Prisiminimai, mintys apie Palangos parką
ANTANAS SEBECKAS
Palangos botanikos parko direktorius
 
Jūra prie parko Pavasario šventė parke
Romantiškasis parko tiltelis Parko fragmentas
Parko didysis parteris Rozariumas
Parko panorama Parko takai
 
Mano mokytojas - buvęs parko direktorius Kazimieras Urbonavičius. Atsisveikindamas su kolektyvu, jis pasiūlė mane į dabartines pareigas. Sudėtingas tada buvo laikas. Parkas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo ramybės ir grožio oazė. Kad jis nuolat džiugintų žmones, dirbti reikia daug. Na, o ten, kur dirbama, problemų visada, ypač šiais laikais, iki valiai. Užtenka jų ir mums.
Palangos parkas - vienas iš ryškesnių ir vertingiausių Lietuvoje. Jo palaikymui, gražinimui nuolat reikalingos lėšos. Paradoksalu, bet galima sakyti, kad daugumai žmonių atrodo, kad parkas gyvuoja kažkaip savaime. Blogiausia, kad taip galvoja ir kai kurie valdžioje esantys vyrai, nuo kurių priklauso parko finansavimas. Didžiausių pertvarkymų metais mes gyvenome gana ramiai, laukdami ekonominio pagerėjimo ir didelių reikalavimų nekėlėme, nes supratome, kad Lietuvai, kartu ir visai Palangai taip pat sunku, kad visiems kaip nors reikia tuos metus ištverti. Išsigynėme ir nuo privatizacijos. Beje, norinčių įsibrauti į parko teritoriją, buvo nemažai - spaudimą nuolat jautėme. Bandyta iš parko paimti ir sargo namelį, „Vaidilutės” kavinę, kai kuriuos ūkinius pastatus. Gynėmės, nes žinojome, ką reiškia, kai privatus kapitalas įkelia koją į istorijos ir kultūros paminklo statusą turintį parką. Norėjosi išlaikyti parko vientisumą, neskaldyti jo.
Mes per paskutiniuosius metus iš esmės parko nepagražinome, bet, manau, kad ir nepabloginome. Parką nuolat kamuoja lėšų trūkumas. Tad valdžios geranoriškumas parko atžvilgiu labai reikalingas.
Palanga - kurortas. Lietuvai reikia tikro kurorto. Koks kurortas, kokia Palanga be gražaus, kasmet šimtus tūkstančių lankytojų sutraukiančio parko? Manau, kad kurortui parkas - gyvybingumo šaltinis ir būtinas ne mažiau kaip jūra, kopos, tiltas į jūrą... Tai daugiau kaip prieš šimtą metų suprato grafas Feliksas Tiškevičius.
Šiandien, tvarkydami parką, daug dėmesio skiriame peizažų komponavimui. Vargu ar yra toks žmogus, kuris galėtų pateikti parkų peizažų komponavimo, išdėstymo formulę. Prieš kurį laiką Palangoje dirbo menotyrininkė A. A. Kiščiuk. Ji yra ištyrinėjusi dailininkų nutapytus peizažus ir iš paveikslų išskyrusi 24 būdingiausius modelius. Atvykusi į mūsų parką, ji bandė ieškoti, siūlyti peizažų rekonstrukcijos projektus. Bet... Gamtoje viskas juk keičiasi. Be intuicijos ne viską galima padaryti. Manau, kad pagal tokius modelius dirbti būtų sunku. Parke lemiamą žodį taria žmogaus ir gamtos kūryba. Tai - svarbiausia. Gamtą labai sunku modeliuoti. Kiekvienas žmogus papildomai dar ką nors savo įneša. Manau, kad mes esame kiek sulietuvinę E. Andrė sukurtą parką.
Vien per tą laikotarpį, kai aš čia dirbu, įvairiose institucijose buvo padaryta daugybė Palangos parko, jo atskirų fragmentų pertvarkymo projektų. Nemažos lėšos tiems projektams išleistos, na, o pagal tuos projektus įgyvendinta mažai kas. gamta ir laikas labai greitai atmeta, tai, kas neteisinga ir netikra. parkas yra toks objektas, kuris be perstojo kinta. Kiekviena audra, miško kenkėjai ir netgi kai kurie žmonės -nedori čia daro savo pataisas.
Paskutiniuoju laiku, parkui užmezgus tiesioginius ryšius su E. Andrė proprodukraite ir jos vadovaujama E. Andrė asociacija Prancūzijoje, iš jų gavus E. Andrė paruošto Palangos parko pirminį projektą, susidarė gersnės sąlygos įvertinti dabartinę Palangos parko būklę, per šimtmetį jame padarytas klaidas. Manau, kad dabar būtų pats laikas, sutelkus parkų specialistų jėgas, paruošti galutinį parko sutvarkymo projektą ir jį kruopščiai įgyvendinti.
Per daugelį metų Palangos parke savaime kažkaip susiklostė tokia tradicija, kad čia daugiausiai dirbo miškininkai, nors LŽŪA Miškų fakultetas parkų specialistų neruošia. „Mes čia iš patirties vienas kitą mokome”, - yra pasakęs buvęs parko direktorius K. Urbonavičius. Patyrimo perdavimo tradicija yra geras dalykas, tačiau parkų specialistų ruošimu vis vien Lietuvoje reikėtų rūpintis. mano žiniomis, šiuo metu jokia Lietuvos mokymo įstaiga neruošia žaliojo ūkio specialistų. kartais galvojame, kad būtų gerai, jei parke lyg pas kokį amatininką nuolat būtų keletas jaunų žmonių. Jie dirbtų, stebėtų, mokytųsi ir suvoktų, kur mūsų darbo esmė. Dabar iš mokyklų pas mus patekęs jaunimas ir diplomus turi, bet čia, parke, jiems daug ką iš naujo reikia pradėti mokytis, nes praktikos šie jauni žmonės visai neturi. Būtų geražu, jei Lietuvoje atsirastų įstaiga, kuri konsultuotų parkų darbuotojus, skleistų naujausią informaciją parkotvarkos klausimais, patyrimą, atestuotų parkų darbuotojus, gintų parkų teises, teiktų pasiūlymus. dabar dirbame kiekvienas kas sau ir gelbstimės kaip kas išmanydamas.
Aš pats, dirbdamas K. Urbonavičiaus vadovaujamame parke, buvau agronomas, dekoratorius, mechanikas, fitopatologas, inžinierius-miškininkas. Gyvenimas parodė, kad pagrindiniai parko specialistai turi išmanyti visa, kas susiję su parku ir jo priežiūra. Teko mokytis stebint, kaip dirba didesnę patirtį turintys žmonės, konsultuojantis su jais. Pusiausvyros pajautimas parke labai svarbus. Kai augalai savo vietoje, negražių augalų nebūna. Na, ir niekad nebus gražu, jeigu nebus tvarkos, nebus jauku, jeigu nebus patogu
 
PARKO GAMYBINĖ BAZĖ
Ji įsikūrusi ūkinėje parko zonoje. Didžiausią dalį užima stacionariniai šiltnamiai (1000 kv. m) ir 400 kv. m traukti plėvele. Paskutiniais metais pelno iš jų maža. 1994 metais iš šiltnamių gauta apie 45 tūkst. litų pajamų (ne pelno). Visa tai dėl to, kad labai brangus kuras. Kaip ten bebūtų, Botanikos parkas paskutiniaisiais metais iš šiltnamių gauna pagrindinį kiekį nebiudžetinių lėšų. Žinia, daug ir geros kokybės gėlių yra įvežama, todėl čia su pasenusia technologija mums konkuruoti sunku. Tad dažnai gyventojai renkasi iš Olandijos įvežamas palyginti pigias gėles, o ne mūsų išaugintas. Mūsiškių savikaina kur kas brangesnė ir pačių gėlių išvaizda dažnai dar ne tokia graži kaip olandiškų - auginimo sąlygos kitos. Taupydami lėšas, du metus šiltnamius apšildėme kūrendami malkomis. Kaip bus toliau, sunku pasakyti. Buvo keletas porogų užsidirbti pinigų iš parke vykusių stambesnių renginių, tačiau tie uždirbti keli tūkstančiai apkarsdavo, nes tie renginiai papiktindavo daugelį žmonių ir prieštaraudavo parke priimtoms etikos ir moralės normoms. Esame ir mes patys dėl tokių renginių sulaukę priekaištų.
Jau daug metų yra siūloma padaryti mokamą įėjimą į parką. Bet ir vėl... Į parką padaryta 12 įėjimų. Jei norėsime įvesti tvarką, kiek reikės žmonių, kad jie užsiimtų ta rinkliava! Be to, ne visas parkas aptvertas. Tad vėl - reikėtų naujų kapitalinių įdėjimų tvoroms įrengti. Ar toks darbas vėliau apsimokės? Manau, kad ne. Esu tos nuomonės, kad parkui skirta rinkliava turėtų būti įkalkuliuota į kurorto mokestį į Palangą atvykstantiems poilsiautojams.
Parko gėlynams gėlių daigus mūsų darbuotojai patys išaugina - šiltnamiuose ir atvirame grunte. Jų dar ir pardavimui lieka. Be to, miestui išauginame vienmetes gėles.
Parko ūkinėje zonoje įrengėme remonto dirbtuvėles. Patys remontuodami parko inventorių ir įrankius sutaupome daug lėšų. Ūkinėje zonoje dar yra tvartas paukščiams, sandėliai. Pietinėje administracinio pastato dalyje, antrame aukšte yra 300 kv. m ploto oranžerija, kurioje kurortinio sezono metu rengiamos gėlių ir meno dirbinių (daugiausia keramikos)parodos.
Šimtmečio išvakarėse Palangos botanikos parkas užima apie 100 ha. 1994 m. prie jo buvo prijungtos ties parku buvusios pajūrio teritorijos. Parko šienaujamos pievos ir gazonai užima 24, 5 ha, gėlynai - 0,5 ha, vandens telkiniai (du tvenkiniai) - 1,16 ha. Pliažai tęsiasi 1,5 km. Įvairios dangos takai ir keliai parke sudaro 18 km. Turime 8 įvairios paskirties pastatus, 7 skulptūras, dekoratyvinio apšvietimo ir laistymo sistemas, 280 įvairių parko suolų bei kitos mažosios architektūros formų.
Medynuose vyrauja pušis, drėgnesnėse vietose - juodalksnių ir eglių grupelės. Introdukuotų sumedėjusių augalų priskaičiuojama 240 taksonų.
Parkas pavaldus Palangos miesto savivaldybei, išlaikomas iš miesto biudžeto lėšų.
Parkai, kaip ir žmonės, turi savo likimą. Nežiūrint kelių dramatiškų periodų, mūsiškis parkas buvo mylimas ir prižiūrimas. Parkas sukurtas šventojo Birutės miško teritorijoje. Tiek parke, tiek ir greta jo yra keletas senkapių. gal būt kaip tik čia amžinam poilsiui atgulusių palangiškių vėlės saugojo ir ateityje saugos šį unikalų Palangos kurorto kampelį, kad juo džiaugtumėmės tiek mes, tiek ir ateinančios kartos.

Parengta 1997 m.

 
  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas