EDOUARDAS ANDRÉ
 
Florence André Kaeppelinn
 
Tekstas parengtas pagal publikaciją „Pranešimas apie Edouardą André“, išspausdintą 2001 m. Vilniaus dailės akademijos išleistoje knygoje „Lietuvos želdynų ateitis“
 
Edouardo André vardas yra glaudžiai susijęs su prancūzų želdynų meno suklestėjimu pasaulyje XIX a. pabaigoje. Išties Edouardas André daug prisidėjo nubrėžiant šiuolaikinės želdininkystės kontūrus, nurodydamas gaires krEduardas Andreaštovaizdžio architekto profesijai, paskleisdamas daugybės savo projektų urbanistinį aspektą įvairiuose Prancūzijos miestuose ir pasaulyje.
Didžiuliai parkai, kuriuos jis sukūrė, dar puikiai gyvuoja ir demonstruoja augalijos išteklius tam tikroje vietoje arba šalyje. Edouardas André ypač daug dirbo vyravusio XIX amžiuje angliškojo stiliaus tradicijomis, sukurdamas geometrines kompozicijas prie pastatų, puikius mišraus stiliaus (pr. style mixte) pavyzdžius.
Dėka savo tvirto pasirengimo, kurį jis įgavo dirbdamas su Decaisne Paryžiaus gamtos istorijos muziejuje, po jaunų dienų patirties Prancūzijos Centro regiono sodininkystėje, 1860 metais jis buvo priimtas dirbti į Paryžiaus miesto savivaldybę, dalyvavo daugybės didžiųjų Paryžiaus ir priemiesčių viešųjų parkų kūrimo ir plėtimo darbuose, bendradarbiavo su garsiausiais to laikmečio kraštovaizdžio architektais.
Želdynų tvarkymui jis pradėjo vadovauti kuriant Buttes-Chaumont parką Paryžiuje. Šių ilgų, trukusių net trejetą metų, kūrybos darbų sunki ir kartu nuostabi patirtis jį paskatino dalyvauti tarptautiniame konkurse, kurį organizavo Liverpulio miesto savivaldybė Sefton parko sukūrimui. 1867 metais jo projektas vienbalsiai buvo pripažintas geriausiu. Jį paskyrė ir vadovauti darbams.
Šiame 150 ha miesto parke jis sėkmingai pritaikė tvarkymo būdus, kuriuos taikė Paryžiuje. Aplink šį parką numatyta individualių namų sklypų juosta turėjo sumažinti jo kūrimui skirtas išlaidas. Sudėtingo, raižyto reljefo parke vietinių medžių masyvai sudaro subtiliausių niuansų visumą. Retų medžių rūšys praturtina erdvę ir sukuria daug vizualių derinių.
Upės Mersey, įtekančios į jūrą, vanduo panaudotas kriokliams visomis galimomis formomis; vingiuota, nusėta salomis vaga nuveda į ežerą, kuriame galima pasiirstyti. Grotos, uolos suteikia ansambliui dar daugiau vaizdingumo. Metaliniai elementai, geležinis tiltas ir dideli šiltnamiai pastatyti remiantis naujausiais to laikmečio technikos pasiekimais.
Mūsų dienomis šis parkas Prancūzijoje yra vadinamas „angliškuoju“, o Anglijoje jis laikomas vieninteliu XIX amžiaus „paryžietiško“ stiliaus parku!... Jis suprojektuotas tuo laikotarpiu, kai dauguma anglų parkų būdavo kuriami pagal formalius projektus. Jo neformalumas atitiko rekreacinį stilių ir teikė daugybę galimybių įvairiems renginiams rengti.
Parkas sukurtas prieš 130 metų iki šių dienų lieka brangus Liverpulio žmonių širdims. Jis yra laikomas istoriniu meno kūriniu, tarytum tapyba arba skulptūra. 1992 metų Liverpulio miesto savivaldybės raporte sakoma, kad šis parkas ir dabar tinka naudoti. Kelių tinklas, krūmai ir medžiai sukuria nesuardomą stebinantį ir paslaptingą parko vaizdą.
Sukūręs šį pagrindinį savo kūrinį jis dirbo daugybėje Prancūzijos miestų parkų - Cognac, Angers, Montpellier (pacituoti tiktai šie), taip pat Europoje pertvarkė Gando ir Liuksembourgo Citadeles, įrengė Monte-Carlo kazino prieigas, viešą Funchal sodą Maderoje ir Romoje.
Jis paskleidė prancūziškąjį modelį iki Pietų Amerikos. Iš tiesų Edouardas André tapo žinomas Rio de la Plata sostinėje nuo 1867 m. tarptautinės Paryžiaus parodos, kur visi buvo supažindinti su darbais Liverpulyje. Tada jo paprašyta sukurti Buenos Aires miesto tvarkymo projektą, kuris nebuvo įgyvendintas dėl prezidentūros pasikeitimo Argentinoje. Įdomus bumerango efektas: būtent jo mokiniai transformavo miestus šioje šalyje. Taigi galima kalbėti apie „André mokyklą“.
1890 metais jo vėl buvo paprašyta išnagrinėti Urugvajaus sostinės Montevideo pertvarkymą. Darbai Urugvajaus sostinėje liudija pačią visapusiškiausią pažangą miestų tvarkymo srityje. Edouardas André buvo pakviestas perorganizuoti didesniąją miesto dalį.
„1880 metais apstatytas miesto plotas buvo 550 ha. Jo projekte numatytas naujas urbanizavimas, susisiekimo kelių sistema ir naujas žemių panaudojimas sudarė prielaidas ateities 4500 ha ir 1,5 milijono gyventojų miestui. Toks gyventojų skaičius yra šiandien“ [1]. Centrnio parko plano studijos atskleidžia projekto evoliuciją jungiant parko dalis, naudojamos tiesios ir įstrižos linijos, kurios pasitaiko amerikietiškuose parkways.
Kaip buvo įpratęs daryti kiekvienoje šalyje, į kurią jį pakviesdavo dirbti, Edouardas André kartu su savo sūnumi René Edouardu André per 1890 metų ekspediciją išvaikščiojo visas laukines Urugvajaus vietoves. Ši ekspedicija turėjo tikslą nustatyti galimybę gauti vietinių augalų, juos geriau pažinti ir panaudoti trims parkams, kuriuos pats sukūrė, taip pat bulvarams, alėjoms, skverams ir jungusiai miestą jūros promenadai.
Šitokia veikla jis suteikė visiems sukurtiems parkams augalų įvairovę, kuri lieka pavyzdžiu ir šiandien. Mūsų laikais tai padeda išplėsti apimtį saugojamų vietinių augalų rūšių, kurios yra išnykusios arba kurioms gresia pavojus išnykti.
Be abejonės, E. André rūpėjo plėsti mokslo žinias apie augalus: tarp jo kūrinių minimas botanikos sodas Sefton parke ir netgi botanikos mokykla Liuksemburge. Vis dėlto įdomu pastebėti, jog kai kurie jo darbai niekada neišvydo dienos šviesos dėl finansavimo stygiaus arba nuolatinių atidėliojimų...
Atliktos Liverpulio miesto studijos atskleidžia didaktinį ir rekreacinį interesą, kurį numatė botanikos sodui E. André, pabrėždamas, kad tai: „Sefton parko medaus puodynė, traukos objektas, paremtas istorinėmis ištakomis, potencialus pajamų šaltinis“.
Privati klientūra dėl kūrinių įvairovės taip pat suvaidino svarbų vaidmenį jo karjerai. Sugebėjimas žvelgti erdvėje ir laike padarė tai, kad tos vietos, kurios pradžioje buvo sukurtos reikliai ir turtingai privačiai klientūrai, galėjo būti panaudotos visuomenės tikslams ir lengvai pritaikomos naujai paskirčiai.
Palangos botanikos parkas yra gyvas to reiškinio liudytojas. Šio parko struktūra ir augmenija, pritaikyta atšiauriam klimatui, leido jam atsilaikyti prieš šio regiono vėjų antpuolius ir šalčius. Buvusi Tiškevičių šeimos vasaros rezidencija sėkmingai tapo kurorto viešu parku.
„Kurortų parkuose reikia įrengti mankštos ir poilsio vietas specialiam gyventojų sluoksniui, kurį sudaro ligoniai ir poilsiautojai. Būtina, kad jie būtų netoli nuo gydymo ir sanatorinių įstaigų. Jų projektas vargu bus grynas ir natūralus: pirmiausia reikia didelių ir patogių pasivaikščiojimams skirtų takų, parinkti krūmus ir gėles, prižiūrėti gražias vejas, sukurti masyvus, kurie mestų šešėlį pavieniams suoleliams skaitymui; kitose dalyse, priešingai, reikia nepridengtos erdvės muzikos klausymui, namelių žaidimams, prekybai prabangos arba pirmos reikmės prekėmis, vienu žodžiu, turi būti visos pramogos, kokių gali pageidauti pasiturintys poilsiautojai, pramogaujantys žmonės [2].
Šio teksto sąskambis su anksčiau išdėstytomis mintimis leidžia manyti, kad pagrindiniai teiginiai yra vis dar aktualūs, net jei kurorto publika išsiplėtė, padedant gydykloms ir socialinėms įstaigoms.
Prancūzijoje Haye rožynas - pirmasis vienos augalų genties tematinis sodas, kuris iš pradžių buvo pradėtas kurti rožių kolekcionieriui Jules Gravereaux, yra dviejų kūrybinių partnerių bendro ir vaisingo tikslo siekimo rezultatas. E. André ten demonstruoja mokslininko griežtumą, rinkdamas kolekcijas, kur rūšių klasifikacija pasidaro labai aiški, tiksli ir naujoviška. Griežtame ir originaliame šio sodo geometriniame plane atsiskleidžia jo kaip menininko pilnatvė.
Tarptautinėje šlovės šviesoje šis rožynas lieka šaltiniu ateinančioms kartoms. Prieš keletą metų Val-de-Marne departamentas panoro įsigyti šią įsimintiną vietą ir atkakliai restauruodamas pavertė ją vienu iš savo regiono papuošalų.
Savo paskaitomis ir publikacijomis, gausios korespondencijos dėka E. André tapo to laikmečio mokslinės minties centru, nepavargdamas dalijosi savo žiniomis ir patyrimu su mokiniais ir kolegomis.
Jis užmezgė tvirtus ryšius su didžiausiais kūrėjais, tokiais kaip F. L. Olmstedas, Central Park Niujorke autorius, su tokiais specialistais kaip C. L. Sargentas, kuris kūrė l'Arnold Arboretum Harvarde. E. André palaikė nuolatinius ryšius su Williamu Robinsonu ir Darwinu Anglijoje.
Prancūzijoje jo bendradarbiavimas Nancy mieste su Emile Gallé ir Victor Lemoine, taip pat draugystė su Maurice de Vilmorin buvo nepaprastai vaisingi. Tai liudija daug faktų. Jų pagrindinis bendras bruožas buvo nepasotinamas interesas visokių formų augalams, su kuriais E. André sugebėjo tvarkyti kraštovaizdį.
Sūnus René E. André, meno ir gamybos inžinierius, papildė savo botanines žinias Kews sodininkystės mokykloje ir nuo 1892 metų bendradarbiavo, o vėliau sekė tėvo pėdomis.
Po trejų metų intensyvių tyrinėjimų E. André asociacija 1998 metų balandžio 15-17 dienomis organizavo tarptautinį kolokviumą Tours (Ture), centre to regiono, kur Edouardas André gimė, sukūrė daugybę sodų ir sėmėsi jėgų visą gyvenimą.
Prie šio renginio organizavimo prisidėjo C.N.R.S. - Centre national des recherches scientifiques (Nacionalinis mokslo tyrimų centras) ir Versalio Architektūros mokykla, jį globojo daugybė ministerijų, Centro regioninė taryba ir Bendroji Indre et Loire departamento taryba.
Visų šalių, kuriose E. André dirbo, specialistai patikslino dabartines žinias, parodydami, kokį vaidmenį jis suvaidino moderniosios kraštovaizdžio architektūros ištakose.
E. André sukurtų Lietuvoje parkų ansamblis sudaro labai vertingą palikimą įvairiais atžvilgiais. Pasodinta ir išsilaikiusi parkų augalija yra vertinga ir patikrinta medžiaga ateities kūrybai. Parkų geografinė padėtis palanki turizmo plėtotei. Be to, tarptautinis E. André pripažinimas sudaro palankias aplinkybes pritraukti prestižinį mecenatą parkų atkūrimui bei priežiūrai. Tai liudija tiek Palangos, tiek Kretingos parkas, kuris palaipsniui atgyja dėka jo administratorių entuziazmo ir užsispyrimo. Galima pranašauti palankią ateitį ir puikiems Lentvario, Trakų Vokės bei Užutrakio parkams, kurių kaimynystė su Vilniumi suteikia jiems papildomo patrauklumo.
Būtina, kad specialistai giliai išstudijuotų jų būklę ir poreikius, kad būtų galima globaliai ir realiai įvertinti tų parkų istorinį kontekstą, kuris atitiktų XXI amžiaus sodų poreikius.
Tuo pat metu reikėtų ieškoti finansinių rėmėjų, kurie būtų suinteresuoti parkų restauracija. Atsiminkime, kad tai yra simbolis vaisingo Lietuvos ir Prancūzijos bendradarbiavimo praeityje ir ateityje.
 
Literatura / Références
1. These de doctorat: „L'oeuvre des paysagistes français a Buenos-Aires et l'espace public entre 1860 et 1930.“ Sonia Berjman. Université Paris I. 1996.
2. E. André. Traité général de la Composition des parcs et jardins. 1879, p. 187
 
Iš prancūzų kalbos vertė Jolanta Jonikienė

  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas