ISTORIJA

 

KRETINGOS, PALANGOS, LENTVARIO DVARININKAS JUOZAPAS TIŠKEVIČIUS
 
Parengė Julius Kanarskas
Nuotraukos iš Antano Tranyzo ir Palangos gintaro muziejaus archyvų
 

Juozapas Tiškevičius

Sofija ir Juozapas Tiškevičiai

Juozapas Tiškevičius Sofija ir Juozapas Tiškevičiai 
Juozapas Tiškevičius gimė 1835 metais Vokėje ir buvo jauniausias Voložino (Baltarusija), Vokės ir Palangos valdų savininko, Ašmenos apskrities bajorų vadovo Juozapo Tiškevičiaus ir Onos Zabielaitės sūnus. Užaugęs tapo karininku. Tarnavo Rusijos kariuomenėje.
Iš tėvo paveldėjo Palangos dvarą. Be to, jis įsigijo Lentvario, Užtrakio ir Kretingos dvarus. Dvarai buvo pagrindiniu Tiškevičių šeimos pajamų šaltiniu. Nemažai pajamų davė ir miško medžiagos eksportas.
Šeimos rezidencija Juozapas Tiškevičius iš pradžių pasirinko Lentvarį. Čia prie ežero 1855 metais pastatė šveicariško stiliaus rūmus, įkūrė parką. Apie 1862 metus iš grafo G. Zubovo išsinuomavo Kretingos dvarą, kurį 1875 metais nusipirko ir į Kretingą perkėlė šeimos rezidenciją.
Juozapas Tiškevičius iš pagrindų pertvarkė Zubovų laikais statytus Kretingos dvaro rūmus. Juose įrengė puošnią baltają (pokylių), raudonąją (muzikos) ir žaliają sales, darbo kabinetą, valgomuosius salonus, žymesnių Tiškevičių giminės atstovų portretų galeriją, rūmų koplyčią, kurioje galima buvo pasigėrėti įspūdingu paveikslu „Keturi evangelistai“ (dailininkas Valentinas de Bulone), nežinomo italų menininko nutapyta „Madona“, ant lentų Italijoje tapytomis Kryžiaus kelio stotimis, nežinomo autoriaus darbo paveikslu „Kristus prie stulpo“, kurį grafas labai brangino ir laikė stebuklingu.
Prie rūmų pristatė stiklinę oranžeriją, vadinamą Žiemos sodu. Joje augo egzotiškų kraštų augalai, uolomis žemyn krito krioklys, vingiavo upeliukai, kuriuose nardė dekoratyvinės žuvelės. Ypač malonu ir gražu šioje pasakiškoje augalų karalystėje būdavo žiemą, kai už lango traškėjo šaltis ir siautėjo pūgos.
Buvo pertvarkomas vaismedžių sodas ir parkas, kurie pavadinti bendru Vasaros sodu vardu. Atnaujinimui panaudoti introdukuoti medžiai ir krūmai. Persodintos liepų alėjos, kurios buvo karpomos ir sudarė arkos pavidalo ištisinius tunelius. Alėjos kirtosi, susikirtimo vietose sudarydamos apvalias, gerai apšviestas aikšteles, kuriose stovėjo altanos ir skulptūros. Parke buvo įrengti rožynai ir gėlynai su fontanais ir skulptū-romis. Dar vienas fontanas tryško iš skulpturos priešais rūmus. Rytų pusėje sodą juosė kaštonų alėja, o nuo gatvės skyrė akmenų ir plytų mūro siena. Sode buvo auginami fazanai ir vynuoginės sraigės.
Šiaurinėje parko dalyje buvo iškasti trys kaskadiniai tvenkiniai. Prie pirmojo tvenkinio stūksojo rūmai. Priešingame krante buvo supilta kalvelė altanai, o šlaite įrengtas akmenų mūro krioklys. Link jo nuo rūmų vedė arkinis tiltelis. Nuošaliau tyvuliuojančiame antrajame tvenkinyje dvariškiai mėgo maudytis bei irstytis valtele. Tarp minėtų tvenkinių riogsojo didelis akmenyje iškaltas suolas, vadinamas Meilės akmeniu. Ant jo mėgo sėdėti įsimylėjusiųjų poros.
Vasaros sodas turėjo reprezentacinę reikšmę. Jame mėgo vaikščioti ne tik rūmų šeimininkai, bet ir į svečius užsukę grafų pažįstami ir artimieji, aukšti valdžios pareigūnai. Grafas leido sode lankytis Kretingos miestelėnams ir apylinkių valstiečiams.
Vasaromis čia mielai lankydavosi Prūsijos ir Palangos kurortų vasarotojai, kadangi iki XX a. pr. Tai buvo vienintelis parkas arčiausiai mūsų pajūrio.
Vasarą dvare grodavo kariškas kazokų orkestras, kurį J. Tiškevičius parsiveždavo atostogų metu. Išėjęs į atsargą, 1882 metais grafas subūrė dvaro orkestrą, kurio branduoliu tapo profesionalūs muzikantai, atvykę su šeimomis iš Čekijos. Orkestras koncertuodavo ir Palangos kurorte. Grafui mirus, orkestras iširo. Muzikantai čekai išvyko į savo gimtinę. Kretingoje pasiliko tik Suchanekų ir Haidukų šeimos.
Juozapas Tiškevičius mėgo naujoves. Dalį kapitalo investavo į pramonę ir prekybą, Vilniuje įkūrė garinį malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką, Palangoje - plytinę ir uostą, iš kurio grafo garlaivis „Feniksas“ plukdė į Liepoją plytas ir žemės
ūkio produkciją. 1882 metais nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija, sujungusi Kretingos, Plungės ir Rietavo dvarus. 1884 metais nuo dvaro iki miesto
nutiesta akmenimis grįsta gatvė su pirmuoju Kretingoje šaligatviu ir mūriniu tiltu. 1890 metais rūmų apšvietimui jau buvo naudojama elektra.
Neabejingi Tiškevičiai buvo našlaičiams ir likimo nuskriaustiems žmonėms. Prie tvenkinio jie pastatė dvaro ligoninę, kurioje nemokamai gydėsi kumečiai ir tarnautojai. Tame pačiame pastate veikė senelių ir našlaičių prieglauda. Grafas buvo Kauno gubernijos vaikų prieglaudų globos draugijos narys.
J. Tiškevičius nepamiršo iš tėvų paveldėtos Palangos. Be plytinės ir uosto, buvusio kariajame Rąžės krante, įkūrė kurortą su kurhauzu, gydyklomis ir maudyklėmis.
Kaip ir daugelis didikų, grafas buvo aistringas medžiotojas. Labiausiai mėgo medžioti Darbėnų ir Vaineikių miškuose. Jo medžioklės trofėjai, paukščių ir gyvūnų iškamšos ilgai puošė Kretingos rūmų sales.
Apie 1862 metus Juozapas Tiškevičius vedė Sofiją Horvataitę, kuri pagimdė jam 9 vaikus: 6 sūnus ir 3 dukras. Vyriausias sūnus Juozapas mirė 1867 metais, būdamas ketverių metų. Kiti sūnūs užaugę garsino Tiškevičių giminės vardą, prisidėjo prie pajūrio kltūros ir pramonės vystymo, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.
Išejęs į atsargą, uozapas Tiškevičius nesiskyrė su kariška uniforma ir žirgu, ant kurio mėgo jodinėti po savo valdas. Mirė 1891 m. gegužės 27 d. Pašarvotas buvo Palangoje. Paskutinėn kelionėn į Kretingą išvežtas ant katafalko, kurį traukė keturi juodai apdengti arkliai, o iš šonų žygiavo fakelais nešini keturi juodai apsirengę vyrai. Jį lydejo mėgiamiausias grafo žirgas, šeimos nariai ir artimieji. Aprengtas paradine pulkininko uniforma, grafas gulėjo įstiklintame karste, ant kurio buvo padėta uniforminė kepurė ir kardas. Kretingoje karstas buvo pastatytas parapijos kapinių Šv. Jurgio koplyčioje.
1893 metais sūnui A. Tiškevičiui pastačius kapinėse šeimos koplyčią, grafo J. Tiškevičiaus palaikai buvo perkelti į jos rūsį.
Po J. Tiškevičiaus mirties Kretinga atiteko vyriausiajam jo sūnui Aleksandrui, Lentvaris - Vladislovui, Užtrakiai - Juozapui, Palanga - Feliksui, fabrikai ir rūmai Vilniuje - Antanui. Kretingos dvaro Dimitravo, Jazdų ir Kumponų palivarkai teko grafo dukroms Elenai Klotildai, Sofijai ir Marijai. Palangos dvaro Darbėnų ir Grūšlaukės palivarkai liko našlei Sofijai Tiškevičienei, kuri mirė sulaukusi gilios senatvės 1919 m. lapkričio 24 d. Palangoje, o palaidota - greta vyro Kretingos kapinėse. 

 

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas