ISTORIJA: PALANGOS BOTANIKOS PARKAS

PIRMIEJI PALANGOS BOTANIKOS PARKO METAI 
AMŽININKŲ ATSIMINIMUOSE
Parengė Danutė Mukienė

Palangos botanikos parke. Danutės Mukienės nuotraukos, 2003 m. birželio pabaiga

    Įdomūs 1894 m. Palangoje viešėjusio iš Liepojos atvykusio Kyrupio atsiminimai, iš kurių sužinome, kad jau tada parkas buvęs gražus ir jame kasdien grojusi muzika. 1897–1899 metais pagal E. Andrė projektą aikštelėse dar buvo sodinami didžiuliai medžiai. Miškas užėmė 143 ha, o parkui buvo išskirta 70,32 ha. Viskas koncentravosi aplink rūmus: keliai, takai, aikštelės, statiniai, įrenginiai. Viskas buvo meniškai, stilingai suderinta. Pagrindiniai keliai vingiavo trimis kryptimis. Du pagrindiniai prasidėdavo nuo pagrindinių įvažiuojamųjų vartų, buvusių prie Klaipėdos kelio. Šie čia pat išsiskirdavo: vienas ėjo tiesiog jūros link, pasukdamas pro arklides į rūmų galą nuo Birutės kalno, o antrasis – tiesiog į rūmus, į jų parterį, esantį prieš centrinį fasadą į miesto pusę. Trečias kelias ėjo Vilimiškės link taip pat dabartine linkme, kaip ūkinis kelias. Šiuos kelius – lyg magistrales – jungė keleliai ir takai.
    Šie antriniai ir pėsčiųjų judėjimo takai, taip pat kaip ir pagrindiniai keliai, buvo išvingiuoti kreivėmis, tikslingai išvedžioti – arba baigdavosi kuriuo nors statiniu, įrenginiu, arba praeidavo pro kurią nors pramogų vietą (tvenkinį, teniso aikštelę, poilsiui skirtą lapbūdę, paviljoną ir panašiai).  Taigi parko takai buvo išplanuoti natūraliai ir prasmingai. 
     Per teniso aikštelę ilgainiui buvo pravestas vidutinio pločio kelias. 
    Pagrindinis aikščių tikslas, kaip rašo A. Raulinaitis, buvo sukurti gražias, meniškas, bet natūralias panoramas, kurios atsivertų žiūrint iš rūmų arba į juos. Net iki dabar kai kur aikštelėse yra užsilikę to laiko parko stiliaus principu stovėję rinktiniai, gražūs, pavieniai medžiai, kuriuos sodindavo, kaip pasakoja tai matę žmonės, jau didelius, visus jų šonus paremdami vielų stygomis. Meniškai puošiant tų aikščių pakraščius, pakraštiniai medžiai būdavo padengiami įvairiais krūmais ir vietomis papuošti gėlių guotais. Mėgiamiausios gėlės dekoravimui buvo begonijos. 
     Tokios didžiulės, panoraminės aikštės buvo į pietus, rytus ir dvi į šiaurę nuo rūmų. Paviljono kairėje pusėje stovėjęs tarnautojų namas, o pakalnėje dar ir dabar tebestovinti ledainė. Šiame paviljone didikai retkarčiais užkandžiaudavo (tik su žymiais svečiais). Iš čia atsiverdavo nuostabus vaizdas į rūmus. Pastato pietinėje pusėje buvo betekančios saulės, pusapskritimio formos rožynas. Jo abiejuose šonuose – laiptai, kuriais būdavo pakylama į rūmų terasą, o tarp laiptų juostomis ėjo pylimėliai. Šios juostos buvo apsodintos rožėmis, erškėtrožėmis, o viršutinė (jau terasoje) – gražiai karpytais bukmedžiais, kurie buvo susodinti dviejų metrų atstumu vienas nuo kito. Rozariumo šlaituose augo vynuogės. Abiejuose tų laiptų bei terasų šonuose (į vakarus tarp klevų, o į rytus tarp krūmų) į eglių guotą buvo įsiterpusios įdubos –aikštelės. Minimi medžių guotai tęsėsi ir pasibaigdavo alyvų bei alyvėlių krūmais lygiai su rožynu, apsaugodami jį nuo rytų bei vakarų vėjų. Pats rožynas buvo apvestas erškėtrožėmis apsipynusiais metaliniais puslankiais. Likusi aikštės dalis (nuotaka tarp parko ir minėto rožyno) kaip ir dabar tęsėsi iki rytinės aikštės. Natūralūs įdubimai buvo pridengti krūmais bei papuošti gėlėmis. Ši nuotaka buvo padengta veja, kurią vietomis puošė gėlių guotai ir pavieniai rinktiniai puošnūs medžiai. Rytinė aikštė baigėsi medžių bei krūmų juosta, atskyrusi ją nuo tvenkinio. Į Klaipėdos kelio pusę ši aikštė baigėsi teniso aikštele, kuri buvo gražiai apjuosta krūmais bei gėlėmis. Tarp jos ir tvenkini kalnelyje buvo rūsys, o nuo jo į rūmus bei teniso aikštelę ėjo stiklinė altana, kurioje buvo auginami šampinjonai. Netoliese buvo po vieną išmėtyti šuliniai, iš kurių paduodavo į rūmus vandenį. 
     Ne mažiau puošni buvo ir priešais rūmus esanti šiaurinė aikštė. 1905 m. leidinyje apie Palangą paminėta, kad dar daug lėšų reikėtų tam, kad parkas būtų pilnai įrengtas pagal E. Andrė projektą. Tai rodo, kad ne viskas, ką buvo sumanęs E. Andrė, buvo iš karto įgyvendinta. 
    Tankiame eglyne, prie šiaurinio tvenkinio krašto, aplink medį buvo įrengta grybo formos pastogėlė. Keičiant tvenkinio vandenį, jis būdavo nuleidžiamas į pajūrio žemumą. 
     A. Raulinaitis išskiria Birutės kalvą su iškyšuliu, lyg pilaitės priešpiliu į pietus, kurioje kadaise buvęs šulinys. Rašoma, kad legendinis kalnelis taip pakitęs, kad sunku pasakyti, kaip reikėtų jį restauruoti. 
    A. Raulinaitis išskiria dar dvi pradžioje naudotas aikšteles: taip vadinamą  gėlyną, daržovyną bei medelyną. Jie buvo į pietryčius nuo rūmo. Aikšteles kirto kelias, ėjęs pro rūmų rytinį fasadą Klaipėdos plento link bei į Vilimiškę. Abi šios aikštelės buvo panašios formos – keturkampės, o prie jų, antroje jas kertančio kelio pusėje, į šiaurę, ėjo pusapvaliai takeliai. Ten stovėjo daržininko gyvenamas namas ir ūkiniai pastatai. Šios aikštelės taip pat buvo parko–miško gilumoje ir buvo atskirtos lazdynais  bei gražiu takeliu. Arčiau rūmų buvo gėlyno aikštė. Èia buvo fontanas ir ant atitinkamų pjedestalų stovėjo dvi skulptūros. Žmonės yra pasakoję, kad tai buvusios moterų figūros. Aukštutinėje aikštelėje buvo daržovynas su šiltnamiais bei didžiulis vandens rezervuaras po žeme, iš kurio vamzdžiais vanduo patekdavo į fontaną. Iš šio rezervuaro būdavo laistomos daržovės ir gėles, keičiamas vanduo tvenkiniuose. Paties tvenkinio krantai, išskyrus rytiniame gale esamą gražią pakalnėlę–nuotaką, buvo apaugę medžiais ir krūmais. Tvenkinyje auginamoms gulbėms buvo padarytas plaukiojantis namelis – iš beržinių netašytų rąstelių. Tvenkinio pakraščiuose stovėjo suoliukai. Buvo čia ir iš akmens skalų padarytų laiptelių. 
    Nors parkas lyg ir slėpėsi miške, gražiame pušyne, bet nuo Palangos pusės jis visas buvo aptvertas medinių apvalainių rąstelių tvorele. Pagrindiniai vartai stovėjo dabartinėje vietoje, prie Klaipėdos plento. Ir tvorelė, ir vartai buvo papuošti žiedais, o virš vartų, žmogaus ūgio aukštyje, kabojo kryželiai. Šalia įvažiuojamųjų vartų buvo įrengti varteliai pėstiesiems. Kairėje vartų pusėje, kaip ir dabar, stovėjo vežėjo–sargo namelis. 
     
    Literatūra:
    A. Raulinaitis. „Palanga ir jos parkų istorija"

  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas