirmasis paminėjo romėnų rašytojas Kornelijus Tacitas (apie 54-57-apie 120 m.). 1 a. rašytame savo veikale „Germania“ jis taip apibūdina aisčius ir gintarą:
„Dešiniajame savo krante Svebų (Baltijos) jūra skalauja aisčių gentis, kurių papročiai bei apdaras kaip ir svebų, o kalba artimesnė britaniškajai. Jie garbina dievų motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų statulėles, kurios atstoja ginklus ir gina nuo visko, deivės garbintoją apsaugo net ir priešų maišaty. Kardus vartoja retai, dažniau vėzdus. Javus bei kitus reikalingus augalus augina uoliau, negu tingūs germanai. Jie apieško ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum“. Gintaro savybių ir kaip jis atsiradęs, jie kaip barbarai netyrinėjo ir nieko apie jį nežino. Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą. Patys gintaro nevartoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi. Tačiau nesunku suprasti, kad tai medžių sakai, kadangi jame neretai persišviečia įklimpę į skystį kažkokie vabalai ar vabzdžiai, kurie, skysčiui greitai stingstant, taip ir liko jame. Manyčiau, kad tankių girių bei miškų, kur teka smilkalai ir balzamas, esama ne tik nuošaliose Rytų vietovėse, bet ir Vakarų salose bei žemėse ir kad karštos saulės spindulių išspausti skysti medžių sakai teka į artimiausią jūrą, o smarkios audros išmeta juos į priešingą krantą. Jei gintaro savybes bandysi, prikišdamas prie jo ugnį, jis įsiliepsnos, tarsi pušis, skleisdamas riebią, kvepiančią liepsną, ir čia pat sutirps, virsdamas derva ir sakais“ [1].
VI a. gyvenęs romėnų senatorius istorikas Kasiodoras pateikia karaliaus Teodoriko aisčiams rašyto (tarp 523 ir 526 m.) padėkos laiško tekstą, kur jiems dėkojama už pasiųstą į Vakarus gintarą.
„Aisčiams (Hestis) karalius Teodorikas. Ten ir atgal jūsų pasiuntiniams bekeliaujant, sužinojome jus turėjus didelį troškimą su mumis susipažinti, kad, gyvendami okeano pakraščiuose, būtumėte su mūsų galvojimu sujungti... Jus nuoširdžiai sveikindami, pranešame, kad su dėkingumu (mūsų) buvo gautas gintaras, jūsų pasiųstas per šių muitų rinkėjus. Tą gintarą, kaip labai lengvą medžiagą, jums išmeta nuslūgdama okeano banga, kaip ir jūsų pranešime sakoma...
Tai mes nutarėme jums pranešti dėl to, kad nemanytumėte, jog mums visai nežinoma tai, kas, jūsų įsitikinimu, yra jūsų paslaptis. Todėl mus dažniau aplankykite tais keliais, kuriuos jūsų meilė atidarė, nes visada verta ieškoti santarvės su turtingais karaliais, kurie mažomis dovanomis numaldomi ir visada už tai suteikia didesnį atlyginimą. Taip pat kai kuriuos žodinius nurodymus davėme jūsų pasiuntiniams, per kuriuos mes skelbiame nustatę, kas turėtų būti malonu.“ [2]
Tai paskutinis mums žinomas raštas, kalbantis apie Baltijos gintaro prekybą: VI amžiuje ir apie aisčių surastus kelius iki gotų sostinės Ravenos (Italija).
Viduramžiais mokslininkai gintaru domėjosi mažiau. Paminėtini Viduriniųjų Rytų mokslininkas Razi (864-925 m.) bei tadžikų mokslininkas Ibn-Sinas (980-1037 m.), žinomas Avicenos pavarde, aprašę gydomąsias gintaro savybes.
Viduramžių mokslininkai, nežinodami graikų ir romėnų padarytų teisingų išvadų apie gintaro kilmę ir jo sudėtį, darė savas išvadas ir gana dažnai klydo. Pavyzdžiui, Agrikola (1494-1555 m.) neigė gintaro augalinę kilmę. Jis manė gintarą susidarius iš žemės gelmėse esančių skystų bituminių medžiagų, sukietėjusių ore. Karaliaučiaus universiteto medicinos profesorius A. Aurifaberis (1514-1559 m.), parašęs pirmąją monografiją apie gintarą, taip pat laikė gintarą bitumu arba kalnų vašku, ištekėjusiu iš žemės gelmių į jūrą ir ten sukietėjusiu. 1551 m. Karaliaučiuje pasirodžiusioje monografijoje A. Aurifaberis apibendrino ir iš dalies kritiškai peržvelgė ankstesnių autorių žinias apie gintaro savybes, gavybos būdus, jo apdirbimą ir panaudojimą.
Pirmąjį veikalą apie Prūsijos gintaro pramonę parašė P. J. Hartmanas. Tai 1677 m. Frankfurte išspausdinta jo knyga „Succini Prussici Physika et Civilis Historia“.
Gintaru ir jo kilme labiau pradėta domėtis XVIII ir ypač XIX a., kai jį vėl imta plačiau naudoti buityje. Garsus švedų gamtininkas K. Linėjus moksliškai įrodė gintaro augalinę kilmę, tik dar negalėjo paaiškinti, kodėl nedideliame žemės plote gintaro susikaupė tiek daug, jog žmonės naudoja jį jau per 2500 metų. K. Linėjaus įrodymus patvirtino ir rusų mokslininkas M. Lomonosovas bei Karaliaučiaus universiteto profesorius F. Bokas, surinkęs apie gintaro augalinę kilmę naujų duomenų. Tos pat nuomonės buvo ir G. Berentas, H. Gepertas, I. Jonas, A. Šveigeris, R. Kasparis, H. Konvencas bei kiti tyrinėtojai.
Mokslininkai apytikriai nustatė, iš kokių medžių rūšių sakų buvo susidaręs gintaras ir kuriose pasaulio vietose tie medžiai augo.
XIX a. pabaigoje gintaro, gedanito, glesito, rumenito, birmito ir kitų fosilinių sakų tyrimų vertingus duomenis paskelbė O. Helmas. Kanadoje randamus fosilinius sakus cederitą ištyrė R. Klebsas. Jis parašė daug straipsnių apie kaulinį ir bastardinį gintarą, jo spalvingumą bei imitacijas, apie archeologinius gintaro dirbinius ir kt.
Vokiečių mokslininkas P. Damsas trisdešimt metų tyrinėjo, kaip galima keisti gintaro skaidrumą ir spalvingumą, nagrinėjo įvairių fosilinių sakų panašumus ir skirtumus, nustatė, kuo skiriasi sukcinitas nuo rumenito.
XX a. pradžioje žymiausius veikalus apie gintarą parašė Karaliaučiaus universiteto Gintaro rinkinių muziejaus direktorius K. Andrė, dr. L. Pfeiferis, V. Belšė, paskutinis Karaliaučiaus Dailės rinkinių muziejaus direktorius A. Rodė. Fizines gintaro savybes prieš antrąjį pasaulinį karą tyrinėjo vokiečių mokslininkas K. Plonaitas. Jis nustatė, kuo gintaras skiriasi nuo kopalų ir plastmasių.
1936 m. tarybiniai rusų mokslininkai N. Orlovas ir V. Uspenskis fosilinius sakus suskirstė į retenitus - amorfinius, į gintarą panašius ir į kristalinę struktūrą turinčius sakus.
Iš pokario metų gintaro tyrinėjimų išsiskiria K. Šuberto studijos, nagrinėjančios paleobotanikos klausimus ir baltiško gintaro vidinius procesus.
1970 m. pasirodė Leningrado mokslininko S. Savkevičiaus monografija „Gintaras“, kur, be kita ko, išsamiai nušviečiama fizinė ir cheminė gintaro prigimtis, jo savybės.
Iš lietuvių autorių pirmasis apie gintarą daugiau užsimena Simonas Daukantas. Knygoje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ jis aprašė lietuvių ir žemaičių prekybą gintaru senovėje.
1910 m. V. Kalvaitis Tilžėje išspausdino savo darbą „Lietuvišku vardu klėtelė“, kuriame aprašo žvejų pasakojimus apie gintarą ir firmos „Stantien und Becker“ gintaro gavybą iš Kuršių marių dugno.
Po pirmojo pasaulinio karo pirmasis iš lietuvių gintarą pradėjo tyrinėti prof. A. Matulionis. Vėliau apie gintarą yra rašęs J. Kaškelis, prof. P. Šivickis, prof. M. Kaveckis, B. Tarvydas, A. Rimka, prof. J. Dalinkevičius. Tarybiniais metais gintaru susidomėjo Lietuvos TSR Mokslų akademija. 1948 m. docentas J. Dagys parašė disertaciją „Baltijos pajūrio gintaras ir jo eksploatacija“. 1957 m. iš spaudos išėjo doc. J. Bubnio knyga „Gintaras“. 1971 m. disertacinį darbą „Pietų Pabaltijo gintaras ir gintaringos nuogulos“ paskelbė V. Katinas. Remdamasis naujausiais mokslinių tyrimų duomenimis, autorius nagrinėja fizines ir chemines gintaro savybes, inkliuzus, aprašo gintaro susidarymo procesus ir nurodo svarbiausias jo telkinių vietas.
Jau 1812 m., radus gintaro gabalą su užsikonservavusia medžio šakele, buvo galutinai įsitikinta, kad gintaras yra sukietėję spygliuočių medžių sakai. Mokslininkai nustatė, kad medžiai augę prieš 70 mln. metų eoceno laikotarpio pradžioje. Spygliuočių medžių charakterį ir gintaro susidarymo pradžią pirmasis tiksliau aprašė 1890 m. H. Konvencas. Jo teigimu, prieš vėlyvąjį oligoceną Senosios Fenoskandijos žemyne, kurio centras apėmė Baltijos jūrą ir Skandinavijos pusiasalį, augo dideli, drėgni subtropiniai miškai. Juose, be kitų medžių, stiebėsi ir pušys Pinus succinifera. Uraganams, žaibams, įvairiems miško graužikams jas pažeidus arba ir nuo didelių temperatūros svyravimų gausiai tekėjo sakai, vėliau virtę sukcinitu.
H. Konvenco teiginius 1961 m. patvirtino K. Šubertas, įrodęs gintaro ir minėtų pušų genetinį ryšį.
Pagal V. Katiną, gintaro formavimasis iš tų sakų turėjęs šias pagrindines stadijas. Sakingų spygliuočių ir plačialapių lapuočių miškai augo Fenoskandijos žemyne šilto ir drėgno klimato sąlygomis. Klimatui staiga dar labiau atšilus ir medžiams nespėjus taip greitai prisitaikyti prie naujų klimato sąlygų, iš pušų Pinus succinifera Conwentz pradėjo smarkiai tekėti sakai. Sakai tekėjo medžio liemeniu ir kaupėsi tarpušakėse, plyšiuose, drevėse bei varvėjo ant žemės. Juose buvo daug terpenų, neleidusių iš karto kristalizuotis. Bet terpenai garavo, ir sakai kietėjo ant medžio, oksidavosi ir izomerizavosi. Visa tai truko šimtus metų.
Medžiams sunykus, sakai pakliuvo j žemę, kur ir vyko pagrindiniai jų pasikeitimo procesai: polimerizacija ir autooksidacija miško grunte. Čia susidarė sąlygos, kuriomis organinės medžiagos ne puvo, o kietėjo. Šis gintaro formavimosi etapas truko labai ilgai - dešimtis milijonų metų, ir per tą laiką sakai įgijo pagrindines gintaro savybes.
Tyrimai parodė, kad pirminius gintaro telkinius buvusių sakingų miškų vietoje išplovė didelės upės. Gintaras nusėdo tų upių žiotyse. Taip susidarė antriniai telkiniai povandeninėse deltinėse ir lagūninėse facijose, kuriose sakai redukavosi ir galutinai virto gintaru. Jų pasikeitimas šiame trečiame gintaro susidarymo etape yra tik papildymas tų esminių pasikeitimų, kurie įvyko gintaro miško dirvoje ir kurie suteikė sakams visas būdingas gintaro savybes.
Muziejaus ekspozicijoje pavaizduotas gintaro medžių miškas, prieš 70 mln. metų augęs Baltijos ribose. Čia pat matome gintaro eksponatus - sukietėjusių sakų lašus.
 
Nuorodos:
1. Publijus Kornelijus Tacitas, Rinktiniai raštai, „Vaga“ Vlnius, 1972, p. 29-30.

 

 
  © Lietuvos dailės muziejus. ISSN 1648-8849
  © Palangos botanikos parkas
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
  Lietuvos dailės muziejaus filialas Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centras

 

Atnaujinta 2016.01.04