BIRUTĖS KALNAS

 

Dr. Libertas Klimka

 

Saulės ir mėnulio kraštinių azimutų stebėjimas Birutės alke	Birutės alko astronominio statinio geometrija ir jo stulpelių jungtys šešėliais saulės laidos metu
Birutės kalnas senovėje

 

Ištuštėjus Baltijos paplūdimiams, bangos kaskart vis nuožmiau puola krantą. Vėjas šėlsta pušų, kopiančių stačiaisiais šlaitais į Birutės kalno viršūnę, šakose. Praskleidžia jas ir pietvakariuose šmėkšteli blausios žiemos saulutės spindulys. Diena jau tiek sutrumpėjusi, kad saulutė nebespėja aukščiau kaip per „šienkartę" ar „kačergą" pakilti bei nukeliauti iki vakarų. Skęstant jai jūroje, driekiasi ilgi pamėkliški šešėliai... Kaip padėti saulutei ištrūkti iš Žilvino chtoniškosios karalystės gniaužtų, Kad visa vėl atgytų ir sužaliuotų? Mitine pasaulėjauta vadovaujantis, tam turi būti atlikti magiški veiksmai: išdainuotos svarbios giesmės, pamaitintos protėvių vėlės, laikytasi griežtų apribojimų ir draudimų. Tarsi Eglei, Žalčio žmonai, paskirti begaliniai darbai... Tame ir slypi prosenoviškųjų šaltojo pusmečio švenčių esmė. Jose atlikinėti senosios baltų religijos ritualai pasiekė mūsų dienas nuotrupomis - tradicinių kalendorinių papročių pavidalu. Dar neseniai kaime būtent papročiai reguliavo gyvenimo tėkmę, derino ją su gamtoje vykstančiais virsmais. Etninės kultūros šaknys siekia neįsivaizduojamai tolimus laikus, - sėslios ir žemdirbyste besiverčiančios tautos tradicijos yra labai gyvybingos. Istorijos skersvėjai, politinės permainos valstybėje veikė ir kasdienį kaimo gyvenimą, - išsklaidė kalendorines apeigas po įvairias datas.[1] Po Žemaitijos krikšto 1413 m. buvo įvestas Julijaus kalendorius. Beje, visiškai neatitinkąs mūsų klimato ir šviesulių judėjimo Lietuvos padange. XV a. pabaigoje - XVI amžiuje pagonybė kaip religinė sistema smuko iki valstiečių pasaulėjautos lygio, o šios uždarumas bei vis stiprėjanti krikščionybės įtaka susinkretino kalendorinius papročius. Pavyzdžiui, Julijaus kalendorius atnešė velykinių švenčių ciklą, susietą su Mėnuliu, - tai labai paveikė tradicines pavasario ir vasaros pradžios šventes. 1589 m. Kurše, o 1610 m. ir Prūsijoje įvestas Grigaliaus kalendorius sukėlė naują papročių laiko slinktį. Imta tą pačią šventę žymėti ir pagal senąjį ir pagal reformuotąjį kalendorių. Tad apeigos išsibarstė mažų mažiausiai vienuolikos dienų intervale. 1795 m. Lietuvai pakliuvus į Rusijos imperijos jungą, vėl įsigaliojo senasis juliškasis kalendorius. Bažnyčiai vadovaujantis naujuoju kalendoriumi, oficialusis gyvenimas vyko pagal senąjį, taigi laiko skaičiavimas buvo visiškai suveltas. Dar baltiškojo kalendoriaus rekonstrukciją apsunkina ta aplinkybė, kad kai kurioms etninėms šventėms reikia ilgai ruoštis, jos užtrunka ne vieną dieną (tam tikrą periodą), su kitomis šventėmis jungiasi į ciklus.

Štai todėl toks dėmesys skiriamas Birutės kalno archeologinių tyrinėjimų rezultatams ir jų interpretacijai, kai paaiškėjo, kad ten būta kalendorinių matavimų astronominio įrenginio.[2]

Iš senovės padavimų, vienos kitos pastabos istorinėse kronikose, kitų rašinių apie Palangos preitį susikūrėme romantišką pagoniškojo alko įvaizdį: šventųjų ąžuolų paunksmėje degusi amžinoji aukuro ugnis, prižiūrima vaidilučių, tarp kurių grožiu, romiu būdu ir išmintimi garsėjusi Birutė, būsimoji kunigaikštienė, Vytauto motina.[3]

Tikrovė pasirodė esanti įdomesnė už idealizuotą kalno praeitį. Čia 1983-1984 metais archeologinius kasinėjimus atliko tyrinėtojų grupė, vadovaujama dr. Vlado Žulkaus (žvalgybiniai tyrinėjimai atlikti 1976m.) [4]

Palanga praeityje buvo Mėguvos, pietinių kuršių žemės amatų ir prekybos centras. [5,6] Jos lemtis - būti kryžkelėje tarp Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinų, kurie tuo metu čia siekė suvienyti jėgas ir sukurti placdarmą Žemaitijos puolimui. 1253 m. Memelio komtūrijai buvo priskirta didžioji pietinių kuršių žemių dalis - Pilsotas, Mėguva, dalis Keklio. Palanga minima 1252-1291 metų dokumentuose. XIII-XIV a. čia vyko nuolatinės kovos, kol 1422 metais, sudarius Melno taiką, Palanga atiteko Lietuvai. Žemaičių kalba ir papročiai Palangoje įsivyravo tik XVII amžiuje. Kokius šių istorinių įvykių pėdsakus atrado archeologų kastuvai?

Kalno pietinėje papėdėje, siauroje terasoje tarp šlaito ir jūros kranto, nuo X a. buvo įsikūrusi gyvenvietė. Joje aptikta 17 stulpinių ir rentinių pastatų, gynybinių įtvirtinimų liekanų. Įdomu, kad gyvenvietės statiniams būdinga griežta orientacija pagal pasaulio šalis: sienos eina šiaurės-pietų kryptimi. XII-XIV a. antrosios pusės laikmečio pastatų įėjimo angos nukreiptos į vakarus, plūktinėje asloje prie rytinės sienos įrengtos skliautinės krosnys. Radiniai namų viduje vėlgi nėra visai įprastiniai: keletas smulkių gintariukų „lobių", daug nedidelių lipdytinių puodelių,- panašūs randami kapinynuose ir buvo naudojami laidojimo apeigose. Apskritai statybos bruožuose galima aptikti ir skandinaviškos, ir vakarų slavų įtakos. Daugybė smėlyje besimėtančių kniedžių taip pat rodo, kad čia gyvenę žmonės plaukiojo jūra, taigi buvo atviri pasauliui. XIII a. antroje pusėje gyvenvietė iš pietų pusės buvo apjuosta gynybiniu pylimu, sutvirtintu užtvara iš rąstų bei 2,7 m gynybiniu bokštu. Tačiau įtvirtinimai greit pražuvo karo liepsnose. Tada pylimas buvo dar paaukštintas; XIV a. jo viršuje stovėjo du bokštai, sujungti rąstiniu pastatu. Kalno aikštelę gynė smėlio pylimai bei užtvara iš dviejų eilių įkastų rąstų. XIV a. antroje pusėje visa gynybinė sistema buvo sudeginta. Ant kalno įtvirtinimai nebeatstatinėti, o įrengtas alkas, kartu ir astronominių stebėjimų aikštelė. Pylimų liekanos užpiltos smėliu ir suformuotas pusmėnulio pavidalo gūbrys.7 Alkas įrengtas žymiai vėliau nei galėjo įvykti Birutės vedybos su Kęstučiu (apie 1350 m), tad su jos vardu negali būti siejamas. Astronominiu įrenginiu naudotasi neilgai: 1427 m., Jogailai lankantis Palangoje, apie jį jau neužsimenama. Alkas galėjo būti sunaikintas, iškilus ginčui dėl Mėguvos priklausomybės.

Kalendorinių matavimų įrenginį sudarė vienuolikos stulpelių, išdėstytų ant pylimo, sistema. Stulpelių skersmuo nedidelis - 15-20 cm. Trys stulpeliai vienoje tiesėje (4,5,6) - tarsi viso statinio ašis. Šiaurinėje pusėje nuo ašies lieka penki stulpeliai (7-11), pietinėje - trys (1-3). Iš jų du (1,7), pylimo raguose įkastieji, skiriasi nuo kitų, - buvo aptašyti, skerspjūvyje kvadratiniai. Visi stulpeliai rikiuojasi į du apskritimus, išbrėžtus ant išgaubto šlaito paviršiaus. Didesniojo skersmuo būtų 3 sieksniai, mažesniojo - 1,5 (sieksniu laikant 2,9 m). Svarbus ir šlaito nuolydis pagrindinės ašies kryptimi: jis suformuotas 13° kampu. Būtent tiek pakyla Kupolių šventės rytmetį saulė, kad šešėliais sujungtų visus tris pagrindinės ašies stulpelius.

Statinio taisyklinga geometrija rodo, kad kiekvieno stulpelio vieta nėra atsitiktinė, o parinkta tikslingai. Aikštelės pylimo pasaga atvira į pietvakarius, taigi paranki dangaus šviesulių laidai stebėti. Ir išties: linijos, išvestos per stulpelių poras, nurodo Saulės ir Mėnulio laidos vietas jūroje svarbių kalendorinių švenčių išvakarėse. Astronominiai matavimai, nustatant šias datas, galėjo būti atliekami taip: stebėtojas atsistoja šalia vieno stulpelio ir per kito stulpelio viršūnę stebi besileidžiančio šviesulio diską. Kad būtų tiksliau, stulpelių viršūnes galima nusmailinti. Vasarą Saulės laidos vietos buvo fiksuojamos nuo atokiau ant pylimo pastatytojo stulpelio (6); žiemą - nuo arčiausiojo aikštelės viduriui stulpelio (4). Mėnulis Saulės metų kelią prabėga per mėnesį; be to, jo azimutų vėduoklė kiekvienais metais yra kiek skirtinga: devynis metus jis vis kyla aukštyn, devynis - žemėja. Tai sudaro vadinamąjį Metono ciklą; tiksli jo trukmė - 18, 6 m. Birutės kalno įrenginys fiksuodavo du kraštinius „žemo" Mėnulio azimutus bei vieną - „aukšto". Kodėl nepažymėtas ketvirtasis, nėra aišku. Priežastis galėjo būti ir metafizinė: gal vengta nurodyti šią padėtį, nes joje įvyksta užtemimai. Mėnulio azimutai buvo stebimi nuo penktojo stulpelio.

Kitas kalendorinių datų nustatymo būdas yra toks: galima įsidėmėti dieną, kai stulpeliai paliečia vienas kitą šešėliais saulės laidos metu [8]. Nuo pietinėje pylimo pusėje įkastojo kvadratinio stulpelio (1) šešėlis krypsta link kitų šaltuoju metų laiku, tarp Vėlinių ir Užgavėnių. Šiaurinio kvadratinio stulpelio (7) šešėlis paliečia kitus stulpus vasaros metu. Abiejų pusių stulpeliai sudaro jungtis tik savo grupės viduje, o pagrindinės ašies stulpeliai „bendrauja" su abiem grupėmis. Pastarųjų azimutas, išmatuotas nuo pietų krypties, yra 112,5°. Šia linkme Saulė leidžiasi Palangoje balandžio 23 ir rugpjūčio 22 dienomis. Kuo reikšmingos šios datos? Kodėl būtent jos išskirtos kaip pagrindinės? Į šį klausimą atsakyti padeda Palangos katalikų bažnyčios istorija [9]. Kai kryžiuočiai XV a. pradžioje sunaikino stebyklą, Birutės kalnas neprarado plačiose Palangos apylinkėse gyvenusių žmonių pagarbos. Tada ant jo apie 1506 m. buvo pastatyta nedidelė bažnytėlė, pavadinta šv. Jurgio vardu. Šį titulą paveldėjo ir vietoje pirmosios bažnytėlės vėliau statytos mūrinės koplyčios [10]. Kaip rašo XVI a. istorikas M. Strijkovskis, per Jurgines, pagal krikščioniškąjį kalendorių švenčiamas balandžio 23 d., į Palangą suplaukdavo minios žmonių iš visos Žemaitijos, net Prūsijos, Kuršo [11]. Iškilminga bažnytinė procesija traukdavo per miestelį Birutės kalno link. Kita data, kurią išskiria pagrindinė ašis, saulei grįžtant rudeniop, yra rugpjūčio 22 d. Netoli jos yra dvi svarbios etninės šventės - pjūties pabaiga, šv. Rokas (rugpjūčio 16 d.) ir gandrų išskridimo diena, šv. Baltramiejus (rugpjūčio 24 d.). Pastarasis fenologinis požymis Pajūryje nėra labai būdingas, jo data čia negali būti tiksliau nustatyta. O švento Roko atlaidai Palangoje iki pat šiol tebegarsėja. Žmonės dar atmena, kad palangiškiai žvejai per šv. Jurgio ir šv. Roko atlaidus žvejybos sėkmei ant Birutės kalno nešdavo žuvies ir pinigų. Moterys, užpuolus ligai, nelaimėms, aukodavo vilnų.[12]

Taigi svarbiausios religinės šventės Palangoje kaip tik sutampa su dienomis, kai Saulė leidžiasi į jūrą buvusio ant kalno statinio ašies kryptimi. Balandžio pabaigoje prasideda naujas augalų vegetacijos ciklas. Laikas į ganyklas išginti sunkų žiemos metą kentusius gyvulius. Ganiavos pradžia visados būdavo pažymima šventiškai: jos metu reikėdavę atlikti daugybę apeiginių veiksmų, turinčių galvijams apsauginę reikšmę. Neabejotina, kad balandžio pabaigoje baltų gentys kitados švęsdavo pagoniškojo augmenijos ir galvijų globėjo šventę. Apie šios hipotetinės šventės pavadinimą, dievybės vardą šiandien galime tik spėlioti (S. Griūnavo minimas Patrimpas, „Sūduvių knygelėje" - Pergubrius, S. Daukanto - Jorė, M. Strijkovskio - Ganiklis [13]). Ne mažiau svarbi yra ir vasaros darbų pabaigos šventė, savotiškas maistingųjų augalų ciklo uždarymas. Aišku viena: Jurginių ir pabaigtuvių papročiuose slypi senųjų gamtos garbinimo ritualų pėdsakai, baltų mitologinių įvaizdžių nuotrupos. Archeologai aptiko tarp stulpaviečių daugybės laužaviečių pelenus - tai šventinių kalendorinių apeigų paliudijimas.

Pagrindinė ašis svarbi ir Mėnuliui. Nuo jos vidurinio stulpelio (5) žiūrint, kampinį nuotolį iki artimiausių stulpelių į vieną ir kitą pusę Mėnulis keliauja po 9 paras. Tai prosenoviškos savaitės trukmė, kurios atminimas Žemaičiuose dar buvo gyvas ir XIX amžiuje.[14] Devyniadienė savaitė bus kilusi iš archaiškojo Mėnulio kalendoriaus, siderinį mėnesį (27 paras) dalijant trimis fazėmis; ji giliai įsirėžusi lietuvių folkloro kūriniuose, vaistų paruošimo būduose, mirusiųjų atminimo papročiuose ir t.t. [15] Apskritai devyniadienė savaitė yra bendraeuropinė žemdirbių kalendoriaus ypatybė: penkios tokios savaitės sudaro 45 dienų ciklą, kuriuo kartojasi svarbiausios šventės [16]. Vėlesnės kilmės septyniadienė savaitė taip pat galėjo būti fiksuojama Birutės kalno įrenginiu[17]. Statmena jūrai kryptis išskirta stulpelių jungtimi 8-9. Stebint nuo devintojo stulpelio, Mėnulis per 7 dienas nukryps nuo pirmojo ir per tiek pat laiko sugrįš atgalios. Po to 7 paras užtruks jo kelionė iki septintojo stulpelio, ir tiek pat - atgal. Taigi čia yra galimybė išmatuoti ir siderinį mėnesį.

Palangos alko tradicijų tęstinumas krikščioniškosios ideologijos terpėje itin aiškiai parodo, kaip naujoji pasaulėžiūra buvo derinama prie ilgais šimtmečiais susiklosčiusių tautos papročių. Rezultatas - ryškiai sinkretiškas mūsų kultūros pobūdis.18 Senosios pasaulėžiūros nepajėgus paneigti, teko su ja taikstytis. Tenka pažymėti, kad tai buvo daroma labai subtiliai, nekonfliktuojant su tokia gyvybinga senąja kultūrine sankloda.

Įskaitant Jurgines ir saulėgrįžas, stulpeliai iš viso fiksuoja 19 Saulės laidos azimutų, atitinkančių 36 šventes. Jos gana tolygiai išsidėsto metų rate, pasiskirstydamos po devynias kiekvienam sezonui. Pietinė trijų stulpelių grupė žymi pasiruošimo žiemos sąstingiui periodą, žiemojimo ir pavasario laukimo laiką. Šiaurinė penkių stulpelių grupė susijusi su sėjos, pasėlių priežiūros ir pjūties darbais. Pagrindinė ašis žymi gamtos ciklų priešpriešas, jos virsmų momentus: pabudimo, suvešėjimo ir apmirimo taškus. Visos stulpeliais išskirtos datos pateiktos pirmoje lentelėje.

1 lentelė

Pastaba: Skliaustuose nurodytos artimos, bet tiksliai nesutampančios su nurodytąja data, etninės šventės.

 

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad keliomis jungtimis išskirta data būtinai sutampa su iškilia švente. Įdomu taip pat pastebėti, kad viena kryptimi pažymėtos šventės yra panašios savo turiniu, pavyzdžiui 59° azimutas nurodo II. 3 ir IX. 9 datas (tada pagerbiama linų ir kanapių dievybė Vaižgantas). Deja, nėra jokių etnografinių duomenų apie kuršių papročius ir jų dvasinį gyvenimą. Todėl interpretuojant Palangos stebyklos stulpelių šešėlių žaismą tenka atsisakyti lokalinių skirtybių aiškinimo ir apsiriboti bendrojo baltiško kalendoriaus branduolio paieškomis.

Lentelėje surašytos datos taip pat sutampa arba yra labai artimos svarbių fenologinių pokyčių, žemės ūkio darbų pradžios ir pabaigos terminams. Konkretinant švenčių turinį, atitikimus galima rasti - tarkime, kad ir su Šilutės fenologinių stebėjimų stoties 1965- 85 m. surinktais duomenimis.[19] Pagal daugiamečius stebėjimus apytiksliai: balandžio 4 d. pražysta riešutinis lazdynas ir šalpusnis, parskrenda gandras, balandžio 28 d. sužaliuoja ieva, gegužės 13 d. lapus praskleidžia ąžuolas ir pražysta vyšnia, o gegužės 18 d. - ankstyvosios obelys, spalio 18 d. lapus numeta beržas, spalio 20 d. - klevas. Pavasarinių šalnų intervalas yra tarp balandžio 27 d. ir birželio 23 d., pirmųjų rudeninių - rugsėjo 26-lapkričio 13 d. Žvejai sakydavo: „Jei žiemą jūra ošia prie Birutės kalno - bus atodrėkis". Taigi neabejotina, kad kuršių kalendorius atspindi ne tik astronominius ciklus, bet ir ilgametę gamtos reiškinių stebėjimo patirtį. Tokia stebykla privalėtų turėti pirmtakų, kur buvo kaupiamos tokios žinios. Ir išties: Pajūryje yra akmenų sistemų, orientuotų pagal pasaulio šalis ir Saulės kraštinius azimutus. [20]

Šventės sąvoka neatskiriama nuo mitologinių įvaizdžių. [21] Mitologiškai galvojant, dangaus šviesulių judėjimo ir visų virsmų gamtoje priežastis yra dievybės: nuo jų priklauso ir žmogaus darbo rezultatai. Birutės alko statytojai vadovavosi mitologine mąstysena ir stebyklą statė kaip šventovę, atspindinčią Visatos sąrangą. Tarsi L. Rėzos užrašytoje dainoje [22]: "Į šilą ėjau, / Šilužy kirtau, / Pagirėj laivą kūriau. / O kai pakūriau / Juodą laivatį / Su aštuoniais kampačiais; / Ant kožno kampo / Po liepos medį / Su devynioms šakatėms..."

Laivas su aštuoniais kampais, kuriuose po devyniašakį medį - sakralinės erdvės ir laiko simbolis, pasaulio modelis. Alke šventinio ritualo dalyviai imituodavo dievų veiką atkuriant ir sustiprinant tvarką kosmose. Išeinant iš tokių mitologinių nuostatų, galima stebėjimų stulpelius įasmeninti dieviškųjų būtybių vardais. Turime du pagrindinėje ašyje, skirtus dangaus šviesulių porai - Saulei ir Mėnuliui. Tretysis yra itin reikšmingas augmenijos ciklui. Pavasario ir šviesos dievybė, augmenijos globėjas Prūsijoje buvo vadinamas Patrimpu, Lietuvoje - Aukštėju, Dievu. Per Kūčias šis stulpelis sudaro jungtį su pietinės pusės kvadratiniu stulpeliu. Pastarasis jungiasi su Mėnulio stulpeliu per Vėlines, tad gali būti įvardijamas Velinu ar Prūsiškuoju Patuolu, Pykuoliu, vėlių pasaulio valdovu.[23] Šiaurinės pusės kvadratinis stulpelis pažymi šventes, kuriose vienaip ar kitaip minimas Perkūnas. Tad šie trys stulpeliai (1, 4, 7) įasmenina indoeuropietiškąją dievų triadą. Šešėlių jungtys su visais kitais stulpeliais atspindi jų veiklą žemdirbio metų cikle. Kylanti ar krintanti kraštinių stulpelių reikšmė - tai kalendorinė metų misterija, dievybių Perkūno ir Velino kova, mitologų laikoma pagrindiniu indoeuropietiškuoju Naujųjų Metų mitu. [24] Ir visados nugali Perkūnas, pirmuoju griausmu išlaisvinantis augmeniją iš požemio valdovo gniaužtų...

Palangos alkvietė - unikalus senosios astronomijos ir dvasinės baltų kultūros paminklas.

Panaudota literatūra

1. Klimka L. Lietuvių kalendoriniai papročiai: sisteminis požiūris. // Liaudies kultūra. 1996. Nr. 4. P. 25-28.

2. Žulkus V., Klimka L. Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. V., „Mokslas”. 1989.

3. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. V. 1971.

4. Žulkus V. Birutės kalnas Palangoje, Botanikos parke. Archeologinių tyrimų ataskaita. T. 1-3. PRPI archyvas. F.- 5, b. 3371- 3373.

5. Žulkus V. Palanga als kurischer Handelsplatz an der OstseekĮste im 9.-12. Jahrhundert. Kn.: Vakarų baltų istorija ir kultūra. Klaipėda. 1992. P. 46-67.

6. Genys J. Protomiestų tipo gyvenvietės Vakarų Lietuvoje. // Gyvenviečių ir keramikos raida baltų žemėse. V., „Savastis”. 1994. P. 80-89.

7. Žulkus V. Birutės kalnas ir gyvenvietė Palangoje // Lietuvos istorijos metraštis. 1985. V. 1986. P. 21-35.

8. Elertas D., Klimka L., Manomaitis S. The further research of Birute Archaeoastronomical arrangement in Palanga. In: Theses historicae scientiarum Baltica. Riga. 1996. P. 147.

9. Ruokis V., Končius J. Palangos kraštas. Kaunas. 1926. P. 95-98.

10. Gudavičius E. Birutė. // Iš kur mes atėjome. V. 1989. P. 46-47.

11. Stryjkowski M. Kronika Polska, Litewska, Zmudzka i wszystkiej Rusi. Warszawa. 1848. T. 2. P. 44.

12. Užpelkis M. Šventosios kuršininkų žvejybos tradicijos ir papročiai // Liaudies kultūra. 1995. Nr. 1. P. 27-32.

13. Lietuvių mitologija. I. (Parengė N. Vėlius) V., „ Mintis". 1995.

14. Daukantas S. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. V., „Vaga". 1988.

15. Klimka L. Lietuviškasis Mėnulio išminties kalendorius. 1994. V.; Diena. 1993.

16. Serov S. Kalendarnyi prazdnik i jego miesto v narodnoj kulture Evropy. // Kalendarnyje obyčaji v stranach zarubežnoj Evropy. M. 1987. P. 39-54.

17. Manomaitis S. Birutės kalno alkos astronominis kalendorius. // 1995 kalendorius visiems. V. ,,Apskaita". 1994. P. 108-114.

18. Greimas A. J. Tautos atminties beieškant. Apie dievus ir žmones. Vilnius-Chicago. 1990.

19. Kulienė L., Tomkus I. Bendroji fenologija. V. 1990

20. Klimka L. „Astronominiai” akmenys. // Lietuvos dangus 1995. V., TFAI. 1995.

21. Eliade M. Cosmos and History. The myth of the eternal return. N. Y. 1959.

22. Rėza L. Lietuvių liaudies dainos. V. 1958. P. 31.

23. Ostermejeris G. Rinktiniai raštai. V., „Mokslas". 1996.

24. Balys J. Griaustinis ir Velnias Baltoskandijos kraštų tautosakoje. // Tautosakos darbai. VI. Kaunas. 1939. P. 3-236.

 

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas