- PRANAS
MARTINAITIS
-
- Parengta pagal
to paties pavadinimo Danutės Mukienės publikaciją,
išspausdintą
- „ŽEMAIČIŲ
ŽEMĖS” žurnale (2001 m. Nr. 1)
-
- Palangos parkas
- nuolatinių tyrinėjimų objektas
-
-
1997 metais simboliškai buvo
pažymimas Palangos botanikos parko, kurį daugelis iki pat
šiol linkę vadinti jo įkūrėjo Felikso Tiškevičiaus
vardu, įkūrimo šimtmetis. Jubiliejaus proga buvo išleistas
specialus „Žemaičių žemės” žurnalo numeris, kuris
dabar jau bibliografinė retenybė.
- Mintis surinkti kiek įmanoma
daugiau faktų apie šio parko istoriją gimė prieš keletą
metų, artėjant parko šimtmečiui, o parko istorija
neparašyta. Susipažinus su ta medžiaga, kuri saugoma parke,
Palangos miesto bibliotekoje, peržiūrėjus įvairių
laikotarpių Palangos parko pertvarkymo projektus, Zitos
Genienės istorinių tyrinėjimų medžiagą, daugelį
anksčiau Lietuvos spaudoje paskelbtų publikacijų apie
Palangos parką, Žemaičių kultūros draugijos
informaciniame kultūros centre pabandėmė visa, kas buvo
svarbiausia, sukaupti vienoje vietoje ir apibendrinti. Išėjo
didžiulis darbas - “Palangos botanikos parkas ir šis tas
iš Palangos miesto istorijos”. Vienas jo egzempliorius
perduotas Palangos bortanikos parkui, o kitas - Palangos
miesto bibliotekai. Palangos botanikos parkui perduota ir
publikacijų, kuriose įvairiais aspektais rašoma apie šį
parką, byla. Tiek ji, tiek ir minėto darbo visi skyriai
sudaryti taip, kad juos bet kuriuo metu ir bet koks autorius
gali tęsti, papildyti. Taip atsitiko dėl to, kad, renkant
Palangos botanikos parko istoriją, paaiškėjo, kad, nors nuo
parko įkūrimo praėjo tik 100 metų, bet labai daug kas jau
užmiršta, dar daugiau oficialiai neužfiksuota ar sunaikinta
per du paskutiniuosius karus. Daugelį skelbtų ir neskelbtų
faktų kol kas nėra galimybės ir patikrinti: nerandama
šaltinių ir kt. Be to, tai toks savo istorija, kultūros
paminklais ir specifika įdomus, turtingas objektas, kad apie
jį jau šiandien galima prirašyti tomus knygų. Redakcijoje
taip pat buvo nutarta rinkti medžiagq apie šio parko
istoriją, tikslina anksčiau paskelbtus faktus.
- Darbo pradžioje nedaug
mežiagos buvo pavykę surinkti apie tai, kas vyko Palangos
parke pirmaisiais pokario dešimtmečiais (iki 1961 metų, kai
buvo įkurtas Palangos botanikos parkas). Neturėjome faktų,
kurie išsamiau skaitytojams papasakotų ir apie pirmųjį
Palangos botanikos parko direktorių botaniką Praną
Martinaitį. Ir štai netikėtumas: 1998 m., sužinojusi, kad
susidomėjome Palangos parko istorija, į redakciją
paskambino Vilniuje tuo metu gyvenusi P. Martinaičio anūkė.
Paaiškėjo, kad Palangoje, toje pačioje sodyboje, kurioje P.
Martinaitis buvo įrengęs savo augalais plačiai garsėjusį
alpinariumą, tebegyvena vienintelė botaniko dukra Stasė
Šilgalienė. Mirus tėvui pas ją liko ir gana turtingas
Prano Martinaičio archyvas. Nedidelę jo dalį
peržiūrėjęs Lietuvos parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas
nė kiek nesuabejojo sakydamas, kad šis archyvas turi
didžiulę išliekamąją reikšmę. Daugelis dokumentų, P.
Martinaičio raštų išsamiai paaiškina, kas tuio metu buvo
daroma Palangos parke, kokios naujos augalų rūšys čia buvo
įveistos tuo laikotarpiu, kai čia dirbo jis pats. Išliko ir
Prano Martinaicio rašyta autobiografija, keletas kitų
dokumentų, iš kurių daug ką įdomaus ir konkretaus
sužinome apie didelį Žmogų - Lietuvos botaniką Praną
Martinaitį, sovietinės valdžios metais be pagrindo
primirštą ir net ignoruotą.
-
- Svarbiausi
faktai iš Prano Martinaičio autobiografijos
-
- Pranas Martinaitis gimė 1898 m.
sausio 1 d. Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus
Mozūriškių kaime mažažemio ūkininko šeimoje - “eigulio
pasodoje”. Jo tėvas Pranciškus gimęs 1875 m. Mama -
Anastazija Dumčiutė, kilusi iš Marijampolės apskrities
Šakių valsčiaus Bagdžių kaimo. Prano Martinaičio tėvas
buvo gana išsilavinęs žmogus iš pradžių jį mokė
žinomas lietuviškų knygų platintojas, Sudargo klebonas ir
artimas giminaitis kunigas Sideravičius. Stodamas į
gimnaziją Prano Martinaičio tėvas jau neblogai
susikalbėdavo lotynų, lenkų ir rusų kalbomis.
- Martinaičių šeimoje augo 6
vaikai: 3 berniukai ir 3 mergaitės. 1905 metais tėvai,
išvažiuodami į Ameriką, pasiėmė kartu su savimi ir
vaikus: du berniukus ir mergaitę. Kurį laiką šeima gyveno
Brukline. Tėvas dirbo cukraus fabrike. Brukline Pranas
pradėjo lankyti ir mokyklą (mokėsi Amerikoje du ir pusę
metų). Bruklinas Martinaičiams nebuvo svetingas. Čia
susirgę mirė du Pranuko broliai. Miesto oras labai kenkė ir
mamos sveikatai, todėl susirgo ir ji. Daktarai A.
Martinaitienei patarė grįžti į Lietuvą.
- 1908 metais ji su vaikais į
Lietuvą ir grįžo, o Prano tėvas liko dirbti Amerikoje,
materialiai aprūpindamas savo šeimą. Iš savo uždirbtų
pinigų jis Šakių rajono Mozūriškių kaime nusipirko 6 ha
žemės. Iš pradžių A. Martinaitienė su vaikais Slavikų
apylinkės Pusdešrų kaime išsinuomojo namelį. Vaikų
Brukline lietuviškai skaityti ir rašyti nemokė, tai teko
jiems samdyti Mockaitynės dvarelyje buvusį daraktorių. Kai
iš Amerikos sugrįžo Prano tėvas, Martinaičiai persikėlė
gyventi į Gelgaudiškį, kur šeimos galva įsidarbino
medžiokliu pas dvarininką Medardį Komarą. Tuo metu
Gelgaudiškyje buvo pradinė trijų skyrių rusų ir
vokiečių mokykla. Pranukas jau buvo kiek pramokęs “libizavoti”,
tai toliau mokslus tęsė šioje Gelgaudiškio, o vėliau ir
Šakių mokykloje - iki 1914 metų lankė pradinę ir klasinę
mokyklą. Tėvai tikėjosi, kad Pranukas bus mokytojas, todėl
rūpinosi, kad sūnus papildomai pasiruošęs įstotų į
Veiverių mokytojų seminariją. Tačiau pedagoginis darbas
Prano netraukė. Jis pasirinko sodininkystę. Tėvas dėl to
labai pyko, na o sūnus džiaugėsi gyvendamas Gelgaudiškyje,
patekęs į gerų sodininkų rankas. Jo mokytojai buvo:
Varšuviakas, Michalskis, Aleksandras Zajančkovskis. Gilinti
sodininkystės žinias Gelgaudiškyje buvo geros sąlygos, nes
čia plytėjo didelis (kaip ir parodinis) vaismedžių sodas,
3 oranžerijos daržovėms ir dekoratyviniams augalams,
daugybė inspektų, gėlynų. Prieš rūmus buvusį parterį
puošė retų veislių medžiai ir krūmai. Iš introdukluotų
vaismedžių čia augo daug obelų, kriaušių, slyvų,
cerešnių, vyšnių rūšių, įvairiausi vaiskrūmiai.
Ankstyvąsias daržoves dvaro daržininkai augindavo
inspektuose ir šiltnamiuose - net ir šviežias bulves. Tais
laikais P. Martinaitis itin susidomėjo knygomis apie augalus.
Lietuvių kalba tokių leidinių tada nebuvo, todėl Pranas
mokytis pradėjo iš lenkiškų.
- Knygas Pranas Martinaitis visą
gyvenimą labai brangino. Turėdamas pinigų didelę jų dalį
jis visada išleisdavo kaip tik pirkdamas jas. Iš jo knygų
kolekcijos išliko nedaug kas, nes didelė P. Martinaičio
bibliotekos dalis buvo išgrobstyta karo pabaigoje ir pokario
metais, kai P. Martinaitis buvo nuteistas ir išvežtas į
Sibirą. Jis dalį savo asmeninio archyvo, taip pat ir knygų,
1930 metais Kaune, Lietuvos žemės ūkio ir pramonės
parodoje gautą sidabrinį medalį, bei kai kuriuos kitus savo
vertingus daiktus 1972 metų pavasarį per vyr. mokslinį
bendradarbį J. Kontrimą perdavė tuo metu Vytėnuose
organizuotam sodininkystės muziejui. To paties J. Kontrimo
bei kitų Lietuvos sodininkystės tyrinėtojų paragintas tais
metais P. Martinaitis rašė ir savo prisiminimus apie
buvusius kolegas, sodininkystės istoriją Lietuvoje. Ne
viskas išliko. Iš mūsų dienas pasiekusių P. Martinaičio
rankraščių tik nuotrupas galime sužinoti ir apie tolesnį
jo paties likimą.
- Prasidėjus Pirmajam pasauliniam
karui, P. Martinaitis kartu su tėvais ir kitais Komaro
dvarininko tarnautojais pasitraukė į Rusijos gilumą. Čia
Pranas mokėsi toliau, neilgai trukus išvyko į Maskvą ir
pradėjo dirbti Maskvos botanikos sode, kuris tuo metu veikė
Miesčianskajos gatvėje, bei Nojaus sodininkystėje. 1918
metais P. Martinaitis sugrįžo į Lietuvą ir netrukus
išvyko į Vokietiją mokytis sodininkystės. 1920 metais jis
vėl sugrįžo į Lietuvą ir kaip sodininkystės specialistas
pradėjo dirbti Žemės ūkio ministerijos sistemoje, A.
Fredos dvare. Vėliau, Fredos dvare įsteigus Sodininkystės
mokyklą, iki 1923 metų dirbo ten.
- Vedė P. Martinaitis 1921
metais. Jo žmona buvo Pranė Baltrušaitytė, kuri taip pat
visą gyvenimą labai domėjosi augalais ir buvo didelė savo
vyro pagalbininkė. Jie išaugino dukrą Stasę. Kai 1923
metais buvo įsteigtas Kauno Botanikos sodas, P. Martinaitis
tapo šio sodo vyriausiuoju sodininku ir iki 1927 metų buvo
šio jo moksliniu sodininku. 1927-1944 m. P. Martinaitis dirbo
Kauno miesto valdybos Sodininkystės skyriaus vedėju.
1943-1944 m. dėl vokiečių savivaliavimo sodininkystės
srityje iš šių pareigų buvo pasitraukęs, dirbo “Sodybos”
centro Kauno žemės ūkio skyriuje, tačiau vėliau vėl
sugrįžo dirbti į Kauno miesto valdybą. 1944 metų vasarą,
artėjant frontui prie Kauno, kuriam laikui buvo pasitraukęs
į savo gimtąjį kaimą Šakių rajone. Į Kauną sugrįžo
po to, kai vokiečiai iš miesto jau buvo pasitraukę.
Sugrįžo, tačiau daugelio savo vertingų daiktų, ypač
knygų, neberado - Martinaičių namai buvo apvogti. Kaune jis
vėl įsidarbino miesto valdyboje ir tapo Apželdinimo tresto
direktoriumi. 1944 metų gruodžio 22 d. P. Martinaitį
suėmė. Kaip jis pats rašo savo autobiografijoje, suėmė
jį ir nuteisė pagal melagingus faktus, kuriuos tuometinei
valdžiai pateikė asmenys, anksčiau apvogę Martinaičių
butą. P. Martinaitis buvo apkaltintas pagal 58 straipsnį ir
karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo.
Iš įvairių P. Martinaičio užrašų sužinome, kad
gyvendamas Sibire (būdamas nuteistas), jis iki 1951 metų
pagal savo specialybę dirbo Kemerovo srityje, o 1951 metais
buvo perkeltas į Karagandą, kur iki 1955 metų dirbo
Karagandos botanikos sodo agrotechniku (kai kurie P.
Martinaičio nurodyti faktai apie Sibire praleistus metus
skirtinguose jo rašytuose dokumentuose neatitinka). 1955 m.
spalio 29 d. jis išvyko į Lietuvą. Įsikūrė Palangoje ir
nuo 1956 m. pradžios dirbo Palangos miesto apželdinimo cecho
vedėju, o vėliau ir Palangos botanikos parko direktoriumi.
1961 m. gruodžio 12 d. savo
- Pareigas Palangos miesto
valdžios potvarkiu jis, išeidamas į pensiją, perdavė
laikinai tuo metu Botanikos parko direktoriumi patvirtintam
Vytautui Valentai. Tada P. Martinaitis jau buvo reabilituotas
(LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1959 m. gegužės
22 d.). įsaku. Pensininko gyvenimas P. Martinaičio
netenkino, todėl, išėjęs į užtarnautą poilsį, jis jau
pirmaisiais metais ėmėsi plunksnos ir pabandė tai, kas per
- gyvenimą sužinota, padaryta,
susisteminti. Tuo metu jis itin aktyviai bendradarbiavo
spaudoje, ypač “Mūsų sodų” žurnale. Po metų jis buvo
pakviestas dirbti į Žemės ūkio ministerijos Sodininkystės
ir bitininkystės skyrių - Žiežmariuose, prie Kaišiadorių
vaismedžių medelyno, organizuoti vitamininių augalų
auginimą. Jo rūpesčiu buvo įveisti 26 ha erškėtrožių,
aronijos, saldžiųjų šermukšnių, juodųjų serbentų.
Vėliau P. Martinaičiui šiame medelyne buvo patikėta
atgaivinti augalų karantiną. Čia jis dirbo vyriausiuoju
agronomu tris metus, o po to, pablogėjus sveikatai, 1967 m.,
būdamas 72 metų amžiaus, atsisakė visų tarnybų ir
atsidėjo rašymui bei gėlių
- auginimui savo paties darže.
Tuo laiku priartėjo jo gyvenimo saulėlydis - o kelių metų
P. Martinaitis mirė Palangoje.
-
- Prano
Martinaičio darbai
-
- Pranas Martinaitis buvo iškilus
botanikas ir sodininkas. Jis labai domėjosi jurginais, buvo
išvedęs daugybę jų rūšių ir jais puošė Palangos
parką. Visą gyvenimą domėjosi ir rožėmis. Dirbdamas
Palangos botanikos parke jis atlikdavo ir mokslinius
tyrinėjimus, nors oficialiai to ir neskelbė. Šiandien
didžiulė vertybė yra visi jo rankraščiai. Čia randame
augalų, išaugintų Palangos botanikos parke 1956-1961
metais, sąrašus. Kita byla, reikalaujanti didelio
specialistų dėmesio, yra jo sudarytas Palangai būdingų
augalų sąrašas. Kartu su kitais Lietuvos dendrilogais jis
sudarinėjo ir Palangos parko medžių ir krūmų sistematinį
sąrašą, aprašinėjo medžius ir krūmus, naujai įveistus
Palangos botanikos parke 1956-1961 metais. Jis sudarė 1959
metų Palangos miesto medelyno rudens sąrašą, parengė
keletą didelių darbų apie rožes, jurginus, spygliuočius
medžius ir kita. Darbai atlikti labai kruopščiai ir
tvarkingai. Matyti, kad autorius juos rengėsi kur nors
išspausdinti, tačiau tai padaryti nesuspėjo. Išliko ir P.
Martinaičio sudaryta Lietuvos spaudoje jo paties paskelbtų
straipsnių bibliografija (1959-1971 metai). Šią
bibliografiją jis rašė paskutiniais savo gyvenimo metais,
jau sunkiai sirgdamas - rankraščiai sunkiai įskaitomi.
Kodėl tiek metų apie P. Martinaitį beveik nekalbėta,
kodėl jis nebuvo prisimenamas? Jo dukra S. Šilgalienė
pasakoja, kad vienas antras žmogus, sovietiniais metais
besidomintis jo asmenybe, buvo pas ją užsukęs, tačiau
dukra ką nors daugiau pasakoti jiems bijojo, nes tėvas vis
dėlto buvo buvęs ištremtas į Sibirą, o tais laikais net
ir po nuteistųjų reabilitacijos valdžia ne tik į buvusius
nuteistuosius, bet ir į jų vaikus žiūrėdavo kreivai.
Didelę tėvo archyvo dalį dukra išaugojo. Dabar yra viltis,
kad juo susidomėję parkotyrininkai pasirūpins, kad
vertingiausi P. Martinaičio darbai būtų išspausdinti. Na,
o rankraščiai, matyt, turėtų patekti į muziejų, kur
geriausios sąlygos laikyti tokius darbus. Palangos botanikos,
parko centre įsikūręs Gintaro muziejus tam, ko gero,
tinkamiausia vieta, nes, kaip matyti iš P. Martinaičio
rašytinio palikimo, būtent Palangos botanikos parkui jis
daugiausia atidavė savo širdies šilumos, tačiau, ko gero,
būtent šiame parke jis paskutiniais dešimtmečiais būdavo
rečiausiai prisimenamas.