Prisiminimai, mintys apie Palangos parką
 
PRISILIETIMAS PRIE ŠEDEVRO
 
Evaldas Navys, buvęs Palangos botanikos parko direktorius
 

Evaldas Navys jaunystėje

 
Mintys įsuktos kasdienybės rate... Tik retkarčiais, kai realybę išstumia romantika ir svajonės, užplūsta ateities planai, kurių tik nedidelei dalelytei bus lemta tapti tikrove. Man jau 59- eri. Iki šiol nemažai matyta ir išgyventa, šis tas ir padaryta. Vis dėlto manau, kad laikas memuarams rašyti dar neatėjo. Vienok, unikaliojo Palangos parko-šedevro šimtmečio jubiliejus verčia susikaupti ir prisiminti tai, ką teko patirti neramios jaunystės metais - nuo 1963 m. rugpjūčio iki 1966 m. sausio.
Grafo M. Tiškevičiaus lėšomis ir rūpesčiu bei įžymiojo prancūzų peizažisto Eduardo Fransua Andrė bei jo sūnaus Renė Eduardo Andrė talentu sukurtą parką iki to laiko rūpestingai tvarkė prityręs sodininkas P. Martinaitis, o jam išėjus į pensiją, direktoriumi buvo paskirtas Vaitekutis, jaunas ir gabus specialistas, Maskvoje įgijęs žaliosios statybos inžinieriaus specialybę. Gaila, kad šis puikiai darbui pasiruošęs, labai perspektyvus specialistas per labai trumpą laiką įgijęs Botanikos parko specialistų ir miesto vadovų pagarbą, išsikėlė į Klaipėdą. Atsitiko taip, kad kaip tik tada iš Vitsodžio (Kuršėnų miškų ūkis), kur tuo metu dirbau girininku, atvykau atostogauti į Palangą. Ilsėtis neteko, nes jau pirmąją dieną, susižavėjęs parku ir puošniu miesto-kurorto žaliuoju rūbu, pasisiūliau į vakuojančią parko direktoriaus vietą ir buvau priimtas dirbti. Tada dar gerai neišmaniau kraštovaizdžio architektūros ir gėlininkystės, o be šių žinių pilnaverčiu parko kolektyvo vadovu savęs negalėjau laikyti, nes aš tada turėjau rūpintis tiek parko-architektūros ir gamtos paminklo restauravimu, priežiūra, tiek ir visos Palangos želdynų tvarkymu. Miesto vadovams sutikus, tuojau pat išvykau į Kauno botanikos sodą ir ten tris savaites mokiausi gelininkystės. Praktinėje veikloje tais klausimais turėjau galimybę tuojau pat pasitarti su didele erudite ir puikia landšafto architektūros specialiste D. Juchnevičiūte bei Lietuvos architektūros korifiejumi įžymiuoju Vytautu Žemkalniu. Į Palangą atvykdavo ir mielai mus konsultuodavo daug ir kitų talentingų žmonių. Tai „Dendrologijos” sudarytojas dr. V. Ramanauskas, šviesios atminties įžymusis dendrologas L. Čibiras, tuometinis Miškų ūkio ministras A. Matulionis, dendrologas B. Matuliauskas ir daugelis kitų. Daugelį klausimų aptardavau su kurso draugu, dabar Dailės instituto dėstytoju R. Pilkausku, kuris jau tada turėjo nemažą želdynų projektavimo patirtį. Šie taurūs žmonės ne tik kad padėjo man tobulėti profesiniu požiūriu, bet ir pajusti atsakomybę už šį unikalų parką. Ačiū jiems.
Jei objektyviai vertinsime tuometinės Palangos miesto valdžios dėmėsį parko tvarkymui, gražinimui, tai reikia pripažinti, kad jo buvo pakankamai. Didelis mūsų pagalbininkas buvo pats Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas P. Mičiūnas. Manau, kad jei tuo metu mes ką gero parke padarėme, tai yra ne tik didelis parko kolektyvo, bet ir šio pareigingo, skrupulingo buvusio miesto vadovo nuopelnas. Tais metais iš miesto valdžios lėšomis buvo pastatyta tvora, atskyrusi parką nuo gretimų gatvių, įrengti nauji, ąžuolinių pakopų laiptai į Birutės kalną.
Parko tvenkinys, kurio plotas 0,6 ha, tada buvo apaugęs juodalksniais ir kitais medžiais. Čia plaukiodavo daugybė ančių, gulbės. Nuo irstančių pakritų vanduo darydavosi drumzlinas, nuo jo sklisdavo nemalonus kvapas. Ir tada kilo idėja tvenkinius išvalyti. Pirmininkas P. Mičiūnas nedvejodamas šiam sumanymui pritarė ir skyrė darbams reikalingas lėšas. Kiek paieškoję suradome dar tebeveikusią vandens išleidimo sistemą, atsukome sklendę ir per keletą parų užterštas vanduo vamzdynais išbėgo lauk. Tvenkiniai nebuvo valyti visą pokario laikotarpį, tai dumblo sluoksnis pasirodė besąs apie 60-80 cm storio. Po dumblu suradome slūgsantį plūktinį molio padą. Jį būtinai reikėjo išsaugoti, nes smėlio grunte vanduo negalėtų laikytis. Atlikdami šiuos darbus technikos panaudoti negalėjome, todėl dumblą į krantą vilko arkliai. Per keturis 1964 metų rudens ir žiemos mėnesius krante sukaupėme apie 35 tūkst. kubinių metrų dumblo. Jį iki pavasario skleidėme parko vejose ir pušyno aikštelėse, kur žiojėjo atviro smėlio dykynės. Parko paviršius pasidarė juodas ir priminė ištisą arimą. Tačiau pavasario liūtys ir besistiebiantys žolynai padarė savo: gegužės pradžioje dumblo - kaip nebuvę, o vejų žaluma tiesiog kėlė pasigėrėjimą. Efektą didino tai, kad iš rudens akėčiomis ir grėbliais buvome išdraskę, sugrėbę į krūvas ir sudeginę vejas užkariavusias samanas ir jas patręšę mineralinėmis trąšomis. Pavasarį liūčių ir polaidžio vanduo telkšojo tvenkinyje, tačiau jo nepakako. Savavališkai atsukome sklendę. Miesto tinkluose katastrofiškai krito vandens spaudimas, susirūpinusi komisija atskubėjo į parką ir užtiko mus „nusikaltimo vietoje”. Auklėjo, bet mes „juodą” darbą jau buvome atlikę - tvenkinys buvo sklidinas krištolinio skaidraus vandens.
Gavę iš arcitekto A. Brusoko brėžinius, tada pagaminome ir pastatėme naujus stacionarinius parko suolelius, įrengėme pagrindinį įėjimą į parką iš Klaipėdos gatvės pusės. Suremontavome ir administracinį pastatą, esantį greta šio įėjimo, pastatėme katilinę ir rekonstravome šiltnamius, pagaminome parko planą-stendą. Užmiestyje tai metais parkui buvo paskirtas 4 ha žemės sklypas, kuriame mes įkūrėme medelyną, o greta Klaipėdos gatvės, buvusio daigynėlio vietoje, kuris užėmė apie 1 ha, įrengėme gėlių augyną. Smėlio dirvožemį šio augyno slype gerinome dumblu, kurį imdavome iš miesto kanalizacijos nusėdintuvo. Dumblo buvome prisivežę tiek daug, kad iš pagrindų pavyko pakeisti dirvožemio struktūrą ir net itin reiklios gėlės (bijūnai, tulpės, narcizai) čia gerai augo.
Labiausiai mūsų dėmesio sulaukdavo parko medžiai, krūmai, gėlynai. 1964 m. pavasarį į masyvus ir grupes peizažinių vejų pakraščiuose ėmėme kelti pagal takus eilėmis pasodintus jaunus medelius ir krūmus (paprastuosius kaštonus, tridyges gledičijas, paprastuosius klevus, pilkąsias lanksvas, kalninius serbentus), nes jie darkė angliškojo parko struktūrą, dengė žaismingas perspektyvas. Į pietus nuo Birutės kalno, pernelyg išretėjusių pušynų aikštėse, pasodinome nemažai keturmečių pušaičių. Įprastinis želdinimo būdas vienmečiais arba dvimečiais daigais čia netiko - poilsiautojai jų nebūtų pastebėję ir todėl ištrypę. Sodinome 1965 metų ankstyvą pavasarį, pirmąją dieną išėjus įšalui, ir žiūrėjome, kad pušaičių šaknys būtų aplipusios žemių gumulais. Dirvožemis buvo drėgnas, nuo šaknų žemės nebyrėjo tad ir medeliai, dideliam mūsų džiaugsmui, puikiai prigijo. Patys išsiauginome ir parko medynus papildėme Veimuto pušimi, kamštiniu skirpstu ir kitais retaisiais augalais.
Dažnos kasmetinės kelionės į Estijos, Latvijos, Druskininkų, Krymo ir Kaukazo kurortus, gėlininkystės ūkius ir medelynus mus nuolat skatino įvairinti augalų asortimentą, kūrybingai juos komponuoti parke. Tais metais mus labiausiai suintrigavo rožės, tad ėmėme didelį dėmesį skirti jų auginimui. Rožių įskiepiais su mumis noriai dalindavosi Lietuvos ir kaimyninių respublikų rožių augintojai. Į mūsų parką tada praktikantai būdavo atsiunčiami iš Kauno, Sankt Peterburgo, Maskvos. Turėdami būrį talkininkų, sugebėjome išauginti tiek šių gėlių, kad jau galėjome įgyvendinti ir seną savo svajonę - atkurti rožyną priešais pietinio rūmo fasado baliustradą. Gėles turėjome, o štai senojo rožyno plano ar kokios kitos šios parko dalies iliustracijos nebuvo. Dirbti bet kaip negalėjome - reikėjo kiek galint autentiškiau atkurti visas parko dalis. Pabandėme tuo metu gerokai apleisto rozariumo teritoriją žvalgyti arkliniu plūgu versdami vagas. Pasisekė: atsidengė žvyruotų takų tinklas. Tą patį 1964 metų pavasarį jau galėjome tiksliai, be paklaidos atkurti rožyno planą. Netrukus čia jau žydėjo rožės. Neturėjome tik laipiojančių rožių tvorelei apsodinti. Vietoje jų laikinai pasodinome apynius. Atkurtas rožynas sutraukdavo gausybę lankytojų. Jų tarpe pasitaikydavo ir nesąžiningų. Vasarą vagys didesnės žalos nepadarydavo - nuskintų žiedų vietoje greitai išsiskleisdavo kiti. Na, o štai rudenį... vagys imdavo gražuolių rožių kelmus tiesiog rauti ir temti iš parko. Todėl, pasibaigus kurortiniam sezonui, buvome priversti rožes iškasti ir žiemą laikyti rūsyje.
Pasitarę su specialistais, priešais šiaurinę baliustradą išrovėme menkaverčių lapuočių sąžalynus ir atkūrėme karpomų eglaičių basketus. Pagal išlikusias senąsias parko nuotraukas pabandėme atkurti ir gėlių bordiūrus pagrindinio parterio pakraščiuose. Po to rūmų aplinka jau visai priminė tą, kuri čia buvo suformuota Tiškevičių laikais.
Įsiminė dailininkės K. Tulienės 1965 m. rugpjūčio mėnesio apsilankymas Palangoje. Miesto valdžia jai buvo užsakiusi sukurti bareljefinį kunigaikštienės Birutės atvaizdą, kurį buvę numatyta pastatyta Birutės kalno papėdėje, simbolinio Birutės kapo vietoje. Menininkė darbą atliko ir už savo lėšas išliejo Sankt Peterburge. Na, o tada paaiškėjo, kad LKP CK nurodymu miesto valdžia šią skulptūr statyti uždraudė... Pasitarę su autore, nutarėme kūrinį jam numatytoje vietoje pastatyti paslapčiomis. Darbo ėmėmės naktį, ir ryte saulės spinduliai jau glostė kuklios, pasvirusia galvele ir tautiniu rūbeliu pasipuošusios Birutėlės siluetą. Skulptūrėlės fone pasodinome keletą paskubomis parko proskynoje išrautų eglaičių (kad ir kaip keista, nors joms tik kur ne kur buvo užmesta žemių, medeliai labai greitai prigijo). Jau kitą dieną dėl tos skulptūrėlės mieste kilo didžiausias sujudimas. Apie kūrinį sužinoję žmonės tiesiog plaukte plaukė jo pasižiūrėti ir atiduoti pagarbą Birutei, krovė prie skulptūros rožių, gvazdikų, ratilių kardelių puokštes. O tada mane užgriuvo įvairiausių valdžios institucijų valdininkų telefono skambučiai. Buvo nurodyta nedelsiant pašalinti iš parko be leidimo pastatytą skulptūrėlę. Be abejo, to daryti nesiruošiau, o kad viskas palaipsniui aprimtų, nutariau pasprukti atostogų. Nepasisekė. Kaip tik tuo metu susidomėjimas minėtu kūriniu pasiekė „ideologinės piramidės” viršūnę. Buvo pranešta, kad po dviejų dienų į Palangą atvyks pati tuometinės Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė-Piliušenko ir jos atvykimo dieną gėlių prie paminklo negali būti. Dėl gėlių įsakymas buvo kategoriškas, tačiau iš bendro pokalbio su miesto valdžios „galvomis” konteksto supratau, kad, jei paklusiu šiam nurodymui, yra vilties išsaugoti „Birutę”. Mano pastangos prišnekinti bent vieną Botanikos parko darbininką, kad jis nuvežtų gėles, buvo bevaisės - dori žemaičiai nesusigundė nei pinigais, nei papildomomis atostogomis. Ir tik „viešnios” pasirodymo išvakarėse šiam darbui pavyko pasamdyti du kartus teistą ir niekur nedirbusį jaunuolį. Gavus pranešimą, kad „viešnia” jau pakeliui į parką, buvusį kalinį padabinome raudonu raiščiu ir tekiną pasiuntėme prie skulptūrėlės. Aš nuėjau iš paskos. Taip jau atsitiko, kad prie skulptūros atsiradome beveik tuo pat metu kaip ir mūsų „viešnia” su savo gausia partiečių palyda. Iš karto gavau pastabą, kad raudoną raištį reikėtų pakeisti žaliu... O paskui... Paskui visa iškilioji svita laiptais pakilo į Birutės kalno viršūnę...
Tą dieną nuo Birutės kalno papėdės buvo išvežti keturi vežimai gėlių, kurias naujasis „darbuotojas” sumetė už netoliese augusio krūmo. Kaip ten bebūtų, parašiau įsakymą, kuriuo pareiškiau padėką asmeniui su raudonu (vėliau su žaliu raiščiu), ir šis sujaudinęs net ašarą išspaudė - mat niekados nesąs dar buvęs taip pagirtas...
Nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę su ta skulptūrėle, jei ne garbūs rusų inteligentai, poilsiavę tuo metu Palangos dailininkų kūrybos namuose. Sužinoję tą istoriją, jie jau kitą dieną skulptūrėlės nuotrauką su gražiais savo atsiliepimais apie šį kūrinį nuskraidino į Maskvą ir perdavė į mus tais laikais pasiekdavusią rusišką spaudą. Ir štai... po savaitės jau skaitėme pačioje Maskvoje išspausdintą straipsnį, giriantį K. Tulienės kūrinį... Tada jau ir mūsų valdžiai aprimo. Nebežinau tik, ar ji skulptorei už darbą atsilygino...
Parke ir tuo metu dominavo pušynai. Deja, senesnio amžiaus pušų kamienai daug kur buvo pažeisti puvinio, o jį sukėlęs grybas išaugusiose kempinėse brandino sporas. Susirgusių medžių išgelbėti nebuvo galimybių, bet kaip nors reikėjo apsaugoti sveikus - užkirsti kelią ligos plitimui privalėjome. Ir tada ėmėmės darbo: ilgų kotų pritvirtintais metaliniais kabliais atplėšdavome nuo pažeistų medžių kempines ir surinkę jas sudegindavome. Kiekvieną žiemą turėdavome iškirsti ir po kelias dešimtis sausų pušų. Tačiau didžiausią nelaimę medynai patyrė 1967 metais, kai praūžusi audra itin nusiaubė medynus. Šio viesulo padarinius parke jau šalino kiti. Aš tais metais jau dirbau Valstybinio statybos reikalų komiteto landšafto architektūros ir apželdinimo skyriuje. Be abejo, prieš palikdamas Palangą ilgai abejojau. Apsisprendžiant nemažai įtakos turėjo mieste įvykdyta reorganizacija. Iki to laiko mes tvarkėme visus Palangos želdynus (man šioje srityje itin talkindavo Botanikos parke dirbęs B. Zinkevičius). Po reorganizacijos parkas neteko savo medelyno, gėlininkystės ūkio, gėlių parduotuvės ir pajamų, kurias gaudavome rangos būdu želdindami kitų organizacijų teritorijas. Atlikdami tuos darbus 1965 metais lėšų buvome sukaupę tiek, kad nemažai jų buvo likę ir apmokėjus už nupirktą sunkvežimiuką, įrankius, elektros kabelius ir prožektorius (juos buvome įsigiję jau tada planuodami įsirengti parko meninio apšvietimo sistemą, kurios projektą buvome užsakę 1964 m), bei kai kurias kitas darbe reikalingas medžiagas. Deja, šių sumanymų man pačiam nebeteko įgyvendinti. Tą darbą atliko toliau kūrybingai parko tvarkymui vadovavęs naujasis direktorius - buvęs parko inžinierius-miškininkas Kazimieras Urbonavičius.

 

  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas