PALANGOS BOTANIKOS PARKO CENTRIINĖS ALĖJOS ERDVIŲ EMOCINIO POVEIKIO LANKYTOJAMS TYRIMAS
 
Vaida Atienė, Lidija Mineikytė, Neringa Vaitkutė
 
Tekstas parengtas pagal Vaidos Atienės, Lidijos Mineikytės, Neringos Vaitkutės publikaciją „Palangos botanikos parko centrinės alėjos ardvių emocinio poveikio lankytojams tyrimas“, išspausdintą 2001 m. Vilniaus dailės akademijos išleistoje knygoje „Lietuvos želdynų ateitis“, p. 73-80

Palangos botanikos parko centrinėje dalyje 2003 m. gegužės mėnesį
Danutės Mukienės ir Aldo Žolio nuotraukos 

 

Kuriant Palangos Botanikos parko vaizdus buvo siekiama gamtos ir architektūros harmonijos, natūralumo. Mastelis, proporcijos, siluetai, perspektyvos, spalvų gama, visų parko komponentų tarpusavio ryšys ir darna, fizinės-geografinės parko vietovės savybės turi didelį poveikį stebinčiam parką lankytojui.
Laikytis šių parko planavimo principų yra labai svarbu, norint išsaugoti Palangos Botanikos parko kultūros vertę, kurią nulėmė ne tik jo įkūrėjo E. André talentas, bet ir parkui parinktos vietos gamtinis, istorinis unikalumas bei panaudotų kūrybinių parko komponentų gausa ir įtaigumas. Todėl parkas yra gausiai lankomas Lietuvos, užsienio turistų ir poilsiautojų.
Palangos parko takų tinklą sudaro: pagrindinės parko alėjos, antraeilės alėjos, papildomi pėsčiųjų takai. Intensyviausiai turistų ir poilsiautojų lankoma yra ekskursinė trasa, kurios pagrindinis elementas - centrinė parko alėja. Jungdama antraeiles alėjas ir šalutinius takus į vientisą takų sistemą, ji nukreipia lankytojus link parko kompozicijos centro. Centrinės alėjos kryptimi parko vaizdai sukurti taip, kad ja einantis žmogus galėtų nuosekliai juos apžiūrėti. Centrinė alėja jungia ir reprezentuoja pagrindinius parko gamtos ir kultūros komponentus, kurių estetinis vaizdas labiausiai veikia lankytojų emocijas. Dėl šios priežasties parko erdvių emocinio poveikio lankytojams analizė pradėta nuo centrinę parko alėją sudarančių erdvių tyrimo.
 
Šio tyrimo objektas - Palangos Botanikos parko centrinę alėją sudarančios erdvės („Eglės žalčių karalienės“, „Didžiosios eglės“, „Didžiojo parterio“, „Rožyno“ „Birutės kalno“).
Tyrimo tikslas - pagrindinės parko senosios dalies, centrinės alėjos erdvių analizė, šių erdvių emocinio poveikio lankytojams nustatymas, pagrindinių parko gamtos ir kultūros komponentų įvertinimas.
 
Tiriant Palangos Botanikos parko centrinės alėjos erdvių („Eglės žalčių karalienės“, „Didžiosios eglės“, „Didžiojo parterio“, „Rožyno“ „Birutės kalno“) emocinį poveikį lankytojams, atlikta:
1) parko kartografinės medžiagos analizė (išskirtos pagrindinės, antraeilės alėjos ir papildomi pėsčiųjų takai, reljefas, želdiniai, vandens telkiniai, statiniai, smulkieji archirektūros elementai);
2) parko istorinės raidos ir genezės analizė;
3) parko esamos padėties analizė;
4) centrinės parko alėjos dendrologinė analizė;
5) parko tiriamų erdvių vizualinė analizė (želdinių išsidėstymas, jų kiekis ir esama būklė, spalvų gama, siluetas, bendra visų parko elementų kompozicija ir tarpusavio darna, jų emocinis poveikis);
6) tiriamų parko erdvių fotofiksacija;
7) sociologinė ąpklausa;
8) sociologinės apklausos duomenų apdorojimas;
9) pasaulio miesto parkų palyginamoji analizė;
10) specialios kraštovaizdžio architektūros ir parkų tyrimų bei planavimo metodikos, literatūros studija;
11) išvados ir pasiūlymai.
Visa šio tyrimo medžiaga pateikta grafinėje ir tekstinėje dalyse.
 
Parkas įkurtas 1899 m. pušimis apaugusiose pajūrio kopose. Jį suprojektavo E. André, kuriam talkino sūnus R. André, bendradarbiavo želdintojas iš Belgijos Buessen de Coulon. Darbas truko trejus metus. Rūmų statybai buvo parinkta 12 m abs. a. smėlio kopa, esanti netoli Birutės kalno. Padaryti kirtimai, kurių dėka arsivėrė vaizdai į jūrą, iškasti du tvenkiniai ir sujungti kanalais, per kuriuos nutiesti tilteliai, parko kompozicijos centras - rūmai, kurių šiaurinėje pusėje įrengtas puošnus didysis parteris, o pietinėje pusėje - rožynas.
Rūmai restauruoti 1957-1963 m. Tiškevičių rūmuose atidarytas Gintaro muziejus, kuris veikia iki dabar.
Žinios apie parke esantį Birutės kalną irjo įrenginius siekia XII-XIV a. Alkakalnyje buvo įrengtas astronominis kalendorinių matavimų įrenginys, kuris sunaikintas įvedus krikščionybę. Ant kalno pasratyta Šv. Jurgio koplyčia, o vietoj jos 1869 m. sumūryta raudonų plytų aštuoniakampė koplyčia, stovinti ir dabar. Kuriant parką, Birutės kalno papėdėje buvo įrengtas Lurdas, kurio nišoje pastatyta šv. Marijos statula.
 
Kad Birutės kalne buvo senovinė lietuvių observatorija, pirmasis pareiškė archeologas Vladas Žulkus. Šią hipotezę toliau vystė paleoastronomas docentas Libertas Klimka, kuris jos teisingumą įrodė moksliškai. Tačiau atskleisti jos unikalų ir stebėtinai tobulą veikimo principą pavyko tik 1990 m. architektui restauratoriui Sauliui Manomaičiui, kuris pagal esančią archeologinę medžiagą astronominių žinių pagrindu sudarė matematinį stulpų išdėstymo modelį ir, nustatęs azimutus, apskaičiavo saulės laidos datas, kurios sutapo su kalendorinėmis šventėmis. Ekspertų komisija patvirtino matematinį astronominių skaičiavimų tikslumą. Po šio matematinio įrodymo tapo galima visiems paskelbti, kad Birutės kalne buvo nepaprastai tobula ir nuostabiai, fantastiškai paprastai įrengta astronominė observatorija (stebykla), iš kurios stebėta Saulė, Mėnulis, žvaigždynai.
Stebyklą sudarė vienuolika stulpų. Iš jų aštuoni buvo įkasti pagal apskritimą, kurio spindulys yra 3 sieksniai. Dar trys sudarė 1,5 sieksnio spindulio apskritimą. Stulpų linijos žymėjo saulės laidos jūros horizonte azimutus pagrindinių 36 kalendorinių švenčių dienomis bei mėnulio padėties kraštines esant „žemam“ ir „aukštam“ mėnuliui. Mėnulio arba Saulės orbitų sutapimo mazgai rodė Mėnulio arba Saulės užtemimo laiką ir daugelį kitų astronominių reiškinių.
 
Parko želdinimas buvo vykdomas pagal metodinę programą: kruopščiai atliekant visus jame numatytus darbus, tiksliai išdėstant augalus, sudarant reikiamas jiems augti sąlygas, gerinant dirvą. Ypač plačiai čia pritaikytas dendrofloros asortimentas - spėjama, kad parke galėjo augti apie 500 medžių rūšių. Augalija Palangos parke taip vykusiai išdėstyta, jog jis pagrįstai laikomas vienu iš gamtovaizdinio parko etalonų. Medžiai suformuoti grupėmis arba pavieniui, išsklaidant juos aikštėse arba pakraščiais. Sodinant stengtasi nenutolti nuo natūralumo ir suteikti visai laisvo gamtos vaizdo iliuziją. Deja, šiandien ne visas augalijos asortimentas išlikęs: dalis neprisitaikė prie permainingo pajūrio klimato, daug augalų sunaikino vandalai, daugelis augalų paseno ir žuvo.
Dabar Palangos parke priskaičiuojama apie 370 natūraliai augančių žolinių augalų rūšių (R. Vaikauskaite, 1992 m. inventorizacija), iš jų 27 rūšys retos arba labai retos; sumedėjusių introdukuotų medžių priskaičiuojama apie 240 rūšių.
 
Pirmasis Palangos parko atkūrimo etapas buvo Tiškevičių rūmų restauravimas 1957 m. Nuo 1960 m. parkas paskelbtas Botanikos parku. Toliau metodiškai atliekami tvarkymo darbai: iškirsti menkaverčiai savaiminiai sąžalynai, sutvarkyti Birutės ir Jaunimo kalnai, nutiesti nauji takai išsaugant kompozicijos struktūrą, išvalyti tvenkiniai. Vėliau parkas išplėstas į pietus. Čia įrengtas tvenkinys.
 
Dabar parkas užima 103 ha teritoriją: 36 ha - istorinė dalis, 67 ha - naujoji parko dalis. Bendrą parko teritorijos plotą sudaro: 57,81 ha želdinių, 1,16 ha tvenkiniai, 12,2 ha pliažai, 3,6 ha kopos, 4,4 ha takai, 23,31 ha vejos, 0,5 ha gėlynai.
 
Pagal kartografinę parko medžiagą ir vizualinius stebėjimus buvo išskirtos 5-ios pagrindinės centrinę parko alėją sudarančios erdvės:
Erdvė - A („Eglės žalčių karalienės“);
Erdvė - B („Didžiosios eglės“);
Erdvė - C(„Didžiojo parterio“);
Erdvė - D („Rožyno“);
Erdvė - E („Birutės kalno“).
Atlikta šių erdvių fotofiksacija metų vasaros laiku.
 
Erdvė - A („Eglės žalčių karalienės“, fotofiksacija Aa, Ab, Ac)
Palangos botanikos parko centrinis įėjimas yra parko šiaurės rytų teritorijos kampe, ribojamas Vytauto gatvės. Informaciniai stendai prie įėjimo mažai informatyvūs, menko estetinio lygio, neišraiškingi. Čia pateiktas tik parko planas ir skelbimas, kviečiantis apsilankyti Gintaro muziejuje. Prie centrinio įėjimo (alėjos pradžia) augantys dideli medžiai bei žemesnį traką sudarantys krūmai formuoja uždarą erdvę, o tolumoje atsiverianti atviros erdvės perspektyva traukia lankytoją. Kairėje pusėje matomas sodininko namelio pagrindinis fasadas, apsuptas želdinių.
Įžengęs į pagrindinę, link parko rūmų vedančią vingiuotą alėją, lankytojas atsiduria didelėje atviroje erdvėje, kurios kompozicijos centras yra skulptoriaus R. Antinio sukurta skulptūra „Eglė žalčių karalienė“. Šioje parko dalyje takas šakojasi į tris dalis. Erdvę formuoja tamsių spygliuočių fonas, kurį paįvairina šviesūs lapuočiai medžiai. Gana dideli vejų plotai sudaro foną pavieniui augančioms pušims, gėlynams, skulptūrai. Nuo vejos paviršiaus iki aukštų medžių masyvų tolygų perėjimą sudaro masyvų pakraščiuose pasodinti įvairaus dydžio ir rūšių krūmai.
„Eglės žalčių karalienės“ skulptūra harmoningai įsilieja į aplinką. Skulptūrą supanti erdvė visuomet užlieta šviesos. Jos siluetą pagyvina šviesos ir šešėlių žaismas. Skulptūra gerai suderinta su mikroreljefu, jos tūrio kūginė kompozicija kartoja reljefo iškilumą. Skulptūrą iš trijų pusių supa plastiškos formos gėlynas, kurį skaido akmeniniai takeliai.
Toliau judant alėja, medžių masyvai susiglaudžia, sukurdami uždarą ūksmingą erdvę. Masyvuose padaryti kirtimai bei per juos vingiuojantys takeliai atveria tvenkinio perspektyvas. Tik priartėjus prie trečio pagrindinės alėjos vingio, po truputį atsiskleidžia centrinės parko dalies vidutinio gilumo perspektyva.
Čia išskiriamos dvi erdves: Erdvė - B („Didžiosios eglės“) ir Erdvė - C („Didžiojo parterio“).
Erdvė - B („Didžiosios eglės“, fotofiksacija Ba, Bb, Bc)
Erdvė atsiveria palaipsniui prasiskiriant medžių ir krūmų masyvams. Dešinėje alėjos vingio pusėje atsiskleidžia vaizdinga daugiaplanė vidutinio gilumo perspektyva su asimetriškais, tarsi savaime išaugusiais įvairiais medžių ir krūmų deriniais. Masyvų pakraščiuose išryškėja įvairių formų, faktūros bei spalvų lapuočiai ir spygliuočiai medžiai. Vingiuoti masyvų kontūrai teikia natūralumo įspūdį. „Didžiosios eglės“ erdvės perspektyvoje iškyla rūmų bei didžiojo parterio vaizdas, kairėje pusėje lygus ir tamsus senojo tvenkinio vandens paviršius, kuriame atsispindi pakrančių bei tvenkinio salos augmenija.
Erdvė - C („Didžiojo parterio“, fotofiksacija Ca, Cb, Cc)
„Laiminančio Kristaus“ skulptūra yra parko kulminacinis centras. Nuo čia išskiriama „Didžiojo parterio“ erdvė, kurią sudaro: reguliaraus suplanavimo reprezentacinis rūmų parteris ir ant dirbtinės pakilumos pastatyti neorenesanso stiliaus dviaukščiai rūmai. Priešais rūmus lyg skydas įrengtas parteris su dekoratyviniu baseinu nenustelbia gamtinės aplinkos, nes rūmų terasos apačia apsodinta vešliais želdiniais. Simetriškų formų lygios vejos plotai bei juos puošiantys gėlynai teikia iškilmingumo, didingumo įspūdį. Parterio gėlynų formos griežtos simetrijos. Kitaip nei kituose parko gėlynuose, čia siekiama ryškesniais tonais pabrėžti parterio geometriškumą, kurti įspūdingesnį gėlyną. Tam naudojamos vienmetės gėlės bei visžaliai krūmai.
Centrinė alėja prieš parterį sudalinta į dvi alėjas, kurios apjuosia „Didžiojo parterio“ erdvę. Kairioji veda link administracinės-ūkinės parko dalies, dešinioji - prie Birutės kalno, kairėje pusėje palikdama „Rožyno“ erdvę.
Peizažinės kompozicijos šioje parko dalyje sukurtos įvertinus perspektyvų daugiaplaniškumą, jaučiamos pastangos maksimaliai priartinti peizažus prie natūralių jų formų. Erdvę supantys želdiniai tiesiogiai susieti su rūmų architektūra ir sudaro vientisą ansamblį.
Erdvė - D („Rožyno“, fotofiksacija Da, Db, Dc) Kitoje rūmų pusėje driekiasi erdvi pieva, kurią formuoja vaizdingas medynas su giliai vingiuotais pakraščiais ir vieniši medžiai bei jų grupės. Prie rūmų terasos šliejasi pusiau apskritas rožynas su centre pastatyta dekoratyvine „Rebekos“ skulptūra. Tai „Rožyno“ erdvė.
Rožynas - pats didžiausias parko gėlynas, įveistas XIX a. pabaigoje, formuojant vientisą parko kompozicijos centrą. Rožynui parinkta puikiai apsaugota nuo vėjo, saulės apšviesta vieta - pietinėje rūmų pusėje. Planas griežtai geometrinis: išorinis puslankiu einantis takas sujungtas su centru, siaurų takelių spinduliai suskaido rožyną į kelis netaisyklingos trapecijos formos sklypus. Vidinės sklypo dalys apželdintos veja, palei takus susodintos rožės. Rožyną juosia metalinio tinklo balta tvora, kuri kartu yra ir atrama vijoklinėms rožėms. Iš dešinės ir kairės rūmų terasos pusių erdvę lanku riboja aukšti, masyvūs medžiai, kurių dėka nuo rūmų terasos žvelgiant į „Rožyno“ erdvę suvokiama vėduoklinė perspektyva, leidžianti pasigėrėti ne tik artimajame plane esančiu gėlynu, bet ir tolimesnėmis augalų kompozicijomis.
Erdvė - E („Birutės kalno“, fotofiksacija Ea, Eb, Ec)
Erdvinė Birutės kalno struktūra skiriasi nuo iki šiol nagrinėtų erdvių, nes tai uždaro pobūdžio, dvelkianti senove ir paslaptingumu vieta. Aukštos pušys, tanki liepų laja užtemdo ir taip tamsią Lurdo olą. Čia pat esančios jūros ošimas sustiprina lankytojų patirtus įspūdžius. Birutės kalnas apipintas legendomis, žymus savo istorine praeitimi. Todėl kiekvienas lankytojas stengiasi pasiekti šią vienos iš aukščiausių parke esančių kalvų viršūnę. Šios kalvos viena iš pagrindinių funkcijų - apžvalgos aikštelė, nuo kurios pro medžių kamienus buvo galima gėrėtis jūra, atsiveriančia parko panorama. Deja, savaime augantys jaunuolynai daug kur uždengia buvusias proskynas. Pagrindinis kalvos akcentas - koplyčia, niokojama ne vien laiko, bet ir lankytojų.
Nuo Lurdo takas veda pro „Prezidento Antano Smetonos ąžuolą“ į parko teritorijai priklausantį pajūrio ruožą.
1997 m. liepos mėn. Klaipėdos Universiteto Gamtos mokslų fakulteto Rekreacijos katedros rekreacijos architektūros trečiojo kurso studentės L. Mineikytė ir N. Vaitkutė kartu su dėstytoja architekte V. Atiene parengė dvi bandomąsias (pilotažines) anketas ir atliko sociologinę apklausą, kurios tikslai:
1) Palangos Botanikos parko centrinės alėjos erdvių emocinio poveikio lankytojams nustatymas;
2) Botanikos parką sudarančių gamtos ir kultūros komponentų įvertinimas.
Buvo apklausta 40 respondentų: 21 moteris ir 19 vyrų; 21 - aukštojo, 11 - vidurinio, 8 - specialaus profesinio išsilavinimo; apklausoje dalyvavo 7 amžiaus grupių atstovai:
18-23 m. - 10; 24-29 m. - 6; 30-39 m. - 4; 40-49 m. - 4; 50-59 m. - 11; 60-69 m. - 1; 70 m. ir daugiau - 4 respondentai.
Centrinę parko alėją sudarančių erdvių emocinį poveikį respondentai įvertino dešimties balų sistema. Kiekviena tiriama erdvė buvo įvertinta pagal tris (grafinėje medžiagoje užfiksuotas) pozicijas, atskleidžiančias būdingiausius erdvės bruožus. Pagal kiekvieno respondento įvertinimus buvo suvesta Palangos Botanikos parko centrinės alėjos erdvių emocinio poveikio lankytojui kartograma, t. y. nubrėžta respondento emocinio poveikio kreivė.
Galutinis apklausos rezultatas - tai bendra Botanikos parko centrinės alėjos erdvių emocinio poveikio lankytojams (40 respondentų) kartograma. Bendra emocinio poveikio kreivė visiems lankytojams buvo išvesta naudojantis svertinio vidurkio skaičiavimo metodu, taip pat kartogramoje taškiniu būdu pažymėti visų respondentų įvertinimai, kurie parodo pagrindinius konfliktinius ir aukščiausiai emociškai vertinamus taškus. Labiausiai diskutuotini ir žemiausius įvertinimus gavę taškai:
6,6 balo - taškas Aa (erdvė A);
7,5 balo - taškas Ba (erdvė B);
7,6 balo - taškas Dc (erdvė D);
7,7 balo - taškas Db (erdvė D);
7,9 balo - taškas Ec (erdvė E);
8,5 balo - taškas Eb (erdvė E).
Aukščiausias emocinio poveikio įvertinimas - 9,6 balo - taškai Ca; Cb; Cc.
 
Buvo apklausti 39 respondentai: 21 moteris ir 18 vyrų; pradinis išsilavinimas - 1, specialus profesinis - 9, vidurinis - 12, aukštasis - 17 respondentų; apklausoje dalyvavo 7 amžiaus grupių atstovai:
18-23 m. - 11; 24-29 m. - 4; 30-39 m. - 8; 40-49 m. - 2; 50-59 m. - 7; 60-69 m. - 5; 70 m. ir daugiau - 2 respondentai.
Anketa buvo sudaryta iš 13 klausimų apie pagrindinius Botanikos parką sudarančius gamtos ir kultūros komponentus. Žemiau pateiktoje lentelėje parodyti apklausos rezultatai.
 
5.1. Esama parko situacija palyginus su 1899 m. E. André darytu Palangos parko projektu yra labai pakitusi, nes E. André projektuotas parkas buvo žymiai skaidresnis, vyravo perregimos persiliejančios erdvės. Dabartiniai parko želdiniai yra neprižiūrėti, priaugę daug savaiminių sąžalynų, kurie menkina parko estetinę vertę, ir ateityje reikėtų imtis skubių parko želdinių tvarkymo bei formavimo darbų.
5.2. Botanikos parkas pagal gamtinius ir kultūrinius išteklius puikiai tinka rekreacinei veiklai, tačiau šiuo metu jie naudojami neracionaliai arba iš viso nenaudojami; sargo-sodininko namelis, esantis prie pagrindinio parko įėjimo, yra neracionaliai naudojamas; dabartinė jame vykdoma veikla, t. y. prekyba suvenyrais bei kukli ekspozicija apie parko istorinę raidą, neatitinka šiandieninių parko lankytojų poreikių; jis puikiai galėtų būti panaudotas kaip pagrindinis parko informacinis centras su įvairių rekreacinių paslaugų paketu.
5.3. Vandens telkiniai (senasis ir naujasis tvenkiniai) parke svarbūs ne tik kompozicijos požiūriu, bet kuria jaukias ir tapybiškas erdves; deja, šiandien jų estetinę-meninę vertę menkina vandens užterštumas, neprižiūrėtos pakrantės. Būtinas dažnesnis nei kas 20 metų tvenkinių valymas.
5.4. „Didžiosios eglės“ erdvėje prižėlę daug savaiminių ir beverčių sąžalynų, kurie ne tik menkina erdvės estetinį vaizdą, bet ir užstoja į senąjį tvenkinį ir didijį parterį atsiveriančius vaizdus.
5.5. Parko kompozicijos centras - didysis parteris su rūmais šiuo metu labiausiai sutvarkytas ir geriausiai vertinamas lankytojų.
5.6. „Rožyno“ erdvė - viena iš blogiausiai sociologinės apklausos metu įvertintų erdvių, nes rožynas apleistas, nepasižymi rožių gausa; esamos rožės yra praradusios savo dekoratyvines savybes ir neteikia lankytojams teigiamų emocijų. Būtina rožyną atnaujinti ir papildyti kokybiškomis dekoratyvinių rožių veislėmis, kitaip jis praranda savo kaip rožyno prasmę.
5.7. Remiantis archeologine medžiaga ir 1899 m. E. André sudarytu Palangos parko projektu, nuo Birutės kalnelio atsiverdavo vaizdai į jūrą ir į rūmus, šiandien gi jis apleistas, apžėlęs ir neatlieka apžvalgos aikštelės funkcijų. Kalnelyje esančios koplytėlės techninė būklė bloga, vitražai išdaužyti, ji uždaryta ir visai nenaudojama, o šito negali suprasti nei vienas parko lankytojas. Vienas iš koplytėlės atgaivinimo būdų būtų jos viduje įrengti astronominės observatorijos (stebyklos) mini maketą, remiantis archeologine medžiaga ir moksliškai įrodytais bei matematiškai apskaičiuotais, paremtais astronominių žinių pagrindu stebyklos veikimo principais.
5.8. Viena iš didžiausių parko problemų - tai didelė informacinės sistemos stoka. Kelių informacinių stendų, esančių prie pagrindinių įėjimų į parką, nepakanka išsamiai informacijai apie parko gamtos ir kultūros vertybes bei jų tikslias dislokacijos vietas. Būtina sukurti modernią parko informacinę sistemą, kurią sudarytų bendra informacija apie parką ir vietinė, žyminti konkrečius objektus.
5.9. Parke taip pat nėra jokios informacijos apie jo dendrologinę sudėtį, nors jis yra Botanikos parkas. Reikia parengti specialius informacinius stendus, nurodančius parko dendrologinę sudėtį ir retų medžių rūšių dislokacijos vietą.
5.10. Dabar parke priskaičiuojama apie 370 natūraliai augančių žolinių augalų rūšių (R. Vaitkauskaitė, 1992 m. inventorizacija); iš jų 27 rūšys retos arba labai retos; sumedėjusių introdukuotų medžių priskaičiuojama apie 240 rūšių. Ateityje būtų gerai praturtinti parko dendrologinę sudėtį naujomis augalų rūšimis.
5.11. Parko smulkieji architektūros elementai (suoleliai, šiukšliadėžės, informaciniai stendai ir žibintai) yra ne tik blogos techninės būklės, bet ir morališkai pasenę, nekontekstualūs. Ypatingai daug kritikos nusipelno prastas žibintų dizainas ir kokybė, kurie visiškai netinka šiame reprezentaciniame parke.
5.12. Sociologinė apklausa parodė, jog 56,5 % apklaustųjų labiausiai iš parko gamtos ir kultūros komponentų patinka želdiniai, 30,8 % - Gintaro rūmai ir juos supanti aplinka bei parko natūralumas. 25 % respondentų pasigenda informacijos apie parką, labiausiai nepatinka dulkantys takai ir savaimingai sužėlę sąžalynai.
5.13. Norint išsaugoti parko gamtos ir kultūros vertybes bei pagerinti jų kokybę, būtina vykdyti nuolatinį parko priežiūros monitoringą.
5.14. Reikia siekti racionalaus parko gamtos ir kultūros vertybių panaudojimo rekreacinei veiklai.
Bandomasis Palangos Botanikos parko centrinės alėjos erdvių tyrimas parodė, jog būtinas rimtas mokslininkų, visuomenės ir aukštesniųjų valdančiųjų sluoksnių dėmesys, investicijos, norint išsaugoti unikalų gamtos, kultūros ir poilsio kompleksą, todėl parko erdvių mokslinio tyrimo darbai bus tęsiami toliau, o jų rezultatai bus publikuojami informacijos priemonėse.
  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas