PADAVIMAS APIE BIRUTĘ
 
Parengė Danutė Ramonaitė
Kęstutis Birutė
Iliustracijos iš ŽKD IKC archyvo
Bene įspūdingiausiai padavimas apie Birutę perteiktas 1922 metais Klaipėdos „Ryto" 
spaustuvės išleistame „Vadove po Palangą”. Čia rašoma, kad:
 
„Birutės laikais žemaičiai garbino dievaičius. Doros mergelės pasišvęsdavo tarnystę dievaičiams. Jos kurstydavo amžinąją ugnį, darydavo gailestingus darbus žmonėms ir vesdavo labai skaistų ir dorą gyvenimą. Tarpe vaidilučių buvo ir Birutė - vaidilutė-naujokė. Vieną kartą Birutė nešė savo broliams žvejams valgyti. Pavalgydinus brolius, nuėjo pas amžinąją ugnį. Buvo tai graži vasaros diena, kurioje buvo čia atvykęs vyriausias kunigas, kurs priėmė tą dieną merginas, pasiruošusias į eiles vaidilučių. Birutė taipogi stovėjo gerų mergelių eilėse ir turėjo būti tą dieną pašvęsta dievaičių tarnystei. Birutė laikė ant rankos baltą - vaidilutės - rūbą. D. Kunigaikštis Kęstutis, pagavęs baltąjį rūbą nuo Birutės rankos, įmetęs jį į ugnį, o Birutę su savim paėmęs.
Praėjo daug metų. Birutės sūnus Vytautas priėmė šv. krikštą ir buvo didžiu darbuotoju tėvynės ir krikščionijos. Birutė gi paliko ištikima tarnaitė dievaičių ir, mirusią ją palaidojo ant kalno, ant kurio degė amžinoji ugnis dievaičiams, kuriems Birutė buvo savo jaunystę žadėjusi, ident ten po mirties amžinai ilsėtųsi. O kalnas tapo Birutės vardu pramintas”.

 

  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas