„LAIMINANČIO KRISTAUS” SKULPTŪROS PASLAPTIS
 
Danutė Mukienė

„Laiminantis Kristus“ prieš nugriovimą. Nuotrauka iš Palangos gintaro muziejaus rinkinių

 
1993 metų birželio 14 dieną Palangoje, Botanikos parko didžiajame parteryje, priešais grafo Tiškevičiaus rūmus atstatyta ir Telšių vyskupo J. E. Antano Vaičiaus pašventinta „Laiminančio Kristaus” skulptūra, kurią pagal išlikusius archyvinius dokumentus, nuotraukas atkūrė skulptorius Stasys Žirgulis. Tuo, kad Palangos parko lankytojus taip pat, kaip ir grafų Tiškevičių laikais, laimintų Kristaus skulptūra, daugiausia rūpinosi šios skulptūros atstatymo grupės pirmininkas Vitalius Litvaitis, tuo metu dirbęs Lietuvos Kultūros fondo Palangos visuomeninės tarybos pirmininku.
Prieš imantis skulptūros atstatymo darbų, pabandyta surinkti žinias apie šios skulptūros istoriją. Pradžioje atrodė, kad čia nieko sudėtingo ir nebus, nes lyg tai visiems iki tol buvo aišku, kad ši skulptūra parke pastatyta užbaigus rūmus (apie 1901-uosius metus) ir kad jos autorius - žymus danų skulptorius Bertelis Torvaldsenas. Kada ir kieno rankomis nuversta? Be abejo, pokario metais, Palangoje sumanius įkurti sąjunginės reikšmės kurortą. Žmonės (bent jau vyresnio amžiaus) žinojo, kad ši skulptūra buvo nulieta iš ketaus, o postamentas - mūrinis, gražiai aptinkuotas iš visų pusių. „Laiminantis Kristus" stovėjo veidu į šiaurę, todėl visada buvo šešėlyje ir dėl to senieji palangiškiai jį dažnai „Joudoujo dėivalio” vadino. Nuotraukų, kuriose užfiksuota senoji „Laiminančio Kristaus” skulptūra, išliko nemažai, todėl ir senąjį skulptūros vaizdą atkurti buvo ne itin sudėtinga. Sunkumai iškilo po to, kai palangiškiai, sutarę, kad atstatoma skulptūra bus ne iš ketaus, kaip senoji, o iš bronzos, postamentas - iš granito, užsakę šiuos darbus skulptoriui, ėmėsi gilintis į konkrečius pokario metais nuverstos skulptūros atsiradimo Palangoje faktus.
Pasirodė, kad sunku nustatyti ne tik jos pastatymo Palangoje datą, bet ir tai, kur skulptūra buvo išlieta, kas yra jos autorius. Nepadėjo čia net ir vyresniųjų palangiškių tvirtinimas, kad ant skulptūros buvęs užrašas „Paris”. Be abejo, šis užrašas galėjo reikšti, kad skulptūra atvežta iš Paryžiaus, bet... Kai paminklo atstatymo grupės pirmininkas V. Litvaitis kreipėsi į Kopenhagoje esantį B. Torvaldseno muziejų, prašydamas, kad jo darbuotojai patvirtintų arba paneigtų jog Palangoje stovėjusios „Laiminančio Kristaus” skulptūros autorius yra B. Torvaldsenas, iš Kopenhagos atėjo lakoniškas atsakymas: ne, tai ne B. Torvaldseno darbas.
B. Torvaldsenas gimė 1768 mettų lapkričio 13 (ar 19) d. Kopenhagoje. Mirė ten pat 1844 metų kovo 24 d. Jis yra vienas iš žymiausių danų skulptorių ir atstovauja vėlyvąjį klasicizmą. Ilgą laiką gyveno ir dirbo Romoje - ten studijavo antikos skulptūrą, Rafaelio kūrybą. Jis virtuoziškai apdirbdavo marmurą. B. Torvaldseno skulptūros išsiskirdavo griežta kompozicijos harmonija, stoiškumu ir išlaikymu. Tai ypač būdinga jo darbams „Jasonas", „Aleksandro Makedoniečio žygis" ir kitiems. Kaip nurodo menotyrininkai, net ir tada, kai B. Torvaldsenas imdavosi lyg ir liaudiškų temų („Jaunas piemuo"), jis sukurdavo santykinį įvaizdį, artimą dievų įvaizdžiams, klasikinių herojų įvaizdžiams klasikiniame mene. Prie labiausiai žinomų kultinių neoklasicizmo skulptūrų priskirtinas Torvaldseno „Kristus", kuris yra Kopenhagos katedroje (skulptūra sukurta apie 1820-uosius metus). Šis darbas žinomas iš daugelio jo atkartojimų, ypač pagal skulptūrą, esančią Vavelio katedroje. Čia autorius Kristų parodo kaip gailestingumo įsikūnijimą, Išganytoją, paprastu rankos mostu kviečiantį pas save ištikimuosius. Nežiūrint savo didelių išmatavimų, ši skulptūra yra labai intymi ir galbūt todėl tapo tokia populiari Europoje XIX amžiuje. Torvaldseno „Kristus” stoiškas, iškilmingas. Apie tai 1960 metais išleistoje knygoje „Ermitažas. Vakarų Europos kultūra" (Maskva-Leningradas) rašo V. Zareckaja ir N. K. Kosarevas. Čia pažymima, kad gausus Torvaldseno mokinių būrys - įvairių tautybių skulptoriai - taip pat dirbo Romoje. 1980 metais Krokuvoje išleistoje Adamo Katulos ir Piotro Krakovskio knygoje „Rzezba XIX wieku” randame ir tokį B. Torvaldseno kūrybos apibūdinimą: Jo klasicizmas labai archeologinis, labiau ortodoksinis, negu Konovos. Vyrauja išraiškingos linijos. Skulptorius siekia rūstaus paprastumo. Jis - „programinis klasicistas" ir neturėjo nieko bendro nei su baroku, nei su romantizmu, nei su sentimentalizmu.
Savo skulptūras B. Torvaldsenas daugino masiškai. Pats dažniausiai darydavo tik skulptūrų etiudus, o darbų atlikimą pavesdavo mokiniams ir pagalbininkams.
Kodėl B. Torvaldseno vardą menotyrininkai, istorikai ilgą laiką siejo ir daugelis iki pat šiol tebesieja su Palangos „Laiminančio Kristaus” skulptūra, jei ji Palangoje atsidūrė šio amžiaus pirmaisiais metais, kai B. Torvaldsenas jau daugiau kaip prieš 50 metų buvo miręs? Ar galėjo tokio žymaus skulptoriaus sukurtas darbas tiek metų kur nors pragulėti nepastatytas? Į šį klausimą dalinai atsakyti galėtų padėti jau minėtas faktas, kad jo darbai buvo masiškai dauginami ir dažniausiai juos darė ne pats skulptorius, o jo mokiniai. Šie „Laiminantį Kristų” galėjo išlieti pagal Torvalsdeno paliktus eskizus skulptoriui jau mirus. Apie tai, kad Tiškevičiai galėjo būti neblogai susipažinę su Torvaldseno kūryba, pasakoja šie minėtoje A. Katulos ir P. Krakowskio knygoje pateikti faktai: Torvaldsenas labai populiarus buvo Lenkijoje, kurią aplankė 1820 metais. Tos kelionės tikslas buvo pamatyti carą Aleksandrą I-ąjį. Varšuvoje yra du Torvaldseno sukurti paminklai: Koperniko ir Juzefo Poniatovskio. Yra žinoma, kad Torvaldsenas, kurdamas Vladimiro Potockio antkapinį paminklą, kuris yra Vavelio katedroje (sukurtas 1820-1830 metais), naudojosi Annos iš Tiškevičių Potockos pieštu etiudu. Gal iš tų laikų ir išliko grafų Tiškevičių ir Torvaldseno, jo mokinių ryšys? Gal tuo metu Torvaldsenas padarė ir į Palangą šio amžiaus pradžioje (ar praėjusio amžiaus paskutiniaisiais metais) atvežtos „Laiminančio Kristaus” skulptūros eskizą? Kaip tvirtina menotyrininkai, abejotina, ar menininkas, kurdamas šią skulptūrą, planavo, kad ji stovės parke, nes ji pagal paskirtį labiau tinka bažnyčios šventoriui. Ir čia savaime kyla klausimas: ar tik nebuvo ši skulptūra pradžioje vežama į Palangą tam, kad būta pastatyta tuo metu statomos Palangos naujosios bažnyčios šventoriuje (senosios bažnyčios altoriaus vietoje)? Žinome, kad vienas iš pagrindinių Palangos bažnyčios fundatorių buvo grafas F. Tiškevičius. Įmanomas ir toks variantas, kad pradžioje jis tą skulptūrą užsakė bažnyčiai, bet paskui, kai jo šeimą pradėjo persekioti įvairios nelaimėms, pakeitė savo sumanymą ir skulptūrą pastatė priešais savo rūmus, kad Kristus atitolintų visas negandas nuo jo šeimos ir artimųjų ir kartu papuoštų parką. 1959 metais, rinkdamas medžiagą apie Palangą, vienas iš žymiausių Žemaitijos istorijos tyrinėtojų, muziejininkas Juozas Mickevičius gegužės 24 dieną užrašė tuo metu Kretingoje gyvenusios septyniasdešimtmetės Elenos Jurkevičiūtės pasakojimą apie „Laiminančio Kristaus” skulptūrą, kurią vietiniai žmonės dar vadino ir Šventos Širdies Jėzaus skulptūros vardu. Pasak E. Jurkevičiūtę, Palangos grafas Tiškevičius iš eilės turėjęs 4 dukras. Labai norėjęs, kad gimtų berniukas, tad apsižadėjęs Dievo garbei Palangos šventame Birutės miške, priešais statomus rūmus, pastatyti Kristaus statulą. Dievas davęs jam berniuką, ir grafas savo pažadą išpildęs. Ši skulptūra buvusi nepaprasto grožio. Ji, keičiantis orui, keitusi ir spalvą: (kai rūkas - žalsva, kai sniegas - rusva, šešėlyje - pilkai juoda). Ji ne tik papuošė parką, bet ir suteikė jam dvasingumo. Be abejo, šios skulptūros ir Lurdo atsiradimas parko teritorijoje gali būti siejamas ir su grafų Tiškevičių giliais krikščioniškais jausmais.Kaip ten bebūtų, į klausimus, kas sukūrė „Laiminančio Kristaus” skulptūrą, kas ją išliejo, kuriais metais ir kuriuo tikslu ji buvo atvežta į Palangą, kaip atsidūrė dabartinio Botanikos parko teritorijoje, kol kas galutinai neatsakyta.

 

  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2011.06.14
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas