-
-
- Prisiminimai,
mintys apie Palangos parką
-
- PRISILIETIMAS
PRIE ŠEDEVRO
-
- Evaldas Navys,
buvęs Palangos
botanikos parko direktorius
-
-
|
 |
 |
|
Evaldas Navys jaunystėje |
-
- Mintys įsuktos kasdienybės rate... Tik
retkarčiais, kai realybę išstumia romantika ir svajonės, užplūsta
ateities planai, kurių tik nedidelei dalelytei bus lemta tapti tikrove.
Man jau 59- eri. Iki šiol nemažai matyta ir išgyventa, šis tas ir
padaryta. Vis dėlto manau, kad laikas memuarams rašyti dar neatėjo.
Vienok, unikaliojo Palangos parko-šedevro šimtmečio jubiliejus verčia
susikaupti ir prisiminti tai, ką teko patirti neramios jaunystės metais
- nuo 1963 m. rugpjūčio iki 1966 m. sausio.
- Grafo M. Tiškevičiaus lėšomis ir
rūpesčiu bei įžymiojo prancūzų peizažisto Eduardo Fransua Andrė
bei jo sūnaus Renė Eduardo Andrė talentu sukurtą parką iki to laiko
rūpestingai tvarkė prityręs sodininkas P. Martinaitis, o jam išėjus
į pensiją, direktoriumi buvo paskirtas Vaitekutis, jaunas ir gabus
specialistas, Maskvoje įgijęs žaliosios statybos inžinieriaus
specialybę. Gaila, kad šis puikiai darbui pasiruošęs, labai
perspektyvus specialistas per labai trumpą laiką įgijęs Botanikos
parko specialistų ir miesto vadovų pagarbą, išsikėlė į Klaipėdą.
Atsitiko taip, kad kaip tik tada iš Vitsodžio (Kuršėnų miškų
ūkis), kur tuo metu dirbau girininku, atvykau atostogauti į Palangą.
Ilsėtis neteko, nes jau pirmąją dieną, susižavėjęs parku ir
puošniu miesto-kurorto žaliuoju rūbu, pasisiūliau į vakuojančią
parko direktoriaus vietą ir buvau priimtas dirbti. Tada dar gerai
neišmaniau kraštovaizdžio architektūros ir gėlininkystės, o be šių
žinių pilnaverčiu parko kolektyvo vadovu savęs negalėjau laikyti, nes
aš tada turėjau rūpintis tiek parko-architektūros ir gamtos paminklo
restauravimu, priežiūra, tiek ir visos Palangos želdynų tvarkymu.
Miesto vadovams sutikus, tuojau pat išvykau į Kauno botanikos sodą ir
ten tris savaites mokiausi gelininkystės. Praktinėje veikloje tais
klausimais turėjau galimybę tuojau pat pasitarti su didele erudite ir
puikia landšafto architektūros specialiste D. Juchnevičiūte bei
Lietuvos architektūros korifiejumi įžymiuoju Vytautu Žemkalniu. Į
Palangą atvykdavo ir mielai mus konsultuodavo daug ir kitų talentingų
žmonių. Tai „Dendrologijos” sudarytojas dr. V. Ramanauskas,
šviesios atminties įžymusis dendrologas L. Čibiras, tuometinis Miškų
ūkio ministras A. Matulionis, dendrologas B. Matuliauskas ir daugelis
kitų. Daugelį klausimų aptardavau su kurso draugu, dabar Dailės
instituto dėstytoju R. Pilkausku, kuris jau tada turėjo nemažą
želdynų projektavimo patirtį. Šie taurūs žmonės ne tik kad padėjo
man tobulėti profesiniu požiūriu, bet ir pajusti atsakomybę už šį
unikalų parką. Ačiū jiems.
- Jei objektyviai vertinsime tuometinės
Palangos miesto valdžios dėmėsį parko tvarkymui, gražinimui, tai
reikia pripažinti, kad jo buvo pakankamai. Didelis mūsų pagalbininkas
buvo pats Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas P. Mičiūnas.
Manau, kad jei tuo metu mes ką gero parke padarėme, tai yra ne tik
didelis parko kolektyvo, bet ir šio pareigingo, skrupulingo buvusio
miesto vadovo nuopelnas. Tais metais iš miesto valdžios lėšomis buvo
pastatyta tvora, atskyrusi parką nuo gretimų gatvių, įrengti nauji,
ąžuolinių pakopų laiptai į Birutės kalną.
- Parko tvenkinys, kurio plotas 0,6 ha, tada
buvo apaugęs juodalksniais ir kitais medžiais. Čia plaukiodavo daugybė
ančių, gulbės. Nuo irstančių pakritų vanduo darydavosi drumzlinas,
nuo jo sklisdavo nemalonus kvapas. Ir tada kilo idėja tvenkinius
išvalyti. Pirmininkas P. Mičiūnas nedvejodamas šiam sumanymui pritarė
ir skyrė darbams reikalingas lėšas. Kiek paieškoję suradome dar
tebeveikusią vandens išleidimo sistemą, atsukome sklendę ir per
keletą parų užterštas vanduo vamzdynais išbėgo lauk. Tvenkiniai
nebuvo valyti visą pokario laikotarpį, tai dumblo sluoksnis pasirodė
besąs apie 60-80 cm storio. Po dumblu suradome slūgsantį plūktinį
molio padą. Jį būtinai reikėjo išsaugoti, nes smėlio grunte vanduo
negalėtų laikytis. Atlikdami šiuos darbus technikos panaudoti
negalėjome, todėl dumblą į krantą vilko arkliai. Per keturis 1964
metų rudens ir žiemos mėnesius krante sukaupėme apie 35 tūkst.
kubinių metrų dumblo. Jį iki pavasario skleidėme parko vejose ir
pušyno aikštelėse, kur žiojėjo atviro smėlio dykynės. Parko
paviršius pasidarė juodas ir priminė ištisą arimą. Tačiau pavasario
liūtys ir besistiebiantys žolynai padarė savo: gegužės pradžioje
dumblo - kaip nebuvę, o vejų žaluma tiesiog kėlė pasigėrėjimą.
Efektą didino tai, kad iš rudens akėčiomis ir grėbliais buvome
išdraskę, sugrėbę į krūvas ir sudeginę vejas užkariavusias samanas
ir jas patręšę mineralinėmis trąšomis. Pavasarį liūčių ir
polaidžio vanduo telkšojo tvenkinyje, tačiau jo nepakako. Savavališkai
atsukome sklendę. Miesto tinkluose katastrofiškai krito vandens
spaudimas, susirūpinusi komisija atskubėjo į parką ir užtiko mus „nusikaltimo
vietoje”. Auklėjo, bet mes „juodą” darbą jau buvome atlikę -
tvenkinys buvo sklidinas krištolinio skaidraus vandens.
- Gavę iš arcitekto A. Brusoko brėžinius,
tada pagaminome ir pastatėme naujus stacionarinius parko suolelius,
įrengėme pagrindinį įėjimą į parką iš Klaipėdos gatvės pusės.
Suremontavome ir administracinį pastatą, esantį greta šio įėjimo,
pastatėme katilinę ir rekonstravome šiltnamius, pagaminome parko
planą-stendą. Užmiestyje tai metais parkui buvo paskirtas 4 ha žemės
sklypas, kuriame mes įkūrėme medelyną, o greta Klaipėdos gatvės,
buvusio daigynėlio vietoje, kuris užėmė apie 1 ha, įrengėme gėlių
augyną. Smėlio dirvožemį šio augyno slype gerinome dumblu, kurį
imdavome iš miesto kanalizacijos nusėdintuvo. Dumblo buvome prisivežę
tiek daug, kad iš pagrindų pavyko pakeisti dirvožemio struktūrą ir
net itin reiklios gėlės (bijūnai, tulpės, narcizai) čia gerai augo.
- Labiausiai mūsų dėmesio sulaukdavo parko
medžiai, krūmai, gėlynai. 1964 m. pavasarį į masyvus ir grupes
peizažinių vejų pakraščiuose ėmėme kelti pagal takus eilėmis
pasodintus jaunus medelius ir krūmus (paprastuosius kaštonus, tridyges
gledičijas, paprastuosius klevus, pilkąsias lanksvas, kalninius
serbentus), nes jie darkė angliškojo parko struktūrą, dengė
žaismingas perspektyvas. Į pietus nuo Birutės kalno, pernelyg
išretėjusių pušynų aikštėse, pasodinome nemažai keturmečių
pušaičių. Įprastinis želdinimo būdas vienmečiais arba dvimečiais
daigais čia netiko - poilsiautojai jų nebūtų pastebėję ir todėl
ištrypę. Sodinome 1965 metų ankstyvą pavasarį, pirmąją dieną
išėjus įšalui, ir žiūrėjome, kad pušaičių šaknys būtų
aplipusios žemių gumulais. Dirvožemis buvo drėgnas, nuo šaknų
žemės nebyrėjo tad ir medeliai, dideliam mūsų džiaugsmui, puikiai
prigijo. Patys išsiauginome ir parko medynus papildėme Veimuto pušimi,
kamštiniu skirpstu ir kitais retaisiais augalais.
- Dažnos kasmetinės kelionės į Estijos,
Latvijos, Druskininkų, Krymo ir Kaukazo kurortus, gėlininkystės ūkius
ir medelynus mus nuolat skatino įvairinti augalų asortimentą,
kūrybingai juos komponuoti parke. Tais metais mus labiausiai suintrigavo
rožės, tad ėmėme didelį dėmesį skirti jų auginimui. Rožių
įskiepiais su mumis noriai dalindavosi Lietuvos ir kaimyninių
respublikų rožių augintojai. Į mūsų parką tada praktikantai būdavo
atsiunčiami iš Kauno, Sankt Peterburgo, Maskvos. Turėdami būrį
talkininkų, sugebėjome išauginti tiek šių gėlių, kad jau galėjome
įgyvendinti ir seną savo svajonę - atkurti rožyną priešais pietinio
rūmo fasado baliustradą. Gėles turėjome, o štai senojo rožyno plano
ar kokios kitos šios parko dalies iliustracijos nebuvo. Dirbti bet kaip
negalėjome - reikėjo kiek galint autentiškiau atkurti visas parko
dalis. Pabandėme tuo metu gerokai apleisto rozariumo teritoriją
žvalgyti arkliniu plūgu versdami vagas. Pasisekė: atsidengė žvyruotų
takų tinklas. Tą patį 1964 metų pavasarį jau galėjome tiksliai, be
paklaidos atkurti rožyno planą. Netrukus čia jau žydėjo rožės.
Neturėjome tik laipiojančių rožių tvorelei apsodinti. Vietoje jų
laikinai pasodinome apynius. Atkurtas rožynas sutraukdavo gausybę
lankytojų. Jų tarpe pasitaikydavo ir nesąžiningų. Vasarą vagys
didesnės žalos nepadarydavo - nuskintų žiedų vietoje greitai
išsiskleisdavo kiti. Na, o štai rudenį... vagys imdavo gražuolių
rožių kelmus tiesiog rauti ir temti iš parko. Todėl, pasibaigus
kurortiniam sezonui, buvome priversti rožes iškasti ir žiemą laikyti
rūsyje.
- Pasitarę su specialistais, priešais
šiaurinę baliustradą išrovėme menkaverčių lapuočių sąžalynus ir
atkūrėme karpomų eglaičių basketus. Pagal išlikusias senąsias parko
nuotraukas pabandėme atkurti ir gėlių bordiūrus pagrindinio parterio
pakraščiuose. Po to rūmų aplinka jau visai priminė tą, kuri čia
buvo suformuota Tiškevičių laikais.
- Įsiminė dailininkės K. Tulienės 1965 m.
rugpjūčio mėnesio apsilankymas Palangoje. Miesto valdžia jai buvo
užsakiusi sukurti bareljefinį kunigaikštienės Birutės atvaizdą,
kurį buvę numatyta pastatyta Birutės kalno papėdėje, simbolinio
Birutės kapo vietoje. Menininkė darbą atliko ir už savo lėšas
išliejo Sankt Peterburge. Na, o tada paaiškėjo, kad LKP CK nurodymu
miesto valdžia šią skulptūr statyti uždraudė... Pasitarę su autore,
nutarėme kūrinį jam numatytoje vietoje pastatyti paslapčiomis. Darbo
ėmėmės naktį, ir ryte saulės spinduliai jau glostė kuklios,
pasvirusia galvele ir tautiniu rūbeliu pasipuošusios Birutėlės
siluetą. Skulptūrėlės fone pasodinome keletą paskubomis parko
proskynoje išrautų eglaičių (kad ir kaip keista, nors joms tik kur ne
kur buvo užmesta žemių, medeliai labai greitai prigijo). Jau kitą
dieną dėl tos skulptūrėlės mieste kilo didžiausias sujudimas. Apie
kūrinį sužinoję žmonės tiesiog plaukte plaukė jo pasižiūrėti ir
atiduoti pagarbą Birutei, krovė prie skulptūros rožių, gvazdikų,
ratilių kardelių puokštes. O tada mane užgriuvo įvairiausių
valdžios institucijų valdininkų telefono skambučiai. Buvo nurodyta
nedelsiant pašalinti iš parko be leidimo pastatytą skulptūrėlę. Be
abejo, to daryti nesiruošiau, o kad viskas palaipsniui aprimtų, nutariau
pasprukti atostogų. Nepasisekė. Kaip tik tuo metu susidomėjimas minėtu
kūriniu pasiekė „ideologinės piramidės” viršūnę. Buvo
pranešta, kad po dviejų dienų į Palangą atvyks pati tuometinės
Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė-Piliušenko ir
jos atvykimo dieną gėlių prie paminklo negali būti. Dėl gėlių
įsakymas buvo kategoriškas, tačiau iš bendro pokalbio su miesto
valdžios „galvomis” konteksto supratau, kad, jei paklusiu šiam
nurodymui, yra vilties išsaugoti „Birutę”. Mano pastangos
prišnekinti bent vieną Botanikos parko darbininką, kad jis nuvežtų
gėles, buvo bevaisės - dori žemaičiai nesusigundė nei pinigais, nei
papildomomis atostogomis. Ir tik „viešnios” pasirodymo išvakarėse
šiam darbui pavyko pasamdyti du kartus teistą ir niekur nedirbusį
jaunuolį. Gavus pranešimą, kad „viešnia” jau pakeliui į parką,
buvusį kalinį padabinome raudonu raiščiu ir tekiną pasiuntėme prie
skulptūrėlės. Aš nuėjau iš paskos. Taip jau atsitiko, kad prie
skulptūros atsiradome beveik tuo pat metu kaip ir mūsų „viešnia”
su savo gausia partiečių palyda. Iš karto gavau pastabą, kad raudoną
raištį reikėtų pakeisti žaliu... O paskui... Paskui visa iškilioji
svita laiptais pakilo į Birutės kalno viršūnę...
- Tą dieną nuo Birutės kalno papėdės buvo
išvežti keturi vežimai gėlių, kurias naujasis „darbuotojas”
sumetė už netoliese augusio krūmo. Kaip ten bebūtų, parašiau
įsakymą, kuriuo pareiškiau padėką asmeniui su raudonu (vėliau su
žaliu raiščiu), ir šis sujaudinęs net ašarą išspaudė - mat
niekados nesąs dar buvęs taip pagirtas...
- Nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę su
ta skulptūrėle, jei ne garbūs rusų inteligentai, poilsiavę tuo metu
Palangos dailininkų kūrybos namuose. Sužinoję tą istoriją, jie jau
kitą dieną skulptūrėlės nuotrauką su gražiais savo atsiliepimais
apie šį kūrinį nuskraidino į Maskvą ir perdavė į mus tais laikais
pasiekdavusią rusišką spaudą. Ir štai... po savaitės jau skaitėme
pačioje Maskvoje išspausdintą straipsnį, giriantį K. Tulienės
kūrinį... Tada jau ir mūsų valdžiai aprimo. Nebežinau tik, ar ji
skulptorei už darbą atsilygino...
- Parke ir tuo metu dominavo pušynai. Deja,
senesnio amžiaus pušų kamienai daug kur buvo pažeisti puvinio, o jį
sukėlęs grybas išaugusiose kempinėse brandino sporas. Susirgusių
medžių išgelbėti nebuvo galimybių, bet kaip nors reikėjo apsaugoti
sveikus - užkirsti kelią ligos plitimui privalėjome. Ir tada ėmėmės
darbo: ilgų kotų pritvirtintais metaliniais kabliais atplėšdavome nuo
pažeistų medžių kempines ir surinkę jas sudegindavome. Kiekvieną
žiemą turėdavome iškirsti ir po kelias dešimtis sausų pušų.
Tačiau didžiausią nelaimę medynai patyrė 1967 metais, kai praūžusi
audra itin nusiaubė medynus. Šio viesulo padarinius parke jau šalino
kiti. Aš tais metais jau dirbau Valstybinio statybos reikalų komiteto
landšafto architektūros ir apželdinimo skyriuje. Be abejo, prieš
palikdamas Palangą ilgai abejojau. Apsisprendžiant nemažai įtakos
turėjo mieste įvykdyta reorganizacija. Iki to laiko mes tvarkėme visus
Palangos želdynus (man šioje srityje itin talkindavo Botanikos parke
dirbęs B. Zinkevičius). Po reorganizacijos parkas neteko savo medelyno,
gėlininkystės ūkio, gėlių parduotuvės ir pajamų, kurias gaudavome
rangos būdu želdindami kitų organizacijų teritorijas. Atlikdami tuos
darbus 1965 metais lėšų buvome sukaupę tiek, kad nemažai jų buvo
likę ir apmokėjus už nupirktą sunkvežimiuką, įrankius, elektros
kabelius ir prožektorius (juos buvome įsigiję jau tada planuodami
įsirengti parko meninio apšvietimo sistemą, kurios projektą buvome
užsakę 1964 m), bei kai kurias kitas darbe reikalingas medžiagas. Deja,
šių sumanymų man pačiam nebeteko įgyvendinti. Tą darbą atliko
toliau kūrybingai parko tvarkymui vadovavęs naujasis direktorius -
buvęs parko inžinierius-miškininkas Kazimieras Urbonavičius.
;)
;)
