KAS PASIKĖSINO Į „LAIMINANTĮ KRISTŲ?”
 
Pagal Juozo Mickevičiaus užrašytus senųjų palangiškių 
atsiminimus parengė Danutė Mukienė


„Laiminančio Kristaus“ skulptūra šiandien ir prieš nuvertimą 
(nespalvota nuotrauka) 

Išlikęs sunaikintos „Laiminančio Kristaus" skulptūros Kristaus pirštas ir  kretingiškis geležinkelietis Jokubauskas, išsaugojęs minėtos skulptūros Kristaus pėdos fragmentą. Iliustracijos iš Žemaičių kultūros draugijos informacijos centro archyvo

Kretingiškis Jakubauskas, išsaugojęs senosios "Laiminančio Kristaus" skulptūros fragmentą
Pokario metais „Laiminančio Kristaus” skulptūra buvo sunaikinta. Kaip tai atsitiko?
„Laiminančio Kristaus” skulptūra Palangos parką puošė, čia žmonės rinkdavosi melstis iki pat 1947-ųjų metų. Daugelio palangiškių, Lietuvos istorikų, menotyrininkų tvirtinimu, ši skulptūra buvusi  pasaulinės reikšmės meno kūrinys.
„Laiminančio Kristaus” sunaikinimo istoriją bene konkrečiausiai Juozui Mickevičiui yra papasakojusi Palangoje gyvenusi iš Rudaminos kilusi Julija Valantinienė. Pasak jos, apie 1947-uosius su komisija į Palangą iš Maskvos atvykęs Justas Paleckis. Kadangi J. Valantinienės vyras dirbo  kurortų valdymo tarnyboje ir dar iš Kauno laikų buvo pažįstamas su J. Paleckiu, tai jų namuose komisijai buvę suruošti pietūs. Prieš išeidamas J. Paleckis pasikvietęs šeimininkę į atskirą kambarį ir jai pasakęs, kad palangiškiai turi pasirūpinti, kaip išsaugoti „Laiminančio Kristaus” bei Birutės kalno koplyčioje ir Lurdo nišoje esančias skulptūras - komisija nutarusi, kad jų ten negali būti ir jas rekia sunaikinti... J. Paleckis paprašęs apie tai pranešti tuometiniam Palangos klebonui Poškai ir jo paprašyti, kad šis pasirūpintų jog minėtos skulptūros būtų perkeltos į šventorių ar į bažnyčią. Kartu paprašė niekam nesakyti, kad perspėjo būtent jis, J. Paleckis, nes laikai tada buvo neramūs ir Maskva J. Paleckio už tokius perspėjimus nebūtų paglosčiusi. Kaip tvirtina J. Valantinienė, ji, vos tik išlydėjusi svečius, nuėjo pas kleboną Pošką ir papasakojo jam tai, ką išgirdo iš J. Paleckio. Klebonais tais sumaištingais laikais nesiryžo parsivežti minėtų skulptūrų į bažnyčią ar šventorių. Birutės kalno koplyčios ir Lurdo nišos skulptūrų išsaugojimu pasirūpino tuo metu Juliaus Janonio gatvės 34-ame name gyvenusi Sofija Daktaraitė, kuri kartu su keliomis kitomis jai gerai pažįstamomis palangiškėmis šias skulptūrėles iš parko pargabeno į Palangos bažnyčią. „Laiminančio Kristaus” skulptūrą perkelti į bažnyčios šventorių joms buvo ne pagal jėgas. Tuo laiku ką nors daryti su šia skulptūra buvo itin sudėtinga, nes tada Tiškevičių rūmuose šeimininkavo kariškiai - čia buvo įsikūręs Pasienio karinis štabas, o pati skulptūra gerai pritvirtinta prie postamento.
Kaip tvirtina J. Valantinienė, praėjus gal metams laiko po minėtos komisijos apsilankymo, iš Vilniaus jai paskambino J. Paleckis ir paklausė, ar sutvarkyta tai, ko jis prašęs? J. Valantinienė pasakiusi, kad ne. Šis paprašęs dar kartą pasišnekėti su klebonu. Moteriškė po šio pokalbio parduotuvėje susitikusi kleboną ir jam vėl priminusi J. Paleckio prašymą. Klebonas atsakęs, kad tai padaryti nesą taip paprasta...
Taip atėjo 1948-ųjų pavasaris. Kaip 1963 metų kovo 28 dieną J. Mickevičiui papasakojo palangiškiai Irena Valskienė, Geryba ir Endriekus, „1948 metų balandžio mėnesį Palangos miesto vykdomasis komitetas Palangos klebonui jau oficialiai davęs nurodymą išvežti iš parko Kristaus skulptūrą. Tačiau ir po to skulptūra liko savo vietoje. Ir štai balandžio mėnesio pabaigoje, artėjant gegužės 1-osios šventei, Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Bertašius kurorto Komunalinio ūkio vedėjui Mykolui Kuršiui davė nurodymą nugriauti šią skulptūrą. Darbo ėmėsi pats M. Kuršis su jo vadovaujamu darbininku Juozu Gaubiu, kuris tada gyveno Ronžės gatvėje. Šį darbą jie atliko jau sutemus. Rūmuose gyvenę kariškiai pradžioje jiems neleidę griauti skulptūros, tačiau, kai M. Kuršis atsivedė policininkus, kariškiai nusileido ir nebetrukdė griauti. Skulptūra buvusi sudaužyta ir išvežta į Kretingos geležinkelio stoties metalo priėmimo punktą, o ten pakrauta į vagonus ir išvežta į Lentvario ketaus liejyklą perlydyti. Išliko tik dalis tos skulptūros pėdos. Ją išsaugojo kretingiškis geležinkelietis Jokubauskas, kuriam šią relikviją iš metalo priėmimo punkto 1948 metų balandžio pabaigoje parnešė uošvė.
Kaip pasakoja senieji palangiškiai, po tos nakties kurorto moterėlės parke dar buvo radusios ir nuverstos skulptūros vieną plaštaką, vežusios ją Kretingos muziejininkams, tačiau ten jos apsaugon nepriėmę. Plaštaka neišliko, na, o štai pėdos dalis perduota saugoti Palangos Ginntaro muziejui.
Kaip yra užrašęs J. Mickevičius, nugriovus skulptūrą, anksti ryte (apie 9 val.) pats miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas atėjo pas dažytoją Benediktą Zakarką (gyveno Kretingoje) bei Edvardą Pocių (jie dažydavo palangiškių namus) ir pasiūlė „šiokio tokio” darbelio už gerą užmokestį. Šiems sutikus, jis dažytojus nusivedė į parką, prie buvusios „Laiminančio Kristaus” skulptūros, iš kurios bebuvo likęs vienintelis pjedestalas. Ant postamento jau stovėjo bareljefinėmis statulomis ornamentuota vaza, kuri čia buvo atnešta iš rūmų kiemo. Pirmininko pavaduotojas dažytojams nurodė restauruoti vazą, postamentą ir juos nudažyti. Darbininkai greitai šią užduotį atliko ir, gavę už darbą 400 rublių, nuėjo uždarbį „aplaistyti”.
1964 metais, kalbėdamas su J. Mickevičium, Edvardas Pocius prisiminė, kad jis, eidamas iš parko, ir pats buvęs pasiėmęs čia dar surasą skulptūros gabaliuką, saugojęs, tačiau vėliau jis kažkur nusimetęs...
Tą pačią 1948-ųjų balandžio dieną į parką miesto valdžia liepė atsiųsti grupelę mokinių. Jie sutvarkė buvusios skulptūros aplinką, pasodino vazoje gėles. Taip 1948-ųjų gegužis Palangoje buvęs sutiktas be „Laiminančio Kristaus”.
Šiandien vis dar diskutuojama dėl skulptūros nuvertimo datų. Kai kuriuose leidiniuose yra buvę skelbta, kad skulptūra sunaikinta 1953 metais, tačiau garbaus kraštotyrininko J. Mickevičiaus užrašyti palangiškių ir kretingiškių prisiminimai, kai nuo šių įvykių buvo praėję vos keliolika metų, leidžia tvirtinti, kad skulptūra buvo nugriauta 1948-ųjų pavasarį. Tokios išvados, domėdamasis sunaikintos parko skulptūros istorija, buvo priėjo ir skulptūros atstatymo komisijos pirmininkas V. Litvaitis.
Paskutiniaisiais sovietinės valdžios metais buvo panaikinti bet kokie čia anksčiau stovėjusios „Laiminančio Kristaus” skulptūros pėdsakai: postamentas palaidotas šalia iškastoje duobėje, žemė išlyginta ir įrengtas gėlynas. 1993-ųjų metų birželio pradžioje palangiškiai, kasdami žemę atstatomos „Laiminančio Kristaus” skulptūros postamentui, susidūrė su rimta kliūtimi - kiek pakasus žemę jų kastuvai atsidaužė į po žemėmis gulintį senąjį potamentą. Jis buvo iškeltas ir nuvežtas ant Žemaičių kalnelio, kuris yra pietinėje parko pusėje (į pietus nuo rūmų). Na, o senojo vietoje stojo naujas. Ant jo ir buvo sumontuota Stasio Žirgulio atkurta „Laiminančio Kristaus” skulptūra.

 

  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas