Istorija

 
KULTŪRINĖ IR ŠVIETĖJIŠKA VEIKLA GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ 
ŽEMAITIJOS DVARUOSE 
 
Antanas Tranyzas, Vilija Macienė

 

 

Kretingos dvaro parke
Viršuje – Palangos Tiškevičių rūmų fragmentas, apačioje – Kretingos dvaro parko fragmentas. Danutės Mukienės ir Laimučio januškevičiaus nuotraukos Antanina ir Feliksas Tiškevičiai (Palangos grafai). Nuotrauka iš Antano Tranyzo archyvo Palangos „Anapilio“ vila (2003 m.), pastatyta grafų Tiškevičių. Danutės Mukienės nuotrauka, 2003 m.
 
 
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grafai Tiškevičiai iškilo XVI a., o didžiausią politinę galią įgijo XVIII a. Jie aktyviai dalyvavo politiniame ir kariniame valstybės gyvenime: buvo vaivadomis, didžiaisiais maršalkomis, lauko etmonais, kaštelionais, senatoriais, iždininkais, seniūnais. Iš šios giminės kilo mūsų krašte gerai žinomi vyskupai Jurgis ir Antanas Tiškevičiai. Lietuvos mokslui daug nusipelnė broliai Konstantinas ir Eustachijus Tiškevičiai. Na o Lietuvos pajūrio gyventojai dar nepamiršo grafų Juozapo, Aleksandro, Felikso Tiškevičių ir šviesios atminties grafaitės Marijos Tiškevičiūtės nuopelnų mūsų krašto istorijai ir kultūrai.
Kaip ir visi didikai, Tiškevičiai turėjo savo giminės devizą ir skiriamąjį ženklą - herbą. Giminės devizas skelbė: „Deligas guem diligas” („Išsirink ką myli”). Tiškevičiai naudojo Lelivos herbą. Jo skyde žydrame fone puikuojasi aukso spalvos pusmėnulis, atsuktas ragais į viršų, bei virš jo esanti šešiakampė žvaigždė. Virš skydo kyla riterio šalmas su karūna, o virš jos - keturios povo plunksnos, kurių fone kartojasi pusmėnulis su žvaidžde. Tai senas lenkų bajorų giminių herbas, kildinamas iš XI a. Jį Tiškevičiai gavo XV a., susigiminiavę su Lenkijos karalystės bajorais.
Atskiros šios giminės linijos ar net šakos turėjo savo devizus. Palangoje apsilankęs grafas Alfredas Tiškevičius sakė, kad jų šeimos devizas buvo: „Swieccie na bezdrozach zycia” („Švieskite gyvenimo bekelėse”). Lietuvos pajūriu pirmasis susidomėjo Biržų savininko Juozapo Tiškevičiaus sūnus Mykolas (1761-1839), kuris 1824 m. iš generolo Ksavero Neselovskio nusipirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais. Jo sūnus Juozapas Tiškevičius (1805-1844) valdė Palangą, Vokę ir Voložiną
(Baltarusija). Vėliau Palangos šeimininku tapo pastarojo sūnus, Rusijos kariuomenės kazokų pulkininkas Juozapas Tiškevičius (1835-1891). Jis dar įsigijo Lentvarį, Užtrakius ir Kretingą. Savo rezidencija Juozapas Tiškevičius iš pradžių pasirinko Lentvario dvarą. Vėliau jo žvilgsnis nukrypo į pajūrį. 1875 m. iš grafo Gavrilo Zubovo jis nusipirko Kretingos dvarą ir čia perkėlė savo rezidenciją.
 
 
Juozapas Tiškevičius (1835-1891), nusipirkęs Kretingos dvarą, ėmėsi energingai pertvarkyti dvaro sodybą. Pirmiausiai rekonstravo ir išplėtė dar XIX a. viduryje pastatytus mūrinius dvaro rūmus. Juose įrengė biblioteką, gausiai dekoruotas baltąją (pokylių) ir raudonąją (muzikos) sales. Rūmuose apsilankę svečiai galėdavo pamatyti žymesnių Tiškevičių giminės atstovų portretų galeriją, pasigėrėti Juozapo Tiškevičiaus sukaupta numizmatikos kolekcija. Rūmų koplyčią puošė įspūdingas prancūzų dailininko Valentino de Bulonne (1594-1632) paveikslas „Keturi evangelistai“, nežinomo italo dailininko nutapyta „Madona“ bei nežinomo autoriaus paveikslas „Kristus prie stulpo”, kurį grafas labai brangino ir laikė stebuklingu. Kretingos rumų valgomojo sienos buvo išpuoštos brangiais religinės tematikos gobelenais. Po Pirmojo pasaulinio karo jie išliko, tačiau vėliau Kretingos paveldėtojas, Juozapo sūnus Aleksandras (1864-1944) dėl sunkių materialinių aplinkybių turėjo gobelenus parduoti. Taip jie iškeliavo į Prancūziją.
1970 m. Lietuvos dailės muziejus įsigijo vieną gobeleną iš Palangos miesto gyventojos. Spėjama, kad po Pirmojo pasaulinio karo, atstatant apgriautus Palangos rūmus, gobelenas, buvo pervežtas į Kretingos dvarą. Taip jis ten ir liko. Tarpukario metais Kretingos grafas Aleksandras Tiškevičius jį dovanojo kambarinei A. Šaulevičiūtei (1892-198?). Gyvendama Palangoje kukliame name (tuo metu Komjaunimo gatvėje), ji neturėjo kur dėti tokio didelio gobeleno. Sulankstytas jis kelis dešimtmečius išgulėjo ant spintos. Lietuvos Dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio dėka gobelenas buvo nupirktas muziejui. Gobeleno siužetas legendinis. Jis iliustruoja Torkvato Tasso (1544-1595) poemą „Išlaisvinta Jeruzalė“. Tai garsi epinė poema apie Šventosios žemės išlaisvinimą iš nekrikščionių (saracėnų) priespaudos. Matyt pagal šį siužetą buvo išausta visa serija gobelenų, tačiau nėra žinoma nei kas juos užsakė, nei kokius rūmus jie puošė XVIII bei XIX a. Nepavyko sužinoti ir to, kaip išlikęs gobelenas pateko į grafo Felikso Tiškevičiaus rūmus Palangoje.
Grafas Juozapas Tiškevičius prie Kretingos rūmų pristatė stiklinę oranžeriją, vadinamą „Žiemos sodu“. Joje augo egzotiškų kraštų augalai, uolomis žemyn krito krioklys, vingiavo upeliukai. Jis pertvarkė prie rūmų buvusį sodą bei parką, vadinamu „Vasaros sodu“, kuris turėjo reprezantacinę reikšmę. Jame mėgo pasivaikščioti pas grafus užsukę aukštieji carinės Rusijos pareigūnai, čia lankydavosi poilsiautojai iš Palangos ir Prūsijos kurortų. Didelės reikšmės Kretingos dvaro įvaizdžio kūrimui turėjo grafo Juozapo Tiškevičiaus dar tarnybos metu Rusijos kazokų pulke suburtas dūdų orkestras. Išėjęs į atsargą, 1882 m. grafas subūrė pūčiamųjų orkestrą, kurio pagrindą sudarė iš Čekijos atvykę penkių čekų profesionalių muzikantų šeimų nariai. Koncertai vykdavo ne tik parke, bet ir rūmuose. Jų klausytis susirinkdavo grafų svečiai, dvaro tamautojai ir tarnai, caro valdžios įstaigų Kretingoje tarnautojai. Dvaro orkestras koncertuodavo ir Palangos kurorte. Muzikinis gyvenimas to meto Lietuvos dvaruose buvo ypatingas. Aristokratiškų šeimų puoselėta muzikos kultūra buvo savotiška opozicija oficialiai kultūros politikai, kultūrinio protesto Rusijos imperijos kultūrai išraiška. Lietuvos provincijos muzikos kultūra, muzikinis sąjudis buvo ne menkesnis negu miestų muzikos kultūra. Kartais dvarų muzikinė kultūra buvo
netgi turtingesnė ir intensyvesnė. Vienas iš veiksnių buvo LDK laikų aristokratiškų muzikos tradicijų sąlygotas pačių mecenatų muzikinis išsilavinimas. Grafų Tiškevičių šeima nepasižymėjo tokiomis kaip kunigaikščių Oginskių šlovingomis muzikos puoselėjimo tradicijomis, tačiau jų muzikinis išsilavinimas buvo gana įspūdingas, kaip ir kitų žymių XIX a. Lietuvos aristokratų šeimų. Juozapas Tiškevičius prisidėjo prie Kretingos miesto tvarkymo. Jo lėšomis virš upės buvo išmūrytas akmenų ir plytų mūro tiltas, visa gatvė nuo dvaro iki miesto išgrįsta akmenimis, įrengtas šaligatvis. Grafas Juozapas Tiškevičius mirė 1891 m. Po jo mirties rezidencija Kretingoje atiteko vyriausiąjam sūnui Aleksandrui, Lentvaris - Vladislovui, Užtrakis - Juozapui, Palanga - Feliksui, Vilniaus fabrikai - Antanui Tiškevičiui. Darbėnų, Grūšlaukės, Dimitravo dvarai liko jo žmonai Sofijai Tiskevičienei.
 
Aleksandras Tiškevičius gimė 1864 m. Darbėnų dvare. Iš tėvo paveldėjęs Kretingos dvarą, Aleksandras Tiškevičius toliau tęsė tėvo pradėtus darbus. Naujai įkurtose Kretingos miesto kapinėse 1893 m. Aleksandras pastatė neogotikinę koplyčią. Jos rūsyje įrengė šeimos kapavietę. Koplyčią projektavo žymus švedų kilmės architektas Karlas Eduardas Strandmanas. Grafas rėmė pranciškonų vienuolyno ir Kretingos bažnyčių veiklą. Jis prisidėjo prie Kretingos miesto katalikų bažnyčios rekonstrukcijos bei evangelikų-liuteronų kirchės statybos. 1907-1908 m., praplečiant ir rekonstruojant katalikų bažnyčią, buvo išrinktas bažnyčios statybos komiteto nariu. Jis padėjo rinkti ir pats skyrė lėšų bei statybinių medžiagų bažnyčios statybai. Dėkingi parapijiečiai ant bažnyčios sienos greta bažnyčios įkūrėjo Jono Karolio
Chodkevičiaus herbo įmūrijo ir Tiškevičių giminės herbą. Grafas Aleksandras Tiškevičius puikiai suprato vietos žmonių rūpesčius ir siekimus. Nepaisant skolų ir nemažų išlaidų, grafas išlaikė į pensiją išėjusius dvaro tarnautojus ir tarnus. Jis ir toliau išlaikė prie dvaro įkurtą ligoninę-lazaretą, kurioje grafo samdytas gydytojas nemokamai gydė dvaro tarnautojus ir samdimius. 1907 m. didžiulis gaisras Kretingoje sunaikino daug namų. Nuo gaisro nukentėjusiems žmonėms grafas nemokamai davė statybinę medžiagą, kartu su pranciškonų vienuoliais surengė loteriją, koncertą ir vaidinimus. Spaudos draudimo laikotarpiu jis pasisakė už tai, kad būtų leista lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis, įrodinėjo lietuvių atžvilgiu vykdomos rusų politikos neracionalumą. Jis nedraudė savo vežikui karietoje vežti iš Klaipėdos per sieną lietuviškus leidinius. Prie dvaro veikė nelegali mokykla, kurioje dvariškių ir miestelėnų vaikai buvo mokomi rašto lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Joje mokėsi ir paties grafo vaikai.
 
1919 m. A. Tiškevičius buvo išrinktas pirmuoju Kretingos valsčiaus pirmininku. 1944 m. įstojo savanoriu į vietinę rinktinę. Grafo A. Tiškevičiaus sūnus Kazimieras (1896-1941) - Lietuvos kariuomenės karininkas savanoris, Kretingos verslininkų klubo pirmininkas, šaulys rėmėjas, agronomas. Jis aktyviai dalyvavo Kretingos visuomeniniame gyvenime. Bolševikų okupacijos pradžioje įstojo į Kretingos ir Mažeikių apskrityse įsikūrusią pogrindinę organizaciją. Prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sajungos karui, grafas K. Tiškevičius vadovavo Židikų apylinkėse su raudonarmiečiais kovojusių sukilėlių būriui. 1941 m. birželio 22 d. žuvo kelyje Židikai-Ylakiai. Jo vairuojamą trofėjinę rusišką mašiną, kurioje grafas Kazimieras vežė į ligoninę sužeistus sukilėlius, per klaidą apšaudė vokiečių kareiviai. Kretingos Tiškevičių rūmuose pokario metais veikė žemės ūkio mokykla, o 1992 m. įsikūrė muziejus, kurio eksponatai pasakoja apie čia gyvenusius grafus ir jų švietejiską veiklą.
 
Nuo seniausių laikų Lietuvos bajorija buvo naujosios kultūros nešėja. Jau pirmieji Tiškevičių giminės pradininkai pasižymėjo kaip mecenatai: finansavo bažnyčių statybas, padėjo išlaikyti vienuolynus, jų dėka į Lietuvą buvo pakviestos naujos vienuolių brolijos. Būdami neabejingi muzikai savo dvaruose, Tiškevičiai išlaikė muzikantus, rėmė dailininkus, kolekcionavo meno vertybes. Turėdami finansines galimybes, savo dvaruose buvo sukaupę bibliotekas ir archyvus.
 
Jauniausiasis Juozapo ir Sofijos Tiškevičių sūnus Feliksas po tėvo mirties paveldėjo Palangos dvaro valdas, Vilimiškės, Valteriškių, Virbališkės, Virkštininkų ir Želvių palivarkus ir, tęsdamas tėvo tradicijas, rūpinosi tolesniu Palangos kurorto augimu ir jo kultūriniu gyvenimu. Statė naujas vilas, prieš senuosius dvaro rūmus pastatė naują Kurhauzą, kuriame veikė viešbutis, skaitykla, biliardinė, kazino. Prie Kurhauzo įrengė pirmąjį Palangoje artezinį šulinį. Tik poilsiautojų reikmėms paskyrė jūros tiltą, kurio ppadžioje įrengė pavėsinę. Jo tėvo grafo Juozapo Tiškevičiaus įrengtas uostas nepateisino puoselėtų vilčių, todėl sūnus nuo 1892 m. susisiekimą garlaiviu tarp Palangos ir Liepojos nutraukė. Greitai bangos užnešė prieplauką. Nuo 1892 m. tiltas tapo tik
vasarotojų mėgiama lankymo vieta. Pasivaikščiojimas tiltu, saulės palydos ant jo - viena iš seniausių ir labiausiai žinomų tradicijų šiame kurorte.
1893 m. rugpjūčio 15 d. grafas Feliksas Tiškevičius vedė kilmingo dvarininko, buvusio pasiuntinio Prūsijos seime grafo Vladislovo Lonskio dukterį Antaniną. Sutarę gyventi Palangoje, jie ėmėsi pertvarkyti savo valdas. Pagal vokiečių architekto Franzo Šchwechteno parengtą projektą 1897-1902 m. nuošaliau nuo kurorto ir netoli legendinio Birutės kalno jie pasistatė mūrinius, neoklasicistinio stiliaus naujus dvaro rūmus. Juos supo didžiulis parkas su rozariumu, pievelėmis, vingiuotais takais ir tvenkiniu, kuriame puikavosi sala. Parką planavo ir kūrė žymus prancūzų kraštovaizdžio architektas Edouardas Francois Andre, jam talkino sūnus Rene Edouardas Andre.
 
Rūmų interjeras atrodė didingai ir įspūdingai. Sienas nuošė vertingi paveikslai ir meniški gobelemai. Tai rodė subtilų rūmų savininkų skonį. Verti dėmesio buvo karaliaus Stanislovo Augusto, Varšuvos kunigaikščio ir Saksonijos karaliaus Fridriko Augusto ir jo žmonos portretai bei grafienės Sofijos Tiškevičienės portretas. Paminėtini nuostabūs gobelenai ir karaliaus Jono III Sobieskio biustas. Be to, Palangos grafas Feliksas Tiškevičius savo rūmuose buvo sukaupęs vertingą archeologinio gintaro kolekciją. Tai buvo neolito ir žalvario
amžiaus pradžios 153 dirbiniai, kuriuos grafas surinko 1905-1907 m. pajūrio pelkėse pradėjęs kasti gintarą. Grafo Felikso Tiškevičiaus archeologinio gintaro rinkinys XX a. pr. buvo eksponuotas Paryžiuje ir labai aukštai įvertintas.
 
Palangą priskyrus Kuršo gubernijai, 1819 m. buvo įsteigta miesto pradinė mokykla, kurioje dėstyta vokiečių kalba. Tai buvo Kuršo gubernijos vokietinimo politikos pasekmė. Grafo Juozapo Tiškevičiaus pastangomis 1886 m. pradinė mokykla buvo reorganizuota į progimnaziją, kurioje dėstyta rusų kalba. 1913 m. progimnazija tapo pilna gimnazija, joje atidaryta penktoji klasė. Palangos progimnazija teikė galimybę vietinių gyventojų vaikams gauti išsilavinimą ir geresnės ateities perspektyvas. Ir neturtingiausių tėvų sūnūs turėjo progos baigti keturias klases, po kurių kelias gyveniman platesnis: kunigų seminarija, vaistinė, valdininko amatas, tolimesnis mokslas gabesniems ir skurdo nebijantiems. I. Končius ir V. Ruokis knygoje „Palangos kraštas“ (Kaunas, 1925 m.) rašė: „(...) vienas žvejas gyveno bene su ketvertu vaikų grytelėje iš dviejų būdelių maudytis, apvožtų senu savo laivu; jis neįstengė nusipirkti sveikesnio laivo, o sūnus - žiūrėk - išėjo progimnaziją, baigė aukštus mokslus ir dirba Lietuvoje” Šią progimnaziją XIX-XX a. sandūroje baigė žinomi Lietuvos visuomenės veikėjai. 1892-1893 m. progimnazijoje mokėsi pirmasis Nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, 1889-1894 m. - Lietuvos socialdemokratų lyderis Steponas Kairys, 1897-1901 m. - Vladas Jurgutis.
Vladas Jurgutis nepriklausomybės laikais buvo vienas žinomiausių palangiškių. Jis buvo Lietuvos banko, įvedusio litą, valdytojas, užsienio reikalų ministras, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius. Nuo 1941 m. pabaigos - Lietuvos mokslų akademijos pirmininkas. 1943 m. pavasarį V. Jurgutis buvo vokiečių suimtas ir išgabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Sovietai atleido Jurgutį iš Vilniaus universiteto profesoriaus pareigų ir paliko be pragyvenimo šaltinio. 1966 m. vasario 9 d. Vladas Jurgutis mirė. Palaidotas Palangoje. Grafų Tiškevičių įkurtas ir puoselėjamas Palangos kurortas netruko išgarsėti ir už Lietuvos ribų. Čia poilsiauti ir gydytis žmonės atvykdavo iš Kuršo, Prūsijos, Lenkijos. Susirūpinus kurorto sąlygų gerinimu, 1902-1903 m. pastatytas vonių korpusas Senosios Palangos teritorijoje. 1908 m. Palangoje pradėjo veikti
elektrinė. Iš pradžių buvo apšviečiamas tik Kurhauzas ir pora vilų. Rūmai tais metais elektros dar neturėjo. 1908 m. Palangoje jau vasarojo ir gydėsi apie keturi tūkstančiai žmonių.
 
Tuo metu Palangoje vyko ir aktyvus kultūrinis gyvenimas. 1907 m. kurorto savininkas grafas Feliksas Tiškevičius papuošė senąjį parką šalia Kurhauzo įspūdingu teatru šešiems šimtams žiūrovų. Kitąmet, liepos mėnesį, pakilo jo uždanga. Deja palangiškiai teatru tesidžiaugė vienerius metus - kilo gaisras ir viskas
pražuvo.
Grafas nenuleido rankų ir toje pačioje vietoje atkūrė perpus mažesnį teatrą, kuris turėjo gerą akustiką. Teatre buvo vaidinamos komedijos, operetės, dramos - daugiausia lenkų kalba.
Baigiantis pirmajam amžiaus dešimtmečiui, Palanga smarkiai išgarsėjo. Tuo metu buvo manoma, kad ji turi šansų tapti vasaros sostine buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės lenkų šviesuomenei. To meto spauda rašė, kad Palanga taps šiaurėje tuo, kuo Zakopanė yra pietuose.Kadangi 1899 m. Palanga priklausė Kuršo gubernijai, keletas lietuvių veikėjų nutarė pabandyti išgauti iš mūsų valdžios įstaigų leidimą statyti viešą spektaklį lietuvių kalba Keturakio komediją „Amerika pirtyje“. Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis bendravo su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu, grafu Aleksandru Tiškevičiumi, kurie palaikė ryšius su vietos valdžia ir rėmė lietuviškos spaudos leidimą bei platinimą. Turėjusi geras pažintis su Palangos grafais Tiškevičiais, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ieškojo vietos vaidinimui. Tuomet Palangoje nebuvo salės, specialiai pritaikytos vaidinimams, nebebuvo ir vasaros teatro Kurhauzo parke, bet prie uosto tilto buvo stoginė (sandėlys), kurią jau anksčiau buvo bandyta pritaikyti scenai. Poniai G. Petkevičaitei paprašius, sandėlio savininkas grafas Feilksas Tiškevičius sutiko išnuomuoti jį be mokesčio.
Irena Maciulevičienė savo publikacijoje „Neužmirštamieji 1899 m.“ (Mėgėjų teatras. 1999 m. Nr. 1) rašo: „(...) 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje, grafo Tiškevičiaus daržinėje surengtas viešas vaidinimas ne tik lėmė platų ir galingą lietuviškų vakarų sąjūdį, tautinės savimonės atgimimą, bet ir po 100 metų skatina mus branginti teatro meno tradicijas, puoselėti nacionalinę dramaturgiją (...)”.
 
Grafai Tiškevičiai buvo pagrindiniai naujos neogotikinės Palangos bažnyčios fundatoriai. Žemaitijoje tuo metu darbavosi švedų architektas K. E. Strandmanas, aukštuosius architektūros mokslus baigęs Stokholme ir pamėgęs sakralinę architektūrą. Jam ir buvo užsakytas Palangos bažnyčios projektas. Jos statybai, kuri truko nuo 1898 iki 1907 m. F. Tiškevičius tiekė medžiagas bei sumokėjo trečdalį išlaidų - apie trisdešimt tūkstančių aukso rublių.
 
Ne tik pajūrio, bet ir visos Lietuvos kultūrai ir švietimui daug nusipelnė grafaitė Marija Tiškevičiūtė. Vyriausioji Juozapo Tiškevičiaus ir Sofijos Hervataitės duktė Marija gimė 1871 m. Marija Tiškevičiūtė buvo Kretingos grafo
Aleksandro Tiškevičiaus ir palangiškio Felikso Tiškevičiaus sesuo. Ji pasižymėjo gana uždaru būdu, domėjosi senove, mėgo literatūrą, garbino žirgų sportą, pati daug jodinėdavo.
Marija bandė rašyti literatūrinius kūrinius. 1897 m. Laumės Lelivaitės slapyvardžiu „Tėvynės sarge“ paskelbė apysaką „Vidmantas“, kurią į lietuvių kalbą išvertė kunigas K. Kazlauskas. Be to, į šį leidinį ji siuntinėjo įvairias žinutes iš Kretingos.
Lietuvių spaudos draudimo metais Marija Tiškevičiūtė daug prisidėjo prie uždraustos literatūros gabenimo. Pasinaudodama tuo, kad rusų muitininkai grafaitės karietos netikrindavo, Klaipėdoje iš sutartos vietos ji paimdavo lietuviškos spaudos siuntą ir pargabendavo į Kretingą.
Ji buvo pažįstama ir susirašinėjo su poetu, kunigu J. Mačiuliu-Maironiu. Apie tai liudija Lietuvos Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute išlikęs jos laiškas poetui.
Poilsiaudamas Palangoje, Maironis būdavo dažnas Palangos grafų Tiškevičių svečias. Marijai jis dedikavo lenkų kalba parašytą poemą „Znad Biruty” („Nuo Birutės“), kuri buvo išspausdinta 1904 m. Šios poemos herojės Celinos prototipas, kaip nurodo Vaižgantas, yra grafaitė Marija Tiškevičiūtė. Išsamiau šis faktas aprašomas antrojo poemos leidimo (1924 m.) pastaboje, aiškinant, kad poemos herojė Celina „iš tikrųjų yra p. M. T...., kuri savo metu buvo labai palanki lietuvių tautinio atgimimo judėjumui.... To dėkingumo išraiška yra ši poema, kurią lenkiškai parašė vienas iš žymiausių lietuvių poetų, norėdamas pagerbti tiek pačią p. M. T., tiek ir jos gerbiamąją motiną”.
Apie Marijos artimesnę pažintį su Maironiu žinių nepavyko rasti, tik aišku, kad juos siejo „bendri atsiminimai”, tai matyti iš jau minėto laiško.
Profesorė Vanda Zaborskaitė savo knygoje „Maironis” (Vaga, Vilnius, 1968) rašo: „Nors Maironis Mariją Tiškevičiūtę asmeniškai pažinojo, bet nėra abejonės, kad kūrinio siužetinės situacijos yra poeto fantazijos padaras - autobiografiškumo jose ieškoti nėra mažiausio pagrindo. 0 vis dėlto ši moteris bus giliai palietusi poeto vaizduotės ir jausmų pasaulį. Poema „Znad Biruty” ne tik antrašte, bet ir vidine nuotaika, kai kuriomis intonacijomis, vaizdinėmis detalėmis siejasi su eilėraščiu „Nuo Birutės kalno” - giliai intymūs išgyvenimai,
gyva asmeninė gaida, nuskambanti poemoje, duoda pamato spėti, jog joje išsiliejo ta pati patirtis, tie patys širdies polėkiai, kaip ir maištingajam, ilgesio kupinam eilėraštyje” (V. Zaborskaitė, Maironis, Vilnius, 1968, p. 254 - 255).
Po tėvo mirties Marija paveldėjo Kumponų dvarelį prie Jokūbavo, bei „Baltąją“ vilą Palangoje, kur vasaromis apsistodavo Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona.
Po motinos mirties jai dar atiteko Dimitravo ir Jackų dvarai. Daugiausia Marija gyveno pas brolius: Aleksandrą Kretingoje bei Feliksą Palangoje, taip pat nemažai laiko praleisdavo kelionėse po užsienį. Kretingos dvare savo lėšomis carų laikais ji išlaikė mokytoją, kuri dvaro tarnautojus ir valstiečių vaikus mokė gerų manierų, lenkų, lietuvių ir rusų kalbų. 1941 m. birželio 14 d. Palangoje enkavedistai grafaitę Mariją Tiškevičiūtę suėmė ir ištrėmė į Krasnojarsko krašto Rešiotų koncentracijos stovyklą. Kelyje į tremtį ji buvo apvogta, neteko netgi to menko turto, kurį enkavedistai leido pasiimti su savimi. Mirė Marija Tiškevičiūtė 1941-m. pabaigoje Rešiotų stovyklos ligoninėje.
Ir dar viena detalė iš šios taurios moters gyvenimo. 1924 m. Palangoje mirė Marijos gera draugė, grafų šeimos guvernantė anglė Margaret Saint Clair. Kaip pasakojo grafo Felikso Tiškevičiaus jauniausias sūnus Alfredas: „jos buvo kaip seserys...”.Marija Tiškevičiūtė būtinai norėjo būti palaidota šalia ir užsisakė sau antkapinį paminklą, kuriame buvo iškalti tiktai Marijos vardas, pavardė ir gimimo metai. Likimas po mirties jas išskyrė. 1956 m. iš rūmų koplyčios ten buvo perkelti grafo Felikso Tiškevičiaus dukters Antaninos (1901-1920) palaikai. XIX-XX a. grafai Tiškevičiai valdė didžiulius turtus, užėmė aukštus valstybės valdymo postus. Tačiau jie rūpinosi ne tik savo turtais. Norėdami įamžinti save, jie buvo įvairios veiklos mecenatai. Ne išimtis buvo ir grafų Tiškevičių giminės atstovai, kurie gyveno ir veiklą vystė vakarų Lietuvoje. Tiškevičių dėka Palanga tapo kurortu, kuris buvo ir yra žinomas ne tik Lietuvoje. Sunkiu Lietuvai Rusijos valdymo laikotarpiu buvo remiamas kultūrinis gyvenimas Kretingoje. Tiškevičiai stengėsi padėti darbininkams ir kumečiams kurdami geresnes darbo sąlygas, mokėdami didesnius atlyginimus, steigdami lazaretus ir senelių prieglaudas. Didelį vaidmenį grafai Tiškevičiai suvaidino remdami tautinį lietuvių judėjimą XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje.
 
I. Končius ir V. Ruokis. Palangos kraštas. Kaunas, 1925, p. 231
I. Maciulevičienė. Mėgėjų teatras, 1999, Nr. 1
V. Zaborskaitė. Maironis. Vilnius, 1968, p. 254-255.
Dr. S. Karwowski, Poląga i Kretynga, Poznan, 1913
A. Snitkuvienė. Gobelenai Tiškevičių kolekcijose / Mokslas ir gyvenimas, 1996, Nr. 11
A. Romanowski. Kaunas, Panevėžys, Palanga ir kt. / Šiaurės Atėnai, 2000, Nr. 18
A. Lukauskaitė. Pirmam lietuviškam spektakliui „Amerika pirtyje” - 100 metų / Žemaičių žemė, 1999, Nr. 2
J. Kanarskas.Grafai Tiškevičiai / Pajūrio naujienos, 1995, Nr. 86-103
A. Tranyzas. Grafai Tiškevičiai - sena ir garbinga Lietuvos didikų giminė /
Vakarinė Palanga, 1998, Nr. 57-59/

 

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas