PALANGOS PARKO ISTORIJOS FRAGMENTAI
Kęstutis Labanauskas
Kultūros vertybių apsaugos departamento vyriausiasis 
specialistas ekspertas kultūriniam kraštovaizdžiui
 
Birutės kalno koplyčios graviūra.  1880 m. Iliustracija iš ŽKD IKC archyvoDevynioliktasis amžius buvo vienas iš skaudžiausių Lietuvos istorijai, pasižymėjęs beveik ištisa vergove carinei Rusijai, kruvinomis represijomis ir trėmimais, ilgiausiai Europoje užsitęsusia baudžiava, uždarytu ir išgrobstytu Vilniaus universitetu, rekrūtų gadynėmis, kazokų egzekucijomis ir pagaliau - lietuvių spaudos draudimo ir nuožmios rusifikacijos naktimi.
Toje tamsoje tik iliuzoriškai žybtelėjo trapių sukilimų ir Napoleono žygio laisvės pragiedruliai. Tačiau šis amžius žymus ir didžia mokslo bei technikos pažanga. Lietuvoje XIX a. bene ryškiausiai suspindo parkų menas. Jis išsiskleidė jaunatviškoje gamtos mokslų teikiamų laimėjimų euforijos aplinkoje, kai dar nebuvo išryškėjęs XX a. žmonių moralinis nepasirengimas gyventi naujomis sąlygomis, gobšumas, ekologinės civilizacijos problemos. Parkų menas iškilo kūrybingai dirbant pasaulio augaliją gerai pažįstantiems ir gamtovaizdžiams kūrybingai peizažines formas sugebantiems suteikti parkų specialistams. Tokia kūryba tais laikais laimingai pasiekė ir Lietuvą. Čia sutapo vieno iš paslankiausių, daugelyje šalių dirbusio parkų kūrėjo ir parko meno propaguotojo prancūzų architekto Eduardo Fransua Andrė ir aktyvių, kapitalistiškai ūkininkavusių Lietuvos didikų Tiškevičių iniciatyvos. Bendradarbiavimas buvo sėkmingas. Iškiliausias jo rezultatas - PALANGOS parkas, savo kompleksine verte, išlikimu ir sėkmingu pritaikymu pirmaujantis Lietuvoje. Jį suprojektavo E. F. Andre, kuriam talkino sūnaus Rene Eduardas Andre. Parkas pasodintas paskutiniaisiais XIX a. metais, kūrybingai bendradarbiaujant su želdintoju iš Belgijos Buyssen’u de Coulon’u.
***
Šiame straipsnyje trumpai apžvelgiu parko įkūrimo aplinkybes, žinomus jo kūrybos bruožus, vertybes. Kartu kreipiuosi ir į Palangos kraštotyrininkus, ragindamas juos pabandyti atsakyti ir į daugelį mįslių, susijusių su šiuo nuostabiu kultūros paminklu. Jiems pirmiausia reikėtų patikslinti dabartiniame miesto plote - nuo Kurhauzo link šiandieninio parko - plytėjusio senojo Tiškevičių parko ribas, suregistruoti išlikusius to parko senmedžius, apstatymo namais laiką ir aplinkybes.
Antra. Vis dar mažai tyrinėta Buyssen’o de Coulon’o asmenybė ir veikla. P. Martinaitis yra buvęs nurodęs, kad šis žmogus gana ilgai rūpinosi pasodinto Palangos parko priežiūra - gal net iki I-ojo pasulinio karo. Šis faktas gana įdomus.
Trečia. Nepakankamai ištyrinėtos ir paties P. Martinaičio gyvenimo aplinkybės, jo darbas ir nuopelnai tvarkant bei prižiūrint parką.
PALANGOS parko kultūros vertę ir meninę sėkmę nulėmė ne vien E. F. Andrė talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis ir istorinis unikalumas bei panaudotų parko kūrybinių komponentų gausa ir įtaigumas. Pati vietovė palyginti nedideliame mūsų Lietuvos pajūrio ruože daug kuo išsiskiria. Čia, buvusio Tiškevičių dvaro žemėje, nesunaikintas išliko šimtametis pušynas, supantis 21 metrų virš jūros lygio iškilusią, legendomis apipintą kalvą - Birutės kalną. Galima spėti, kad šį pušyną išsaugojo išlikusi gamtamanių šventyklos tradicija.
Tiems, kurie skuba ieškoti svetimų puošmenų, verta priminti, kad nors ir daug pasaulio grožybių buvo regėję tėvas ir sūnus Andrė, tačiau, atvykę į Lietuvą, šie parkų meno autoritetai susižavėjo reliktiniu Palangos pušynu ir jį aukštai vertino. Kuriant parką Palangoje jiems „svarbiausias rūpestis buvo palikti mišką nepaliestą, išsaugoti jo rūstumą ir didingumą”.
Apie parkui parinktą vietą ilgametis Palangos girininkas J. Gražulis (patyrė žiauriausią stalininės tremties lemtį) 1933 metų „Mūsų girių” žurnalo penktame numeryje rašė: „dar preito šimtmečio antroje pusėje šio parko žymių nebuvę. Jo vietoje augęs miškas - pušynas, vietomis plikais balto smėlio kalneliais - kopomis, vietomis pelkėmis išmargintas...” Šitas miškas užėmė 143 ha. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į sumaniai padarytą parko projektą, pagal kurį „buvo nusausinta pelkė, o vieton jos įtaisytas su tilteliais tvenkinys, iš kurio kasamu durpingu žemapelkės juodžemiu buvo gerinama dirva sodinukams.” Pušyno senumą vaizdžiai savo darbuose yra aptaręs Palangoje mokslus ėjęs, kurį laiką čia gyvenęs garsus žemaičių kraštotyrininkas Ignas Končius. Jis rašė, kad Palangos parke ir greta jo augusios senpušės buvo net daugiau kaip 4 metrų apimties, o kelių nupjautųjų kelmai rodę, kad kad joms jau apie 200 metų, todėl, pasak jo, jau vien „dėl tų vienų pušų Palangą jau būtų verta lankyti”. Lankytojus tais laikais labai domino dvi viena stora šaka suaugusios pušys - negalėjai net pasakyti, kurios šaka į kurią yra įaugusi. Joms žmonės priskirdavo mistinę galią - buvo tikima, kad jos gali pagydyti, sugrąžinti prarastą sutuoktinį, nuraminti. To būdavo siekiama landant po šaka tarp abiejų pušų ir kartojant magiškais laikomus žodžius, savo prašymą. Neramiais XX-ojo amžiaus metais daug negandų ir smarkių vėtrų patyrė Palanga. Neišliko iki mūsų laikų ir šios stebuklingos pušys. Išnyko nemažai ir kitų I. Končiaus laikais parko lankytojus žavėjusių pušų. Vis dėlto dabartinio Palangos botanikos parko darbuotojų gražiai globojamas, parkui unikalų pagrindą davęs pušynas, nežiūrint atskirų medžių likimo, tebėra seniausias iki šiol gyvuojantis pušynas Lietuvoje - nebent Vilniaus Vingio parko kai kurios senapušės galėtų lygintis su čia augančiomis pušimis. Palangos parke, A. Sebecko žiniomis, šiandien drūčiausia yra netaisyklinga Molynės pušis. Jos skersmuo - 80-150 cm.
Viršum pagrindinio parko medyno vėjų nučaižytomis pušų viršūnėmis labiausiai į viršų prasikiša, minėtasis Birutės kalnas. Įspūdinga ir ypatinga ši vieta kiekvienam lietuviui. Didžiausioji jos vertė glūdii kalno gelmėje. Tą paliudijo archeologų, kuriems vadovavo V. Žulkus, atlikti tyrinėjimai. Nustatyta, kad čia buvo gamtamanių šventykla, kad nuo šio kalno stebėti dangaus šviesuliai, kad jo šlaito papėdėje buvo senovės gyvenvietė. Į vieną jaučio odą net nesurašytum visko, ką mena šis kalnas, „kiek atminimų, atsitikimų, gyvų kitados”... Šioje vietoje įtaigiai mitologija jungiasi su mokslu.(Apie tai plačiau - V. Žulkaus ir L. Klimkos straipsniuose - red. p.)
XIV-XV a. Palangos apylinkėse vyko didžiulės lietuvių grumtynės dėl jūros su Vokiečių ordino riteriais ir talkininkais iš Europos. Per šiuos karus Palangos kraštas buvo labai nuniokotas, bet iki Kęstučio mirties (1382 m.) vokiečiams nepavyko jo užvaldyti. Vėliau Palanga kartu su visais Žemaičiais ėjo iš rankų į rankas, tapo politinių ginčų objektu, užstatu iki pat 1422 m. – Melno taikos ir net vėliau, Žygimanto kovoje prieš Švitrigailą. Krikščionybei įsigalėjus, kaip daug kur Lietuvoje, gamtamanystės šventas vietas siekta „neutralizuoti”. Buvo pastatyta koplyčia ir ant Birutės kalno. Tokia koplyčia čia žinoma nuo 1665 m. Dabartinė - mūrinė perstatyta 1869 metais pagal K. Mejerio projektą. Koplyčia rekonstruota 1976 m. Kalno papėdėje 1898 m. prancūzų meistras Bonhomme pagal krikščionišką tradiciją įrengė garsiojo Lurdo kopiją. Priešais Lurdą, kitapus tako, yra tankiai medžiais apaugusi buvusi smėlio kopa, vadinama Mažoji Birutėlė. Pasitinkant parko 100-metį, Lietuvos visuomenei reikėtų pamąstyti, ar tik ne šiame kalnelyje tiktų pastatyti paminklą įžymiajai Lietuvos dukrai. Tokio paminklo projektui sukurti gal reikėtų paskelbti konkursą, o gal užtektų įgyvendinti ir dar Nepriklausomybės metais skulptoriaus Vinco Grybo parengtą projektą?
Ant vienos iš nedaugelio parko teritorijoje esančių pakilumų, netoli nuo Birutės kalno 1897 m. pastatyti Tiškevičių neorenesansinio stiliaus rūmai. Suformuojant ir išlyginant jų terasą papildomai nemažai žemės paimta iš netoliese buvusio pašlapusio duburio pelkės, o jos vietoje įrengti vaizdingi parko tvenkiniai su sala. Žvelgiant iš tvenkinių lomos, ypač išsiskiria Palangos parko rūmų raiškios istorizmo epochos formų. Jie gerai matomi iš daugelio parko vietų. Peizažinį, ryškiai gamtovaizdiškos krypties parką abipus rūmų architektūriškai akcentuoja iškilmingi parteriai. Priekinis žavi elipsės formos aikšte su fontanu jos viduryje, nuo rūmų baliustradinės terasos besileidžiančiais laiptais. Iš priekio šis parteris dar akcentuotas „Laiminančio Kristaus” skulptūra. Antrasis maloniai nuteikia už rūmų esančiu pusovaliu rožynu, galiniais laiptais, einančiais nuo rūmų terasos. Iš čia tolumoje atsiskleidžia parko medynų grožis. Medžiai paslaptingai gaubia ir apie 100 m. įpiečiau nuo rūmų esantį Žemaičių kalnelį, kuris po to, kai čia buvo surasti XIV-XV a. senkapiai ir šalimais - senovinės gyvenvietės archeologinės liekanos, 1992 m. lapkričio 4 d. nutarimu paskelbtas archeologijos paminklu. Tokiais pat paminklais yra ir kiti greta jo esantys paminėti objektai (AR 1871 ir 1872).
Svarbus savo istorine verte ir Jaunimo kalnelis. 1984 m. gruodžio 11 d. nutarimu ant jo esanti „Šaulio” skulptūra paskelbta dailės paminklu (DV4399) - skulptorius S. Šarapovas, architektas A. Knyva. Pakely iš Jaunimo kalnelio į rūmus 1960 m. buvo pastatyta viena iš žinomiausių Palangos skulptūrų - Roberto Antinio vyresniojo „Eglė žalčių karalienė”. 1972 m. rugsėjo 19 d. nutarimu ji paskelbta dailės paminklu (DR392).
Visas parko ansamblis kartu su rūmais ir sodininko nameliu dar 1963 m. sausio 21 d. buvo įrašyti į architektūros paminklų sąrašą (AtR91).
Birutės kalnas, kaip alkakalnis ir piliakalnis, 1972 m. kovo 30 d. nutarimu paskelbtas archeologijos paminklu (AR23).
E. Andrė sukurtas Palangos parko projektas turėjo būti įgyvendintas kruopščiai atliekant visus jame numatytus darbus, tiksliai išdėstant augalus, sudarant reikiamas jiems augti sąlygas, gerinant dirvą. Plačiu mastu čia pritaikytas dendrofloros asortimentas - parke augo apie 500 medžių, krūmų ir vijoklinių rūšių. Toks turtingas parkas buvo pirmas Lietuvoje. Su juo užmoju galėjo lygintis tik pagal G. F. Kufaldo projektą beveik tuo pat laiku sodintas didikų Naryškinų Žagarės parkas - jame nepalyginti lengvesnis buvo darbų organizavimas, nes ten nereikėjo tokio dirvos pagerinimo ir prisitaikymo prie esamo medyno, kaip Palangoje. Augalija Palangos parke taip vykusiai išdėstyta, jog jis pagrįstai laikomas vienu iš gamtovaizdiško parko etalonų. J. Gražulis rašė, kad Palangoje „medžiai sodinti grupėmis arba pavieniui, išsklaidant juos aikštėse arba jų pakraščiais. Krūmais sudarytos gražios fantazijos. (...) Sodinant (...) stengtasi nenutolti nuo natūralumo ir (...) suteikti iliuziją visai laisvo gamtos vaizdo (...). Jei nepradėsi ieškoti šių dekoratyvių augalų, tai taip pat ir nepastebėsi - atrodo, kad jie lyg ir susimaišę, prisišlieję prie kitų paprastų veislių arba netyčia atsiradę aikštėj ar jos pakrašty”.
Tiesa, šiandien ne visas tas eksperimentinis Lietuvai augalijos asortimentas išlikęs - dalis neprisitaikė prie permainingo Lietuvos pajūrio klimato, daug augalų sunaikino vandalai, ypač per karus bei pirmaisiais pokario metais, kai parkas buvo menkai prižiūrimas. Be to, laikui bėgant, augalai neišvengiamai sensta, žalojami ar net žūva per įvairias gamtos stichijas (vėtras, sniegolaužas, lijundras, sausras, didelius šalčius ir kita). Ypač daug nuostolių parkui padarė 1967 m. uraganas. Per šimtą parko egzistavimo metų dalis trumpaamžių medžių savaime išnyko. Savo amžiaus ribą jau pasiekė dalis tuopų, beržų (beliko tik vienas iš lankytojus žavėjusių popieržievių beržų), senatviškai skursta geltonžiedis kaštonas, didžioji Palangos retenybė kladrastis. Daug žalos čia pridarė grybelinė „guobinių maro” liga, jau nušlavusi iki 0,5 m skersmens ir daugiau kaip 20 m aukščio siekusias guobas ir skirpstus, grasanti jų giminaitėms vinkšnoms, drėgnoje tvenkinių aplinkoje išaugusioms iki 40-60 cm storio ir apie 25 m aukščio. Laimei, kad kol kas Palangos nepasiekė didžioji Lietuvos eglių neganda. Paskutiniais metais parko egles stipriai suvargino sausros - nukentėjo net 20 metrų aukštį pasiekusi po 1967 metų uragano vietoje istorinės atsodintoji eglė. Botanikos parko darbuotojai rūpinasi, kad parke būtų auginama pamaina senstantiems medžiams, kad sunykusiųjų vietą užimtų nauji sodinukai. Kai taip dirbama, šiandien galime džiaugtis, kad Palangos parke yra išlikę daugiau kaip du šimtai dendrofloros rūšių ir formų (dendrologų draugija užregistravo 240 introdukuotų taksonų). Tai laiko išmėgintas aukso fondas Lietuvos dendrologijai ir parkotyrai, Lietuvoje neturįs sau lygių (išskyrus botanikos sodų kolekcijas ir naujuosius dendroparkus - miškų instituto Girionyse ir entuziasto K. Kaltenio Skinderiškėje (Pajieslyje).
Daugiau kaip 40 medžių rūšių ir krūmų, augančių Palangos parke, yra aptaręs Lietuvos parkotyrininkas A. Tauras 1957 m. „Mūsų girių” šeštame numeryje išspausdintame straipsnyje. Jis žavėjosi ne tik visiems įspūdingais Palangos pušynais, bet ir prie tvenkinio augančiais juodalksniais, meniškais medynų ir grupių kontūrais, prie kurių „žalių sienų maloniai kontrastuoja įvairūs augalai savo skirtingomis formomis ir atspalviais”, senų kaštonų, vinkšnų, sidabrinių ir platanalapių klevų žaismu, popieržievių beržų kontrastu, raudonžiedžių kaštonų egzotiškumu, dekoratyviųjų krūmų gausa ir įvairove. Apie 20 savaiminių ir 50 svetimžemių medžių rūšių, augančių Palangos parke, įvardijo Gediminas Isokas leidinyje „Lietuvos gamtos paminklai”.
A. Tauras savo darbuose įžvalgiai yra pastebėjęs, kad meniškai sukurtą Palangos parką būtina geriau tvarkyti, išryškinant jo esamą grožį, nedarant jokių esminių išplanavimo bei apželdinimo pakeitimų. Jis gerai žinojo sovietmečio voliuntarizm faktus, tačiau tuo laiku to negalėjo kritikuoti. Kaip ir daugumas kitų kultūros paveldo objektų, taip ir parkai tada būdavo įvardijami kaip išnaudotojų klasių palikimas. Šis voliuntaristinis požiūris į parkus neaplenkė ir Palangos. Laimei, pats parkas tai pajautė tik buvusių parko skulptūrų naikinimu, kai senieji meno kūriniai buvo pakeisti stalininio „proletkulto šedevrais”, apie kuriuos A. Tauras rašė, kad tai - „tipines skulptūros, šokių aikštelė, užkandinė su kiosku” ir pan. Džiugu, kad parko tvarkytojai nepasidavė blogoms įtakoms, pagal išgales tobulino parko tvarkymą, o, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atkūrė tai, kas buvo prarasta.
Per sudėtingą parko raidos šimtmetį jo tvarkytojai laikė nemažai egzaminų. būta nemažai. Pirmasis vyko lygiagrečiai su naujojo parko kūrimu - tai jau minėtasis senojo parko paskirstymas sklypais miesto plėtimui. Kurorto sodybų architektūrinę sėkmę iliustruoja tas faktas, kad Kurchauzo ir jo aplinkos anuometiniai pastatai 1971 m. rugsėjo 28 d. ir 1984 m. gruodžio 11 d. nutarimais paskelbti architektūros paminklais ir sudaro bene svarbiausią Palangos architektūros paveldo dalį.
Antrasis egzaminas vyko po I-ojo pasaulinio karo, kai išsilaisvinusioje Lietuvoje atlikta žemės reforma ir grafų Tiškevičių giminė prarado Rusijos carų laikais turėtą turtų monopolį ir įtaką (be Palangos dvaro, jie valdė daug kitų dvarų bei palivarkų apylinkėse, didumą miestelio prekybos ir pramonės įstaigų, sklypų bei namų, kurorto įrengimus, turėjo glaudžių ryšių su rusų administracija, darė didelę įtaką mokyklai ir bažnyčiai). Iš Tiškevičių valdos nusavintą didžiausią parko dalį su Birutės kalnu (ta teritorija buvo pavadinta Birutės parku) tuo metu valdžia 36-iems metams buvo patikėjusi Lietuvos pagražinimo draugijai. Tiškevičiams paliktąją dalį vėliau valdžia išpirko ir paskelbė Kurorto parku. Pietinė parko dalis - senovės miškas, esantis už Birutės parko, 1933 metais Palangoje vykstant Lietuvos skautų sąskrydžiui (jame lankėsi Pasaulio skautų šefas R. Baden-Powel’is ir Lietuvos prezidentas A. Smetona), skautų vadovybei paprašius, Palangos miesto tarybos nutarimu buvo paskirta skautams ir pavadinta Skautų šilu.
Palangos parko priežiūrai, kaip ir viso kurorto suklestėjimui nemažai dėmesio skyrė tarpukario metais Palangos burmistru dirbęs iškilus lietuvybės veikėjas, aušrininkas daktaras Jonas Šliūpas (Vytauto gatvėje, netoli parko, tebėra išlikęs jo namas (Nr. 5). Šiuo metu čia veikia muziejus, o pats pastatas paskelbtas istorijos paminklu).
Palangoje tiek vasarą, tiek žiemą vyksta daug įvairiausių renginių, kurie pritraukia daugybę žmonių. Dažnas iš jų aplanko ir Palangos parką, ypač legendinį Birutės kalną. Bene pirmos didelės iškilmės ant Birutės kalno įvyko 1921 m. kovo 31 d., Lietuvai atgavus Palangą iš latvių. Šiose iškilmėse dalyvavo pats A. Smetona, kuris buvo ir sienos nustatymo komisijos pirmininkas, Steigiamojo Seimo vicepirmininkas J. Staugaitis, Lietuvos kariuomenės vadas generolas S. Žukauskas, rašytojai J. T. Vaižgantas, A. Vienuolis, Maironis. Šventės dalyviai aplankė ir Birutės kalną. Tai dienai įamžinti buvo pagaminta paminklinė lenta, kurioje buvo užrašas: „1921-III-31, dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, palangiškių ir svečių minioms, grįžo Lietuvai Birutės ir Kęstučio dvasia gyvas buvęs Palangos kraštas”.
Vėliau, ir prezidentu tapęs, A. Smetona mėgo Palangą. Jo garbei tais laikais takų sankryžoje ties Birutės kalnu pasodintas atminimo ąžuolas iki šiol tebeauga ir vadinamas Tautos vado ąžuolu.
Trečiąjį egzaminą Palangos parkas laikė po klastingojo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo. Okupacijos, įsisiautėjęs II-asis pasaulinis karas, pokario stalininė savivalė kaitaliojo parko statusą. To laikotarpio didžiausias vandalizmo pavyzdys Palangoje - parteryje buvusios „Laiminančio Kristaus” skulptūros nugiovimas. Į šį parką tikrasis parkų menas ir autorinės kūrybos teisės pamažu, kad ir prislopintos, ėmė sugrįžti tik po Stalino mirties.
Ketvirtasis išbandymas parkui buvo pats ilgiausias ir tęsėsi apie 40 metų. Šį egzaminą pavyko išlaikyti tik dėka parko projektuotojų ir tvarkytojų didelės pilietinės atsakomybės, kūrybinio įžvalgumo, taisant sovietmečio laikais padarytas klaidas ir vengiant jas kartoti, siekiant išlaikyti ar atkurti parko autentiškumą, naujose erdvėse bandant išlaikyti E. F. Andrė kūrybišką dvasią.
1966 metų pavasarį Palangoje apsilankiusi Palangos parko pirminio projekto autoriaus proprodukraitė Florencija Capelin Andre, prieš tai aplankiusi dešimtis kitų savo įžymiojo protėvio suprojektuotų parkų, teigė, kad Palangos parke, išskyrus kai kurias detales, ji rado autentišką E. F. Andrė sukurtų prkų dvasią.
Pirmasis Palangos parko atkuriamasis etapas buvo Tiškevičių rūmų restauravimas 1957 m.(pagal architekto Algimanto Brusoko projektą), pritaikant juos Dailininkų kūrybos namams. 1963 m., įsteigus Gintaro muziejų ir rūmus kartu su parko ansambliu paskelbus architektūros paminklu šis procesas tęsėsi. Tokiu paminklu nuo 1960 m. tapo ir Palangos botanikos parkas. Nuo 1966 m. parkas metodiškai pradėtas tvarkyti pagal projektą, kurį parengė A. Brusokas kartu su L. Čibiru (jam šis darbas buvo pagrindas vėlesnei išsamiai želdynų tyrimo ir pritaikymo metodikai rengti, kur jis suformulavo teiginį, jog „senuose parkuose, išskyrus specialius dendrokolekcinius, svetimžemių rūšių nereikia naudoti daugiau kaip 10-15 proc. nuo savaiminių medžių ir krūmų kiekio”). Vėliau į šį darbą dar įsijungė architektė Teklė Šešelgienė. Buvo iškirsti menkaverčiai savaiminiai sąžalynai, sutvarkyti Birutės ir Jaunimo kalnai su apžvalgos aikštelėmis, nutiesti nauji takai, išsaugant kompozicinę struktūrą, išvalyti tvenkiniai. Taip pat išryškinti ir papildyti retesni vaizdingi medžiai ir krūmai, kurie puošia vejų, takų, parterių, tvenkinių, Birutės kalno aplinką, sudaro kompozicinius akcentus, įvairina aikštelių siluetus. Energingas parko direktorius K. Urbonavičius, tobulindamas parko dekoratyvinį apšvietimą, takų dangas, nuveikė tikrai daug. Pradėjus senti ir nykti tvenkinių krantus šaknimis sulaikantiems juodalksniams bei gausiems parko lankytojams nuolat trypiant pakrantes, tvenkinių krantus prireikė sutvirtinti akmenimis. Jų panaudojimas atitinka autorinę parko dvasią, nes E. F. Andrė kūrybai būdingos kalnų uolienų imitacijos, akmenų kompozicijos - tai galime pamatyti kituose jo projektuotuose Lietuvos parkuose (Lentvario, Trakų Vokės, Užtrakio) bei užsienio parkuose ir Palangos Birutės kalno šlaite įrengto Lurdo vykusiame kompozicijos apipavidalinime. B. Kviklys „Mūsų Lietuvoje” rašė, kad šis Lurdas atitinka „pasakiško pušyno, mistiško Birutės kalno” dvasią...
Parkas išplėstas naująja dalimi į pietus, buvusį Skautų šilą, pagal architekto A. Knyvos projektą. Čia įrengtas ir tvenkinys, užimantis iki 86 ha plotą.
Buvusioje Tiškevičių parko ūkinėje zonoje 1979 m. pastatytos Botanikos parko gamybinės patalpos su oranžerija ir subtropikų augalų ekspozicija (architektas G. Likša).
Persilaužimą parko tvarkyme daug kuo lėmė ilgamečio parko direktoriaus K. Urbonavičiaus iniciatyva ir ryžtas. Jo darbus vėliau tęsė ir tebetęsia A. Sebeckas. Tvarkant parką ir prižiūrint jį, daug nuveikė ir čia patirties, įkvėpimo sėmėsi kelios Lietuvos želdynų projektuotojų ir puoselėtojų kartos. Pirmiausia tai Lietuvos pajūrio želdinimo patriarchas Marijonas Daujotas, J. Kuprevičius, J. Gražulis, P. Martinaitis, M. Lukaitienė, L. Čibiras, A. Brusokas, T. Šešelgienė, ir šiandien dar čia sukaptą patirtį jauniesiems parkotyrininkams perteikianti D. Juchnevičiūtė, E. Navys, K. Urbonavičius, A. Sebeckas, R. Pilkauskas, A. Paulauskas. Jų ir kitų, dar nepaminėtų parko darbuotojų, didžiausias nuopelnas yra tas, kad čia sudaryta ypatinga ir niekam neprilygstanti parko „aura”, kuri tarsi vainikuoja Lietuvos parkų meną. Palangos botanikos parkas iškyla kaip unikalus kultūrinės kraštotvarkos paminklas, vienintelis toks Lietuvos pajūryje. Jis nepakartojamas savo kraštovaizdžio deriniu, architektūros, dendrologijos ir dailės verte. Reikšmingas šiame parke ir archeologijos bei istorijos palikimas. Toks parkas turi didelę ir tarptautinę reikšmę, juo labiau, kad jį ir kūrė kelių tautybių parkų specialistai. Todėl visai pagrįstai klausiu, ar nevertėtų Lietuvos visuomenei iškilia parko 100-mečio proga pasirūpinti, kad ICOMOS Lietuvos skyrius pasiūlytų Palangos parką įtraukti į pasaulio paveldo sąrašą (World Heritage; Patrimoine Mondial) - kartu su jau įtrauktuoju Vilniaus senamiesčiu, pasiūlytuoju Kuršių nerijos nacionaliniu parku bei siūlytinu Trakų istoriniu nacionaliniu parku? Toks parko įvertinimas atitiktų ir Florencijos istorinių želdinių chartiją, įprasmintų parkų grožį, kaip neatskiriamą kraštovaizdžio istoriškumo bei estetikos dalį, kurioje glūdi laiko išmėginti etalonai, kraštovaizdžio brangakmeniai.

Publikacija parengta 1998 m.

 

  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas