-
- BIRUTĖS KALNAS
-
- Dr. Libertas
Klimka
-
 |
 |
Saulės
ir mėnulio kraštinių azimutų stebėjimas Birutės
alke |
Birutės
alko astronominio statinio geometrija ir jo stulpelių
jungtys šešėliais saulės laidos metu |
 |
 |
Birutės
kalnas senovėje |
-
- Ištuštėjus Baltijos
paplūdimiams, bangos kaskart vis nuožmiau puola krantą.
Vėjas šėlsta pušų, kopiančių stačiaisiais šlaitais į
Birutės kalno viršūnę, šakose. Praskleidžia jas ir
pietvakariuose šmėkšteli blausios žiemos saulutės
spindulys. Diena jau tiek sutrumpėjusi, kad saulutė
nebespėja aukščiau kaip per „šienkartę" ar „kačergą"
pakilti bei nukeliauti iki vakarų. Skęstant jai jūroje,
driekiasi ilgi pamėkliški šešėliai... Kaip padėti
saulutei ištrūkti iš Žilvino chtoniškosios karalystės
gniaužtų, Kad visa vėl atgytų ir sužaliuotų? Mitine
pasaulėjauta vadovaujantis, tam turi būti atlikti magiški
veiksmai: išdainuotos svarbios giesmės, pamaitintos
protėvių vėlės, laikytasi griežtų apribojimų ir
draudimų. Tarsi Eglei, Žalčio žmonai, paskirti begaliniai
darbai... Tame ir slypi prosenoviškųjų šaltojo pusmečio
švenčių esmė. Jose atlikinėti senosios baltų religijos
ritualai pasiekė mūsų dienas nuotrupomis - tradicinių
kalendorinių papročių pavidalu. Dar neseniai kaime būtent
papročiai reguliavo gyvenimo tėkmę, derino ją su gamtoje
vykstančiais virsmais. Etninės kultūros šaknys siekia
neįsivaizduojamai tolimus laikus, - sėslios ir žemdirbyste
besiverčiančios tautos tradicijos yra labai gyvybingos.
Istorijos skersvėjai, politinės permainos valstybėje veikė
ir kasdienį kaimo gyvenimą, - išsklaidė kalendorines
apeigas po įvairias datas.[1] Po Žemaitijos krikšto 1413 m.
buvo įvestas Julijaus kalendorius. Beje, visiškai
neatitinkąs mūsų klimato ir šviesulių judėjimo Lietuvos
padange. XV a. pabaigoje - XVI amžiuje pagonybė kaip
religinė sistema smuko iki valstiečių pasaulėjautos lygio,
o šios uždarumas bei vis stiprėjanti krikščionybės
įtaka susinkretino kalendorinius papročius. Pavyzdžiui,
Julijaus kalendorius atnešė velykinių švenčių ciklą,
susietą su Mėnuliu, - tai labai paveikė tradicines
pavasario ir vasaros pradžios šventes. 1589 m. Kurše, o
1610 m. ir Prūsijoje įvestas Grigaliaus kalendorius sukėlė
naują papročių laiko slinktį. Imta tą pačią šventę
žymėti ir pagal senąjį ir pagal reformuotąjį
kalendorių. Tad apeigos išsibarstė mažų mažiausiai
vienuolikos dienų intervale. 1795 m. Lietuvai pakliuvus į
Rusijos imperijos jungą, vėl įsigaliojo senasis juliškasis
kalendorius. Bažnyčiai vadovaujantis naujuoju kalendoriumi,
oficialusis gyvenimas vyko pagal senąjį, taigi laiko
skaičiavimas buvo visiškai suveltas. Dar baltiškojo
kalendoriaus rekonstrukciją apsunkina ta aplinkybė, kad kai
kurioms etninėms šventėms reikia ilgai ruoštis, jos
užtrunka ne vieną dieną (tam tikrą periodą), su kitomis
šventėmis jungiasi į ciklus.
- Štai todėl toks dėmesys
skiriamas Birutės kalno archeologinių tyrinėjimų
rezultatams ir jų interpretacijai, kai paaiškėjo, kad ten
būta kalendorinių matavimų astronominio įrenginio.[2]
- Iš senovės padavimų, vienos
kitos pastabos istorinėse kronikose, kitų rašinių apie
Palangos preitį susikūrėme romantišką pagoniškojo alko
įvaizdį: šventųjų ąžuolų paunksmėje degusi amžinoji
aukuro ugnis, prižiūrima vaidilučių, tarp kurių grožiu,
romiu būdu ir išmintimi garsėjusi Birutė, būsimoji
kunigaikštienė, Vytauto motina.[3]
- Tikrovė pasirodė esanti
įdomesnė už idealizuotą kalno praeitį. Čia 1983-1984
metais archeologinius kasinėjimus atliko tyrinėtojų grupė,
vadovaujama dr. Vlado Žulkaus (žvalgybiniai tyrinėjimai
atlikti 1976m.) [4]
- Palanga praeityje buvo Mėguvos,
pietinių kuršių žemės amatų ir prekybos centras. [5,6]
Jos lemtis - būti kryžkelėje tarp Kryžiuočių ir
Kalavijuočių ordinų, kurie tuo metu čia siekė suvienyti
jėgas ir sukurti placdarmą Žemaitijos puolimui. 1253 m.
Memelio komtūrijai buvo priskirta didžioji pietinių
kuršių žemių dalis - Pilsotas, Mėguva, dalis Keklio.
Palanga minima 1252-1291 metų dokumentuose. XIII-XIV a. čia
vyko nuolatinės kovos, kol 1422 metais, sudarius Melno
taiką, Palanga atiteko Lietuvai. Žemaičių kalba ir
papročiai Palangoje įsivyravo tik XVII amžiuje. Kokius
šių istorinių įvykių pėdsakus atrado archeologų
kastuvai?
- Kalno pietinėje papėdėje,
siauroje terasoje tarp šlaito ir jūros kranto, nuo X a. buvo
įsikūrusi gyvenvietė. Joje aptikta 17 stulpinių ir
rentinių pastatų, gynybinių įtvirtinimų liekanų. Įdomu,
kad gyvenvietės statiniams būdinga griežta orientacija
pagal pasaulio šalis: sienos eina šiaurės-pietų kryptimi.
XII-XIV a. antrosios pusės laikmečio pastatų įėjimo angos
nukreiptos į vakarus, plūktinėje asloje prie rytinės
sienos įrengtos skliautinės krosnys. Radiniai namų viduje
vėlgi nėra visai įprastiniai: keletas smulkių gintariukų
„lobių", daug nedidelių lipdytinių puodelių,-
panašūs randami kapinynuose ir buvo naudojami laidojimo
apeigose. Apskritai statybos bruožuose galima aptikti ir
skandinaviškos, ir vakarų slavų įtakos. Daugybė smėlyje
besimėtančių kniedžių taip pat rodo, kad čia gyvenę
žmonės plaukiojo jūra, taigi buvo atviri pasauliui. XIII a.
antroje pusėje gyvenvietė iš pietų pusės buvo apjuosta
gynybiniu pylimu, sutvirtintu užtvara iš rąstų bei 2,7 m
gynybiniu bokštu. Tačiau įtvirtinimai greit pražuvo karo
liepsnose. Tada pylimas buvo dar paaukštintas; XIV a. jo
viršuje stovėjo du bokštai, sujungti rąstiniu pastatu.
Kalno aikštelę gynė smėlio pylimai bei užtvara iš
dviejų eilių įkastų rąstų. XIV a. antroje pusėje visa
gynybinė sistema buvo sudeginta. Ant kalno įtvirtinimai
nebeatstatinėti, o įrengtas alkas, kartu ir astronominių
stebėjimų aikštelė. Pylimų liekanos užpiltos smėliu ir
suformuotas pusmėnulio pavidalo gūbrys.7 Alkas įrengtas
žymiai vėliau nei galėjo įvykti Birutės vedybos su
Kęstučiu (apie 1350 m), tad su jos vardu negali būti
siejamas. Astronominiu įrenginiu naudotasi neilgai: 1427 m.,
Jogailai lankantis Palangoje, apie jį jau neužsimenama.
Alkas galėjo būti sunaikintas, iškilus ginčui dėl
Mėguvos priklausomybės.
- Kalendorinių matavimų
įrenginį sudarė vienuolikos stulpelių, išdėstytų ant
pylimo, sistema. Stulpelių skersmuo nedidelis - 15-20 cm.
Trys stulpeliai vienoje tiesėje (4,5,6) - tarsi viso statinio
ašis. Šiaurinėje pusėje nuo ašies lieka penki stulpeliai
(7-11), pietinėje - trys (1-3). Iš jų du (1,7), pylimo
raguose įkastieji, skiriasi nuo kitų, - buvo aptašyti,
skerspjūvyje kvadratiniai. Visi stulpeliai rikiuojasi į du
apskritimus, išbrėžtus ant išgaubto šlaito paviršiaus.
Didesniojo skersmuo būtų 3 sieksniai, mažesniojo - 1,5
(sieksniu laikant 2,9 m). Svarbus ir šlaito nuolydis
pagrindinės ašies kryptimi: jis suformuotas 13° kampu. Būtent
tiek pakyla Kupolių šventės rytmetį saulė, kad
šešėliais sujungtų visus tris pagrindinės ašies
stulpelius.
- Statinio taisyklinga geometrija
rodo, kad kiekvieno stulpelio vieta nėra atsitiktinė, o
parinkta tikslingai. Aikštelės pylimo pasaga atvira į
pietvakarius, taigi paranki dangaus šviesulių laidai
stebėti. Ir išties: linijos, išvestos per stulpelių poras,
nurodo Saulės ir Mėnulio laidos vietas jūroje svarbių
kalendorinių švenčių išvakarėse. Astronominiai
matavimai, nustatant šias datas, galėjo būti atliekami
taip: stebėtojas atsistoja šalia vieno stulpelio ir per kito
stulpelio viršūnę stebi besileidžiančio šviesulio
diską. Kad būtų tiksliau, stulpelių viršūnes galima
nusmailinti. Vasarą Saulės laidos vietos buvo fiksuojamos
nuo atokiau ant pylimo pastatytojo stulpelio (6); žiemą -
nuo arčiausiojo aikštelės viduriui stulpelio (4). Mėnulis
Saulės metų kelią prabėga per mėnesį; be to, jo azimutų
vėduoklė kiekvienais metais yra kiek skirtinga: devynis
metus jis vis kyla aukštyn, devynis - žemėja. Tai sudaro
vadinamąjį Metono ciklą; tiksli jo trukmė - 18, 6 m.
Birutės kalno įrenginys fiksuodavo du kraštinius „žemo"
Mėnulio azimutus bei vieną - „aukšto". Kodėl
nepažymėtas ketvirtasis, nėra aišku. Priežastis galėjo
būti ir metafizinė: gal vengta nurodyti šią padėtį, nes
joje įvyksta užtemimai. Mėnulio azimutai buvo stebimi nuo
penktojo stulpelio.
- Kitas kalendorinių datų
nustatymo būdas yra toks: galima įsidėmėti dieną, kai
stulpeliai paliečia vienas kitą šešėliais saulės laidos
metu [8]. Nuo pietinėje pylimo pusėje įkastojo kvadratinio
stulpelio (1) šešėlis krypsta link kitų šaltuoju metų
laiku, tarp Vėlinių ir Užgavėnių. Šiaurinio kvadratinio
stulpelio (7) šešėlis paliečia kitus stulpus vasaros metu.
Abiejų pusių stulpeliai sudaro jungtis tik savo grupės
viduje, o pagrindinės ašies stulpeliai „bendrauja" su
abiem grupėmis. Pastarųjų azimutas, išmatuotas nuo pietų
krypties, yra 112,5°. Šia linkme Saulė leidžiasi Palangoje
balandžio 23 ir rugpjūčio 22 dienomis. Kuo reikšmingos
šios datos? Kodėl būtent jos išskirtos kaip pagrindinės?
Į šį klausimą atsakyti padeda Palangos katalikų
bažnyčios istorija [9]. Kai kryžiuočiai XV a. pradžioje
sunaikino stebyklą, Birutės kalnas neprarado plačiose
Palangos apylinkėse gyvenusių žmonių pagarbos. Tada ant jo
apie 1506 m. buvo pastatyta nedidelė bažnytėlė, pavadinta
šv. Jurgio vardu. Šį titulą paveldėjo ir vietoje
pirmosios bažnytėlės vėliau statytos mūrinės koplyčios
[10]. Kaip rašo XVI a. istorikas M. Strijkovskis, per
Jurgines, pagal krikščioniškąjį kalendorių švenčiamas
balandžio 23 d., į Palangą suplaukdavo minios žmonių iš
visos Žemaitijos, net Prūsijos, Kuršo [11]. Iškilminga
bažnytinė procesija traukdavo per miestelį Birutės kalno
link. Kita data, kurią išskiria pagrindinė ašis, saulei
grįžtant rudeniop, yra rugpjūčio 22 d. Netoli jos yra dvi
svarbios etninės šventės - pjūties pabaiga, šv. Rokas
(rugpjūčio 16 d.) ir gandrų išskridimo diena, šv.
Baltramiejus (rugpjūčio 24 d.). Pastarasis fenologinis
požymis Pajūryje nėra labai būdingas, jo data čia negali
būti tiksliau nustatyta. O švento Roko atlaidai Palangoje
iki pat šiol tebegarsėja. Žmonės dar atmena, kad
palangiškiai žvejai per šv. Jurgio ir šv. Roko atlaidus
žvejybos sėkmei ant Birutės kalno nešdavo žuvies ir
pinigų. Moterys, užpuolus ligai, nelaimėms, aukodavo
vilnų.[12]
- Taigi svarbiausios religinės
šventės Palangoje kaip tik sutampa su dienomis, kai Saulė
leidžiasi į jūrą buvusio ant kalno statinio ašies
kryptimi. Balandžio pabaigoje prasideda naujas augalų
vegetacijos ciklas. Laikas į ganyklas išginti sunkų žiemos
metą kentusius gyvulius. Ganiavos pradžia visados būdavo
pažymima šventiškai: jos metu reikėdavę atlikti daugybę
apeiginių veiksmų, turinčių galvijams apsauginę
reikšmę. Neabejotina, kad balandžio pabaigoje baltų gentys
kitados švęsdavo pagoniškojo augmenijos ir galvijų
globėjo šventę. Apie šios hipotetinės šventės
pavadinimą, dievybės vardą šiandien galime tik spėlioti
(S. Griūnavo minimas Patrimpas, „Sūduvių knygelėje"
- Pergubrius, S. Daukanto - Jorė, M. Strijkovskio - Ganiklis
[13]). Ne mažiau svarbi yra ir vasaros darbų pabaigos
šventė, savotiškas maistingųjų augalų ciklo uždarymas.
Aišku viena: Jurginių ir pabaigtuvių papročiuose slypi
senųjų gamtos garbinimo ritualų pėdsakai, baltų
mitologinių įvaizdžių nuotrupos. Archeologai aptiko tarp
stulpaviečių daugybės laužaviečių pelenus - tai
šventinių kalendorinių apeigų paliudijimas.
- Pagrindinė ašis svarbi ir
Mėnuliui. Nuo jos vidurinio stulpelio (5) žiūrint, kampinį
nuotolį iki artimiausių stulpelių į vieną ir kitą pusę
Mėnulis keliauja po 9 paras. Tai prosenoviškos savaitės
trukmė, kurios atminimas Žemaičiuose dar buvo gyvas ir XIX
amžiuje.[14] Devyniadienė savaitė bus kilusi iš
archaiškojo Mėnulio kalendoriaus, siderinį mėnesį (27
paras) dalijant trimis fazėmis; ji giliai įsirėžusi
lietuvių folkloro kūriniuose, vaistų paruošimo būduose,
mirusiųjų atminimo papročiuose ir t.t. [15] Apskritai
devyniadienė savaitė yra bendraeuropinė žemdirbių
kalendoriaus ypatybė: penkios tokios savaitės sudaro 45
dienų ciklą, kuriuo kartojasi svarbiausios šventės [16].
Vėlesnės kilmės septyniadienė savaitė taip pat galėjo
būti fiksuojama Birutės kalno įrenginiu[17]. Statmena
jūrai kryptis išskirta stulpelių jungtimi 8-9. Stebint nuo
devintojo stulpelio, Mėnulis per 7 dienas nukryps nuo pirmojo
ir per tiek pat laiko sugrįš atgalios. Po to 7 paras
užtruks jo kelionė iki septintojo stulpelio, ir tiek pat -
atgal. Taigi čia yra galimybė išmatuoti ir siderinį
mėnesį.
- Palangos alko tradicijų
tęstinumas krikščioniškosios ideologijos terpėje itin
aiškiai parodo, kaip naujoji pasaulėžiūra buvo derinama
prie ilgais šimtmečiais susiklosčiusių tautos papročių.
Rezultatas - ryškiai sinkretiškas mūsų kultūros
pobūdis.18 Senosios pasaulėžiūros nepajėgus paneigti,
teko su ja taikstytis. Tenka pažymėti, kad tai buvo daroma
labai subtiliai, nekonfliktuojant su tokia gyvybinga senąja
kultūrine sankloda.
- Įskaitant Jurgines ir
saulėgrįžas, stulpeliai iš viso fiksuoja 19 Saulės laidos
azimutų, atitinkančių 36 šventes. Jos gana tolygiai
išsidėsto metų rate, pasiskirstydamos po devynias
kiekvienam sezonui. Pietinė trijų stulpelių grupė žymi
pasiruošimo žiemos sąstingiui periodą, žiemojimo ir
pavasario laukimo laiką. Šiaurinė penkių stulpelių grupė
susijusi su sėjos, pasėlių priežiūros ir pjūties
darbais. Pagrindinė ašis žymi gamtos ciklų priešpriešas,
jos virsmų momentus: pabudimo, suvešėjimo ir apmirimo
taškus. Visos stulpeliais išskirtos datos pateiktos pirmoje
lentelėje.
1
lentelė
Kulminuojanti
Saulė |
Šventė |
Stulpelių
jungtys |
Azimutai
laipsniais |
Regresuojanti
Saulė |
Šventė |
XII.
23 |
(Kūčios) |
1-4 |
45 |
XII.
20 |
Žiemos
saulėgrįža |
I.
29 |
(Pusiau
-žiemis) |
1-5 |
56 |
XI.
14 |
(Ožio
vedimas) |
II.
3 |
Linų
diena |
7-8
/ 3-6 |
59 |
XI.
9 |
(Vaižganto
diena) |
II.
18 II. 22 |
Užgavėnės |
2-6
1-6 |
68
71 |
X.
25 X. 20 |
Užgavėnės
|
II.
24 |
Vieversio
diena |
7-9 |
72 |
X.
19 |
|
II.
28 |
|
1-2 |
75 |
X.
14 |
|
III.
9 |
|
7-10 |
82 |
X.
4 |
|
III.
10 |
40
paukščių diena |
7-11/1-3 |
83 |
X.
3 |
|
III.
20 |
Lygiadienis |
10-11/9-8 |
90 |
IX.
23 |
Lygiadienis |
IV.
1 |
|
8-11 |
98 |
IX.
11 |
|
IV.
4 |
Pirmoji
vaga |
10-8/2-3 |
100 |
IX.
8 |
Šilinė |
IV.
10 |
|
10-11 |
104 |
IX.
2 |
|
IV.
23 |
Jurginės |
4-5-6 |
112,
5 |
VIII.
20 |
(šv.
Rokas) |
IV.
28 |
(šv.
Morkus) |
9-10 |
116 |
VIII.
14 |
(Žolinė) |
V.
13 |
Sodų
diena |
7-6 |
124,
5 |
VII.
30 |
|
V.
18 |
(Sekminės) |
7-5 |
126,
5 |
VII.
26 |
Oninės |
V.
21 |
|
7-4 |
128 |
VII.
22 |
|
VI.
19 |
Vasaros
saulėgrįža |
8-6 |
135 |
VI.
23 |
Kupolės |
- Pastaba:
Skliaustuose nurodytos artimos, bet tiksliai nesutampančios
su nurodytąja data, etninės šventės.
-
- Atkreiptinas dėmesys į tai,
kad keliomis jungtimis išskirta data būtinai sutampa su
iškilia švente. Įdomu taip pat pastebėti, kad viena
kryptimi pažymėtos šventės yra panašios savo turiniu,
pavyzdžiui 59° azimutas nurodo II. 3 ir IX. 9 datas (tada
pagerbiama linų ir kanapių dievybė Vaižgantas). Deja,
nėra jokių etnografinių duomenų apie kuršių papročius
ir jų dvasinį gyvenimą. Todėl interpretuojant Palangos
stebyklos stulpelių šešėlių žaismą tenka atsisakyti
lokalinių skirtybių aiškinimo ir apsiriboti bendrojo
baltiško kalendoriaus branduolio paieškomis.
- Lentelėje surašytos datos taip
pat sutampa arba yra labai artimos svarbių fenologinių
pokyčių, žemės ūkio darbų pradžios ir pabaigos
terminams. Konkretinant švenčių turinį, atitikimus galima
rasti - tarkime, kad ir su Šilutės fenologinių stebėjimų
stoties 1965- 85 m. surinktais duomenimis.[19] Pagal
daugiamečius stebėjimus apytiksliai: balandžio 4 d.
pražysta riešutinis lazdynas ir šalpusnis, parskrenda
gandras, balandžio 28 d. sužaliuoja ieva, gegužės 13 d.
lapus praskleidžia ąžuolas ir pražysta vyšnia, o
gegužės 18 d. - ankstyvosios obelys, spalio 18 d. lapus
numeta beržas, spalio 20 d. - klevas. Pavasarinių šalnų
intervalas yra tarp balandžio 27 d. ir birželio 23 d.,
pirmųjų rudeninių - rugsėjo 26-lapkričio 13 d. Žvejai
sakydavo: „Jei žiemą jūra ošia prie Birutės kalno - bus
atodrėkis". Taigi neabejotina, kad kuršių kalendorius
atspindi ne tik astronominius ciklus, bet ir ilgametę gamtos
reiškinių stebėjimo patirtį. Tokia stebykla privalėtų
turėti pirmtakų, kur buvo kaupiamos tokios žinios. Ir
išties: Pajūryje yra akmenų sistemų, orientuotų pagal
pasaulio šalis ir Saulės kraštinius azimutus. [20]
- Šventės sąvoka neatskiriama
nuo mitologinių įvaizdžių. [21] Mitologiškai galvojant,
dangaus šviesulių judėjimo ir visų virsmų gamtoje
priežastis yra dievybės: nuo jų priklauso ir žmogaus darbo
rezultatai. Birutės alko statytojai vadovavosi mitologine
mąstysena ir stebyklą statė kaip šventovę, atspindinčią
Visatos sąrangą. Tarsi L. Rėzos užrašytoje dainoje [22]:
"Į šilą ėjau, / Šilužy kirtau, / Pagirėj laivą
kūriau. / O kai pakūriau / Juodą laivatį / Su aštuoniais
kampačiais; / Ant kožno kampo / Po liepos medį / Su
devynioms šakatėms..."
- Laivas su aštuoniais kampais,
kuriuose po devyniašakį medį - sakralinės erdvės ir laiko
simbolis, pasaulio modelis. Alke šventinio ritualo dalyviai
imituodavo dievų veiką atkuriant ir sustiprinant tvarką
kosmose. Išeinant iš tokių mitologinių nuostatų, galima
stebėjimų stulpelius įasmeninti dieviškųjų būtybių
vardais. Turime du pagrindinėje ašyje, skirtus dangaus
šviesulių porai - Saulei ir Mėnuliui. Tretysis yra itin
reikšmingas augmenijos ciklui. Pavasario ir šviesos
dievybė, augmenijos globėjas Prūsijoje buvo vadinamas
Patrimpu, Lietuvoje - Aukštėju, Dievu. Per Kūčias šis
stulpelis sudaro jungtį su pietinės pusės kvadratiniu
stulpeliu. Pastarasis jungiasi su Mėnulio stulpeliu per
Vėlines, tad gali būti įvardijamas Velinu ar Prūsiškuoju
Patuolu, Pykuoliu, vėlių pasaulio valdovu.[23] Šiaurinės
pusės kvadratinis stulpelis pažymi šventes, kuriose vienaip
ar kitaip minimas Perkūnas. Tad šie trys stulpeliai (1, 4,
7) įasmenina indoeuropietiškąją dievų triadą.
Šešėlių jungtys su visais kitais stulpeliais atspindi jų
veiklą žemdirbio metų cikle. Kylanti ar krintanti
kraštinių stulpelių reikšmė - tai kalendorinė metų
misterija, dievybių Perkūno ir Velino kova, mitologų
laikoma pagrindiniu indoeuropietiškuoju Naujųjų Metų mitu.
[24] Ir visados nugali Perkūnas, pirmuoju griausmu
išlaisvinantis augmeniją iš požemio valdovo gniaužtų...
- Palangos alkvietė - unikalus
senosios astronomijos ir dvasinės baltų kultūros paminklas.
- Panaudota
literatūra
- 1. Klimka L. Lietuvių
kalendoriniai papročiai: sisteminis požiūris. // Liaudies
kultūra. 1996. Nr. 4. P. 25-28.
- 2. Žulkus V., Klimka L.
Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. V., „Mokslas”.
1989.
- 3. Lietuvos metraštis. Bychovco
kronika. V. 1971.
- 4. Žulkus V. Birutės kalnas
Palangoje, Botanikos parke. Archeologinių tyrimų ataskaita.
T. 1-3. PRPI archyvas. F.- 5, b. 3371- 3373.
- 5. Žulkus V. Palanga als
kurischer Handelsplatz an der OstseekĮste im 9.-12.
Jahrhundert. Kn.: Vakarų baltų istorija ir kultūra.
Klaipėda. 1992. P. 46-67.
- 6. Genys J. Protomiestų tipo
gyvenvietės Vakarų Lietuvoje. // Gyvenviečių ir keramikos
raida baltų žemėse. V., „Savastis”. 1994. P. 80-89.
- 7. Žulkus V. Birutės kalnas ir
gyvenvietė Palangoje // Lietuvos istorijos metraštis. 1985.
V. 1986. P. 21-35.
- 8. Elertas D., Klimka L.,
Manomaitis S. The further research of Birute
Archaeoastronomical arrangement in Palanga. In: Theses
historicae scientiarum Baltica. Riga. 1996. P. 147.
- 9. Ruokis V., Končius J.
Palangos kraštas. Kaunas. 1926. P. 95-98.
- 10. Gudavičius E. Birutė. //
Iš kur mes atėjome. V. 1989. P. 46-47.
- 11. Stryjkowski M. Kronika
Polska, Litewska, Zmudzka i wszystkiej Rusi. Warszawa. 1848.
T. 2. P. 44.
- 12. Užpelkis M. Šventosios
kuršininkų žvejybos tradicijos ir papročiai // Liaudies
kultūra. 1995. Nr. 1. P. 27-32.
- 13. Lietuvių mitologija. I.
(Parengė N. Vėlius) V., „ Mintis". 1995.
- 14. Daukantas S. Būdas senovės
lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. V., „Vaga". 1988.
- 15. Klimka L. Lietuviškasis
Mėnulio išminties kalendorius. 1994. V.; Diena. 1993.
- 16. Serov S. Kalendarnyi
prazdnik i jego miesto v narodnoj kulture Evropy. //
Kalendarnyje obyčaji v stranach zarubežnoj Evropy. M. 1987.
P. 39-54.
- 17. Manomaitis S. Birutės kalno
alkos astronominis kalendorius. // 1995 kalendorius visiems.
V. ,,Apskaita". 1994. P. 108-114.
- 18. Greimas A. J. Tautos
atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius-Chicago.
1990.
- 19. Kulienė L., Tomkus I.
Bendroji fenologija. V. 1990
- 20. Klimka L. „Astronominiai”
akmenys. // Lietuvos dangus 1995. V., TFAI. 1995.
- 21. Eliade M. Cosmos and
History. The myth of the eternal return. N. Y. 1959.
- 22. Rėza L. Lietuvių liaudies
dainos. V. 1958. P. 31.
- 23. Ostermejeris G. Rinktiniai
raštai. V., „Mokslas". 1996.
- 24. Balys J. Griaustinis ir
Velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje. // Tautosakos
darbai. VI. Kaunas. 1939. P. 3-236.
-
|