Gintaras

KULTŪRINIO TURIZMO LIETUVOS PAJŪRYJE VYSTYMAS
INTEGRUOJANTIS Į EUROPOS GINTARO KELIĄ
Tekstas parengtas pagal informaciją, publikuojamą elektroniniame leidinyje „Palanga“
 
 

Lietuvos Gintaro kelio maršruto aprašas

    Tekstą parengė ekspertė dr. A. Armaitienė
1. Saugoti, puoselėti ir populiarinti gintaro, kaip Lietuvos kultūrinio identiteto palaikymo ir Lietuvos įvaizdžio formavimo priemonę;
2. Sukurti informavimo sistemą apie gintarą Lietuvos teritorijoje, integruojant šią sistemą į Europos gintaro kelią.
Supažindinti turistus ir keliautojus su gintaro būtimi Lietuvoje, apimant istorinius momentus, gavybą, apdirbimą, juvelyriką, panaudojant šiuolaikinius interaktyvius informacijos perdavimo metodus.
1. Tranzitiniai turistai: dviratininkai, auto turistai, pėstieji, kruizinių laivų, mažųjų laivų turistai ir kt.;
2. Lankytojai: poilsiautojai, moksleiviai.
  • Žemaičių alka Šventojoje;
  • Atviros lankytojams gintaro dirbtuvės Palangoje;
  • Gintaro muziejus Palangoje;
  • Gintaro gaudymo vietos;
  • Ekspozicija apie gintaro istoriją Karklėje;
  • Gintaro eksponavimo ir pardavimo vietos Klaipėdoje;
  • Gintaro įlanka Juodkrantėje;
  • Mizgirio Gintaro galerija muziejus Nidoje.
Keturiuose šio maršruto punktuose 2003 metų vasarą pastatyti stendai (jie buvo numatyti projekte „Kultūrinio turizmo Lietuvos pajūryje vystymas integruojantis į Gintaro kelią“), kuriuose pateikiama informacija apie gintarą, priklausomai nuo sąsajų su teritorija. Lietuvos Gintaro kelio informaciniai stendai stovi prie Žemaičių alkos Šventojoje, prie gintaro dirbtuvių Palangoje, ties dviračių taku Eurovelo Palangoje, netoliese nuo gintaro gaudymo vietos Karklėje.

Gintaro keliai

Gintaro kelio maršrutas apima visą Lietuvos pajūrio ruožą nuo Lietuvos-Latvijos sienos šiaurėje iki Lietuvos-Rusijos (Kaliningrado srities) sienos pietuose ir sudaro 98 km. Ilgio ruožą. Lietuvos Gintaro kelio maršrutas užpildo spragą, buvusią Europos Gintaro kelio maršrute, dar žinomame senoviniu vokiškuoju Samlando-Karnuntumo-Akvilėjos maršruto pavadinimu, besidriekiančiame Rytų-Centrine-Vakarų Europos teritorija nuo Latvijos iki Italijos Adrijos jūros šiaurinių pakrančių.

Turistinė infrastruktūra
Lietuvos Gintaro kelias praeina Šventosios, Palangos, Klaipėdos, Juodkrantės ir Nidos gyvenvietėmis, kuriose yra išvystyta apgyvendinimo, maitinimo ir kita turizmo infrastruktūra. Papildomą turistinę informaciją apie miestų atraktyvias vietas, nakvynės įstaigas ir kt. galima gauti šiuose turizmo informacijos centruose (TIC):
Palangos TIC. Adresas: Kretingos g.1, Palanga;
Klaipėdos TIC. Adresas: Turgaus 5,7, Klaipėda;
Kuršių Nerijos nacionalinio parko lankytojų centras. Adresas: Smiltynės 11, Klaipėda;
Nidos TIC. Adresas: Taikos 4, Nida;
Pajūrio regioninio parko administracija. Adresas: Vilties 6, Klaipėda.
Pasiekiamumas
Visus Lietuvos Gintaro kelio objektus galima pasiekti dviračiais ir automobiliais. Sudėtingiau, tačiau galima maršruto objektus aplankyti mažaisiais laivais (jachtomis) Baltijos jūros pakrante, išmetant inkarą jūroje ir atplaukiant iki kranto gumine valtimi.
 
Kokia yra žodžio gintaras etimologija (kilmė), vienareikšmiško atsakymo nerasta. Įvairios tautos gintarą vadina skirtingai. Bene lengviausiai paaiškinamas vokiškas “Bernstein”, sudarytas iš brenen -“degti” ir Stein - „akmuo“. Kitose kalbose gintaras vadinamas rovsteen (daniškai), rafr (islandiškai), raf (švediškai), meripihka, pihkakivi (suomiškai), merivaig (estiškai), elektron (graikiškai), sacal (egiptietiškai), hobo (mongoliškai), fu-po (kinietiškai ), kehribar, kihlibar (turkiškai), hilibar (serbiškai) ir t.t. Rusiškas jantar, užfiksuotas raštuose 1551 m., pagal vieną iš versijų yra kildinamas iš gintaras. Artimiausias vengrų žodis gyantar, beje, kažkada vengrų kalboje turėjęs gintaro prasmę, nors dabar belikusi „pušų sakų“ prasmė. Kalbininkai (B. Larinas) įrodinėja, kad vengrų, lotynų, lietuvių ir rusų kalbų žodis gentaru, gintaras, jantar nėra skolintas nė iš vienos tos kalbos, o paimtas iš vietinių “pamariečių” genčių rinkusių gintarą senų senovėje.
 

Žemaičių alka
Keliaujant Lietuvos gintaro keliu šiaurės-pietų kryptimi, atvykstama iš Latvijos. Latvijoje Rygos įlankoje baigiasi (ar prasideda) Baltijos jūros gintaro telkiniai. Šiauriau gintaro nebemeta, o ir metimų gausa didėja pietų kryptimi iki Lenkijos teritorijos.
4 km nuo Lietuvos-Latvijos sienos yra pirmasis LGK maršruto objektas - Žemaičių alka. Pravažiavus apie 5 km nuo sienos, kairėje kelio pusėje esančią seną protestantų (liuteronų) bažnytėlę, už jos - poilsio aikštelę, pirmuoju keliu į dešinę pusę reikia pasukti Žemaičių alkos link.
Ši Žemaičių alka - bandymas atkartoti senosios žemaičių šventvietės su paleoastronomine observatorija modelis. Manoma, kad tai vienintelė atstatyta pagoniška „bažnyčia“ Lietuvoje. Pagal saulės laidą ir stulpų šešėlių išsidėstymą, kaip senovėje, nustatomos pagoniškų švenčių datos. Senovės lietuviai rinkdavosi į alkas melstis ir aukoti dievams Perkūnui, Patrimpui, Bangpačiui, Žemynai, Medeinei, Gabijai, ir kt. Dabar Žemaičių draugijos Palangos skyriaus nariai, 1998 metais įrengę šią alką (skulptūrų architektas S. Manomaitis), švenčia čia pagoniškas šventes. Švenčiamos deivės Mildos (gegužės 13 d.), Rasos (birželio 22 d.), Lygiadienio (kovo 22d.) šventės. Jorės (balandžio 23 d.) šventė vadinama Palangos pagonių švenčių švente. Kažkada švęsta kaip ganiavos pradžia, dabar Jorės šventė patraukia ne tik draugijos narių, bet ir turistų dėmesį ritualais ir apeigomis, kurių metu yra aukojamos gintaro dulkės. Metant į laužą gintaro dulkes, yra mintyse linkima ko nors gero ar išsakomi slapčiausinoras.
Žemaičių alka įrengta ant kopos. Aplinkui čia gražus kraštovaizdis. Spėjama, kad Žemaičių alkos vietoje yra stovėjusi Elijos gyvenvietės medinė bažnyčia. Kęsgailos įsakymu bažnyčia esą buvusi perkelta ant Birutės kalno.

Šventoji
Palikę Žemaičių alką, pro Šventąją važiuojame į Palangą. Šventoji ilgą laiką buvo didesnė ir svarbesnė gyvenvietė už Palangą. XVI amžiuje Šventosios uostas buvo žymimas žemėlapiuose, konkuravo su Klaipėda ir net kėlė baimę Rygos pirkliams, kurie nusamdė švedus, kad įplaukimą į Šventosios uostą užverstų akmenimis.
Gintaro keliui Šventoji svarbi tuo, kad netoli jos buvo rastas vienas įdomiausių akmens amžiaus gintaro lobių. 1966-1976 metais netoli Šventosios archeologinius kasinėjimus atliko dr. R.Rimantienė.
IV tūkst. pr. Kr. Gintaro papuošalus nešiojo Narvos kultūros gyventojai. Gintaro sakų gabalėlyje pragręžę skylutę, turėjo pakabuką, gamino sagutes, figūrėles, gintarinius vamzdelinius karolius, nors norint išgauti vamzdelio formą iš gintaro gabalėlio reikėjo įdėti nemažai pastangų. Tuo metu nebuvo vertinami margaspalviai gintarai, labai gražūs mūsų požiūriu - daugybė jų rasta numestų su vienu praskeltu šonu. Tuometiniams žmonėms ypač patiko vienspalvis, lygus, medaus spalvos gintaras. Prof. M.Gimbutienės nuomone, Senosios Europos simbolikoje gintaro geltona spalva, kaip ir balta kaulo spalva, simbolizavo mirtį, o ne saulę ir tokios spalvos gintarai buvo naudojami mitinių mirties deivių atvaizdų, figūrėlių, amuletų gamybai.
III tūkstantmetyje pr. Kr. dabartinės Lietuvos teritorijoje ėmė steigtis gintaro dirbtuvės. Viena iš išaiškintų yra prie Šventosios (23-ojoje gyvenvietėje). Joje gaminti kabučiai ir sagutės šiauriečiams, gyvenusiems dabartinėje Estijos, Suomijos, Novgorodo srities teritorijose. Patys įdomiausieji dirbiniai buvo gaminami sau. Tai nebuvo vien papuošalai. Kam buvo gaminamos žmonių ir žvėrių figūrėlės, mokslininkai tebespėlioja. Manoma, kad tuometiniams žvejams ir medžiotojams jos reiškė gyvenimo globėjus - pasaulio viešpačius. Galėjo tarnauti ir kaip amuletai.
Beje, viena Žemaičių alkos skulptūra atkartoja Šventojoje kasinėjimų metu surastą 5 tūkst. metų senumo 2 metrų aukščio medinį stulpą su pelėdos bruožų deivės kauke (kaukė plokščia, stambia nosimi ir antakiais, be burnos).
Palanga nuo Šventosios nutolusi 12 km. Keliaujant LGK maršrutu rekomenduojama Palangoje aplankyti du objektus - atviras lankytojams gintaro dirbtuves Vytauto gatvėje ir Palangos gintaro muziejų.

Atviros gintaro dirbtuvės Palangoje, Vytauto g. 21 / S. Dariaus ir S. Girėno g. 27

Gintaro apdirbimas - senas Palangos gyventojų užsiėmimas. Jeigu Tacitas, aprašydamas aisčių gentis, stebėjosi, kad pastarieji nevertina gintaro, neapdirba ir parduoda jį tokiais gabalais (luitais), kokius randa, tai ilgainiui buvo suprasta kaip išauga apdoroto gintaro vertė. Dabartinės Palangos teritorijos gyvenvietėse gyvenę žmonės jau daugiau nei prieš 1000 metų gamino gintaro dirbinius buičiai ir apeigoms. Gintaro paklausa visais laikais buvo didelė, ir pajūrio gyventojai tuo naudojosi.
Istorikai teigia, kad gintaro apdirbimo verslas vystėsi taip, kad jau XVII amžiuje Palangoje buvusios gintaro dirbtuvės, o ne vien gintaro gaminius gaminantys ir pardavinėjantys pavieniai meistrai.
XIX amžiuje Palangoje veikė kelios žydams priklausiusios gintaro apdirbimo įmonės: Tauerio ir Buršteino gintaro apdirbimo įmonė, Kanų gintaro dirbtuvė ir kt. Šiose dirbtuvėse buvo gaminami papuošalai, religinė atributika, dėžutės. Buvo apdorojamas vietinis gintaras, surinktas jūros pakrantėje, taip pat naudojamas atvežtinis iš Gdansko gintaro kasyklų. Didesnioji gaminių dalis buvo gabenama į pietines Rusijos imperijos gubernijas ir parduodama ten vykstančių mugių metu. Dirbiniai taip pat buvo siunčiami paštu į Kaukazą, nedideliais kiekiais į Vokietiją, Prancūziją.
XIX amžiaus devintame dešimtmetyje dar labiau išaugo gintaro apdirbimo įmonių skaičius, kuriose dirbo vis daugiau darbininkų. Gintaro apdirbimo įmonėse dirbo nuo 7 iki 50 žmonių. Per metus atskirų dirbtuvių pajamos už pagamintus dirbinius svyruodavo nuo 6700 rublių iki 60 000 rublių.
Paskutiniame dešimtmetyje gintaro apdirbimo apimtys mažose apdirbimo įmonėse sumažėjo, nes nebeišlaikė konkurencijos su „Stantien und Becker“ gintaro fabriko, pradėjusio veikti 1889 m., Palangoje produkcija. Masinė ir pigi fabriko produkcija užpildė rinką. Tačiau būtent dėl fabriko Palanga virto stambiu gintaro pramoninio apdirbimo centru.
Gintaro apdirbimo menas patyrė kilimą ir smukimą, praėjo kelią nuo primityvių pragręžtų paprastų gintaro gabalėlių iki preciziškai apdorotų ir meistriškai įtvertų gaminių ar raižinių. IV-III tūkst.pr.m.e. gintaro dirbinių tipai apsiriboja sagutėmis, vamzdeliniais karoliais, ovalą primenančiais pakabučiais. Gintaro menas suklestėjo II tūkst. pr.m.e., kai buvo pradėti gaminti briedžio, tauro, šerno, žalčio amuletai. Pradedami daryti žmonių figūrėlės amuletai - dvikojė figūra su skyle vietoj galvos, pasirodo skrituliai (saulės simboliai?) su mažyte skylute viduryje, gaminami grandies pavidalo amuletai.II-I tūkstantmetyje susiaurėjo prekyba gintaru ir gintaro dirbinių buvo gaminama nedaug, jos mėgdžiojo kaulinių papuošalų formas. Vėliau gintaro papuošalų vertė ir paklausa vėl pradeda po truputį augti. Ypač daug vertingų taikomosios dailės kūrinių sukurta XVI-XVIII amžiuje iš gintaro, kai gintarą buvo madingas dovanoti. Išsivysčius pramoniniam gintaro apdorojimui, gintaro rinką užplūdo menkaverčiai masiniai gaminiai.
Atviros lankytojams Palangos gintaro dirbtuvės įkurtos 2003 metų vasarą. Dirbtuvėse galima stebėti visą gintaro apdorojimo procesą nuo žaliavos iki užbaigto papuošalo.

Palangos Gintaro muziejus,
Vytauto g. 17
Didžiausia Palangos miesto brangenybė, be abejonės, yra Gintaro muziejus. 1963 metais jis įkurtas erdviuose grafų Tiškevičių rūmuose, statytuose 1897 metais (architektas F. Švechtenas). Rūmus supa apie 100 hektarų parkas (projektavo žymus prancūzų architektas Eduardas Andre). Parką ir rūmus aplanko daug turistų. Penkiolikoje muziejaus salių eksponuojama daug gintaro dirbinių ir unikalių gintaro gabalų. Čia supažindinama su gintaro atsiradimo istorija ir jo apdirbimo tradicijomis, rengiamos parodos. Vienoje iš įdomiausių gintaro muziejaus ekspozicijų rodomi gintaro inkliuzai. Tai gintaro „spąstuose“ amžiams įkliuvę vabzdžiai, medžio atplaišėlės, sporos. Ypač gintarą su inkliuzais vertino finikiečiai - už tokį gintarą jie itin dosniai atsilygindavo, net ginklais.
Muziejuje galima sužinoti įdomių istorijų apie gintaro panaudojimą medicinoje, gintaro pramonę. Daugelį metų muziejuje kaupti eksponatai atskleidžia įdomius gintaro apdirbimo ir panaudojimo aspektus, kai nuo gintaro presavimo, spaudimo ir kitokio apdorojimo pamažu buvo pereita prie natūralaus gintaro grožio ir jo estetinių savybių išryškinimo.

Gintaro gaudymo vieta Karklėje
Mokslininkai, tyrę gintaro išteklius Lietuvoje, tvirtina, kad šiuo metu gintaras gausiausiai išmetamas pajūryje ties Karkle - Pajūrio regioninio parko teritorijoje. 
Palangos inventoriuje 1739 m. minimas gintarininkas - Ertmanas Zyfertas, vėliau - Meyninkas, o XVIII amžiaus pabaigoje dvaras išnuomojo prekybą gintaru už 3690 auksinų. Gintarininku buvo vadinamas žmogus, supirkdavęs iš miestelėnų gintarą. Vietiniai gyventojai, norintys gaudyti gintarus XVIII a. viduryje turėjo mokėti dvarui 1,5 auksino mokestį už tinklą gintarams gaudyti. 1739 metais Palangoje ir Šventojoje buvo po 10 tokių apmokestintų tinklų.
1801 m. Kuršo muitinės inspektorius pranešė gubernatoriui, kad nuo Palangos iki Surgėnų smuklės už renkamą gintarą kiekvienas nuomininkas privaląs mokėti savo grafui po 2 guldenus per metus, o surinktą gintarą pristatyti į Palangą pirkliui, kuris savo ruožtu tam grafui mokąs metinę sumą 200 raudonųjų.

Gintaro eksponavimo ir pardavimo vietos Klaipėdoje
Klaipėdoje daugiausia informacijos apie gintarą galima surasti Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.
Klaipėda Gintaro kelio maršrute rekomenduojama aplankyti ir kaip gintaro bei gintaro suvenyrų parduotuvių sankaupos vietą. Didžioji dauguma parduotuvių ir pardavimo vietų išsidėsčiusios netoli Teatro aikštės ar Klaipėdos senamiestyje. Šiose parduotuvėse galima surasti tiek liaudies meistrų, tiek ir profesionalių menininkų sukurtų gintaro dirbinių.
Iš Klaipėdos senasis ir naujasis keltai kelia į Smiltynę. Kuršių Nerijoje tęsiama pažintis su gintaru. Čia rekomenduojama aplankyti Gintaro įlanką Juodkrantėje ir Mizgirio gintaro galeriją Nidoje.

Kuršių Nerija
Ji skendi miškuose, iš abiejų pusių yra apsupta nuostabių paplūdimių. Jų baltas smulkus smėlis traukia turistus ir poilsiautojus.


Gintaro įlanka Juodkrantėje
Didžiausias pasaulyje archeologinis gintaro radinys surastas 1860-1881 m. kasant gintarą Kuršių mariose ties Juodkrante. Buvo surinkti unikalūs neolito laikotarpio (III tūkstantmečio pr.Kristų) gintaro dirbiniai.
 
Jis dar vadinamas R. Klebso kolekcija. Ją sudaro 434 gintariniai įvairių formų kabučiai, sagos, vamzdeliniai karoliai, skridiniai, gintarinės žmonių ir gyvulių figūrėlės. Pastarosios ypač vertinamos. R. Klebsas aprašė šią kolekciją 1882 metais išleistoje knygoje „Akmens amžiaus gintaro papuošalai“.
Juodkrantės lobis stebina tuo, kad jis sudarytas iš įvairiausių laikotarpių ir įvairiausių kultūrų dirbinių. Tyrinėtojai spėlioja, kaip tai galėjo atsitikti. Viena versija, kad dirbiniai galėjo būti atplauti iš Sembos pusiasalio akmens amžiaus gyvenviečių per prataką, kurių būta daug to meto Kuršių nerijoje. Kiti teigia, kad negali būti, jog įvairių laikotarpių dirbiniai būtų suplauti į vieną vietą ir bando įrodinėti, kad tai galėjusi būti ilgalaikė aukojimo vieta. Yra žinoma, kad alkduobės (aukojimo vietos) šimtmečiais išlikdavo toje pačioje vietoje. Be to, akmens amžiuje aukas dažnai skandindavo vandenyje, aukų deginimas atsirado kartu su žemdirbyste.
1858 metais, gilinant laivų kelią iš Klaipėdos į Nidą, Kuršių mariose ties Juodkrante kartu smėliu žemsiurbės iškasė daug gintaro. Šį gintarą darbininkai atiduodavo vietos smuklininkui už vieną kitą stiklelį degtinės. Kai žinia apie gintaro suradimą pasiekė Klaipėdą, vienas paprastas gyvulių turgaus pirklys Bekeris, pradėjo gintarą supirkinėti. Karu su viešbučio savininku Štantynu jis nupirko gintaro kasimo Kuršių mariose koncesiją (leidimą). Netrukus į Kuršių marias atgabeno 17 garinių laivų flotilę, kuri gintarą kasė dieną ir naktį, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Kadangi jie turėjo teisę gintarą tik kasti, tai iš pradžių vežė jį apdirbti į Vieną, o vėliau net šešiakinkiais vežimais pradėjo vežti jį į Palangą gintaro apdorojimo meistrams. Dar vėliau jie įkūrė gintaro apdirbimo fabriką ir jam tiekė gintarą iš Juodkrantės. Pamatę dar geresnes gintaro gavybos sąlygas Palmininkuose (Jantarnoje), ten įkūrė gintaro kasyklą, perkėlė iš Palangos fabriką. Gintaras Beckeriui ir Štantynui padėjo tapti turtingiausiais žmonėmis Rytprūsiuose.

Mizgirio Gintaro galerija muziejus Nidoje
Nida - itin madingu kurortu tapęs dar XX amžiaus pradžioje iki šių dienų sulaukia gausybės lankytojų. Kurortas žavi savo pasivaikščiojimo takais, sutvarkyta aplinka, išlikusiais senais statiniais.
Šiame mieste yra paskutinis Lietuvos Gintaro kelio lankytinas objektas - privati Gintaro galerija-muziejus. Jis veikia kaip meninių gintaro dirbinių privati dirbtuvė-galerija. Čia galima įsigyti unikalių juvelyrinių gintaro dirbinių. Muziejus atidarytas 1998 metais. Eksponatai jam buvo renkami 20 metų. Didžiausias muziejuje eksponuojamas gintaro gabalas sveria daugiau negu 2 kg. Akį itin traukia įvairiausių spalvų gintaro - mėlyno, balto, žalio, skaidraus geltono - kolekcija. Muziejuje rodoma Lietuvos menininkų sukurtų gintaro dirbinių kolekcija.
Netoli muziejaus veikia Menininkų namai. Čia bet kuriuo metų laiku laukiama juvelyrų, norinčių Nidoje ramiai padirbėti.
 
Gintaro kelias tęsiasi už Lietuvos sienos - Kaliningrado srityje. Jantarnyj (Palvininkuose) yra įspūdingos pramoninės gintaro kasyklos, Kaliningrade - gintaro muziejus. Kažkada garsėjusi Senoji Karaliaučiaus universiteto gintaro kolekcija, turėjusi apie 100 000 eksponatų, su išlikusiais 18 000 eksponatų yra perkelta į Getingeno (Vokietija) geologijos ir paleontologijos muziejų institutą.
Europos Gintaro kelias driekiasi tolyn per Kaliningradą, Lenkiją, Čekiją, Slovakiją, Austriją , Vengriją, Vokietiją, Slovėniją ir Italiją.
Gimbutienė M. Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai.Vilnius, 2002.-163 p.
2. Palangos gintaro muziejus. Parengė A.Tranyzas. Vilnius, 1991.-45 p.
3. alangos istorija. Sud.Vl.Žulkus.Klaipęda, 1999.-347 p.
4. Usačiova O. Gintaras. Bibliografinė rodyklė. Vilnius 1981.-197 p.
5. Budrys R. Unikalios vertybės, - Mokslas ir gyvenimas, 1974, Nr.5, psl. 19
6. Rimantienė R. Akmens amžiaus papuošalai, - Mokslas ir gyvenimas, 1974, Nr.5, psl. 17 .
7. Valiukevičienė O., Gasiūnienė V. Ar Lietuva gintaro šalis? Informacinis leidinys.- Lietuvos geologijos tarnyba, 1995.- 11 p.
Elektroniniai leidiniai:
www.amberroad.net
www.ambergallery.lt

 

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas