PALANGOS BIOTANIKOS PARKAS SUTEIKUS JAM 
BOTANIKOS PARKO STATUSĄ
 
Parengė Danutė Mukienė. Nuotraukos autorės, 2003 m.
Palangos Lurdo fragmentas Kopų zonos, priklausančios parkui, fragmentai Maumedis
 1964 metais Lietuvos Kultūros ministerijos spec. mokslinėje restauracinėje gamybinėje dirbtuvėje buvo parengtas Palangos botanikos parko restauracijos ir rekonstrukcijos projektinė užduotis.
Šis projektas padarytas pagal Palangos miesto vykdomojo komiteto 1960 metų liepos 25 dienos užsakymą Nr. 57. Iš darbo matome, kad 1964 metais Palangos botanikos parkas užėmė 80 ha žemės. Krūmai ir medžiai augo 70, 7 ha plote, pievos užėmė 9, 5 ha, takai ir aikštelės - 43655 m² , vandens baseinai -6250 m² , fontanai ir upelis - 10 m², pastatai ir įrengimai - 1700 m², ūkinė zona - 6104 m.
Pagal paruoštą projektą parkas turėjo būti 100 ha ploto. Labiausiai, net 8 ha turėjo padidėti pievų plotai.
1964 metais Palangoje gyveno 5600 žmonių. Buvo planuojama, kad iki 1970-ųjų nuolatinių gyventojų skaičius kurorte pasieks apie 12 tūkst., o sanatorijos, poilsio namai, poilsinės vienu metu priims iki 12200 gyventojų.
Ruošiant projektinę dokumentaciją parko teritorijoje buvo šie pastatai ir įrengimai: Dailininkų poilsio ir kūrybos namai (dabar Gintaro muziejus), parko administracijos pastatas, sodininkystės bazė (šiltnamiai), pavėsinė estrados rajone, bufeto medinis pastatas - kioskas, koplytėlė.
Iš didžiausių parko teritorijoje buvusių kalvų išsiskyrė Birutės kalnas (21,9 m virš jūros lygio) ir Jaunimo kalnas (17,4 m virš jūros lygio). Vidutiniškai parkas yra pakilęs 6-9 metrus virš jūros lygio.
Parko tvenkinys (palangiškių vadinamas prūdas) užėmė 6240 m². Anksčiau įrengta jo vandens cirkuliacijos sistema jau nebeveikė. Prie rūsio esantis fontanas veikė, o gėlyno fontanas - ne. Buvo sugedusi ir kanalizacijos sistema.
Parkas tuo metu buvo skirstomas į 8 dalis: centrinį taką ir jo aplinką, prūdo rajoną, reguliariąją parko dalį, parko aikštę pietinėje rūmų pusėje, vakarinę ir rytinę parko aikštę abipus rūmų, Birutės kalną, pajūrio rajoną ir pietinę parko dalį.
Centrinis takas tęsėsi per visą parką ir sujungdavo atskirus parko peizažus į vientisą parko ansamblį. Centrinė parko alėja buvo pagrindinė parko kompozicinė ašis. Šioje dalyje buvo galima išskirti parko aikštę prie pagrindinio įėjimo, parko aikštę šiaurinėjė rūmų pusėje ir centrinio tako dalį tarp šių aikščių.
Šioje dalyje stovėjo ir„ Eglės žalčių karalienės” skulptūra.
Tvenkinio rajonas buvo savarankiškas, beveik iš visų pusių apsuptas tankiais želdiniais (išskyrus vakarinę ir rytinę dalį). Jį juosė takas. Centrinėje tvenkinio dalyje buvo sala, savo kontūrais pakartojanti krantų linijos braižą. Tvenkinys dirbtinis, nors to ir nesijautė. Neseniai atviroje rytinėje tvenkinio dalyje buvo įrengta griežtų geometrinių formų salelė, kuri niekaip nesiderino su aplinka ir grubiai įsiterpdavo į šios parko dalies natūralų peizažą. Tvenkinio rajonas buvo gerai išsilaikęs ir jį pertvarkyti tereikėjo mažai.
Reguliarioji parko dalis šiaurinėje pusėje buvo išlaikyta tokia, kaip ir suplanuota. Buvo likusios ir želdinių kompozicijos. Tačiau jei ankstesnį išplanavimą buvo galima lengvai palyginti su dabartiniu ir atkurti jį, tai želdiniai buvo taip pakitę, kad atkurti ankstesnį rūmų apželdinimo vaizdą buvo gana sudėtinga. Anksčiau keliai, juosiantys parterį, buvo apiforminti eilėmis iš liemeninių alyvų ir formuotų buksmedžių, o 1964 metais iš jų bebuvo likę tik sulaukėję, visai savo pirmykštę formą ir dekoratyviškumą praradę alyvų krūmai.
Pietinėje rūmų pusėje, priešais terasą, vietoje rozariumo buvo įrengtos tokios pat formos jurginariumas. Jis buvo labai apleistas ir nesudarė pilnai užbaigtos reguliarios išplanavimo planiruotės ansamblio, grubiai įsirėždavo į laisvo landšafto stiliaus veją.
Parko aikštės pietinėje rūmų pusėje bei vakarinė ir rytinė aikštės abipus rūmų buvo išlikusios beveik tokios pat, kaip ir anksčiau.
Birutės kalno šlaitas buvo tankiai apžėlęs savaiminiais krūmais ir medžiais, kurie nuo žmonių akių visiškai paslėpdavo kalvos šlaite išdėstytus pavienius akmenis. Dėl to šiaurinėje kalno papėdėje iš akmenų ir betono įrengta grota atrodė beveik niekuo nesusijusi su ją supančia aplinka.
Pajūrio rajone stovėjo muzikos estrada. Miškas šioje zonoje buvo senas, skurstantis.
Pietinės parko dalies masyvas žmogaus rankos buvo beveik nepaliestas. Čia nebuvo atlikti jokie želdinių komponavimo darbai. Vyravo pušynai su nedidele kitų spygliuočių, juodalksnių priemaiša.
Parko rūmai, kuriuose veikė Dailininkų poilsio ir kūrybos namai, buvo išsilaikę gerai. Truputį paremontuoti reikėjo tik fasadą, atramines sienutes, baliustradą. Birutės kalno koplytėlės ir Lurdo būklė buvo patenkinama. Parko administracinis pastatas suremontuotas 1962 metais ir atrodė gerai, šiltnamiai - patenkinamai. Reikėjo remontuoti estrados pavėsinę ir kioską, pušies „Grybą”.
Senosios parko dalies pagrindiniai takai atrodė patenkinamai, o dalis senųjų - buvo nesutvarkyti, jų pakraščiai užžėlę. Parko šiaurės rytų kampe, kur po 1935 metų buvo įrengta orkestro estrada, pramogų atrakcionai, takų tinklas buvo chaotiškas, suformuotas neatsižvelgiant į bendrą parko planavimą, o ir patys takai apleisti.
Laiptai į Birutės ir Jaunimo kalnus buvo įrengti su pakopomis. Ypač blogai atrodė Birutės kalno laiptai, kurių pakopos buvo padarytos iš mediniais kuoleliais paremtų lentų. Jaunimo kalno laiptai buvo padaryti iš skaldyto granito ir atrodė gerai.
Į parko teritoriją iš Vytauto gatvės buvo nutiestas 100 mm vandentiekio įvadas, kurio vanduo buvo tiekiamas Dailininkų poilsio ir kūrybos namams, fontanui. Vienas jų atsišakojimas ėjo į Birutės kalną, kitas - į šiltnamius. Buvo nutiesta ir 100 mm vandens nuvedamoji kanalizacija. Fekalinis-ūkinis vanduo iš rūmų buvo surenkamas į išsemiamą septiką. Iš fontano vanduo nutekėdavo į tvenkinį. Tvenkinio vandens pašalinimo tinklai 1960-1964 metais neveikė.
Elektrolinijos parko teritorijoje buvo orinės, kabojo ant medinių stulpų. Apšviesdavo tik pagrindinį taką (nuo įėjimo iki rūmų). Šviestuvai buvo gatvės tipo, įrengti taip pat ant medinių stulpų. Rūmuose ir parko administraciniame pastate veikė telefonas.
Parko išplanavimo restauracijos projekte buvo numatyta:
1. Išplėsti parko teritoriją nuo rūmų į pietus (iki griovio) ir šią naująją dalį organiškai prijungti prie senosios parko dalies, išlaikant miško parko charakterį;
2. Parką planuoti ir želdinius komponuoti laisvai (landšaftiniu principu), atsižvelgiant į naujus, visasąjunginio kurorto parkui keliamus reikalavimus;
3. Nekeisti senosios parko išplanavimo struktūros ir charakterio (planavimo, apželdinimo);
4. Atstatyti užaugusius senuosius takus;
5. Praplėsti siaurus senuosius parko takus;
6. Senojoje parko dalyje, kur būna itin daug lankytojų, išimtinais atvejais pravesti naujus takus;
7. Pietinėje parko dalyje pravesti naują takų tinklą, organiškai sujungiant šią dalį su senuoju parku;
8. Architektūriškai apiforminti atskiras parko vietas, statyti čia mažąsias architektūros formas;
9. Parke įrengti vandentiekį augmenijai laistyti, sanitariniams poreikiams. Sutvarkyti parko apšvietimą elektriniais šviestuvais.
Buvo nutarta centrinėje parko dalyje atkurti senąjį E. Andrė parko išplanavimą ir tik pagrindinį taką sujungti su naujuoju taku (su buvusiu privažiavimu prie arklidžių).
Pagal pagrindinį rūmų fasadą jokių pakeitimų nebuvo numatyta. Pietinėje rūmų dalyje buvo nutarta atkurti rozariumą, senuosius takus, rozariumo metalinį aptvėrimą. Pietinėje rūmų pusėje esančios aikštės pakraštyje, pamiškėje, įrengti naują taką. Į pietus nuo rūmų, miške esančiame kalnelyje, buvo sumanyta įrengti aikštelę ir į ją vedančius takus, kad iš šios aikštelės atsivertų vaizdas į rūmus. Buvo nutarta atkurti senuosius takus ir apie Mažosios Birutėlės kalnelį, o rytinėje rūmų pusėje pravesti naujus takus nuo rūmų.
Pajūrio zonoje buvo numatyta parko tvorą tverti ją atitraukiant toliau nuo Taikos (dabar Meilės) alėjos.
Pagal 1935 metų parko šiaurės rytų rajono išplanavimą buvo įrengtos aikštelės, kuriose vykdavo įvairūs žaidimai (pakabintų žiedų svaidymas ir kita), estradoje grodavo orkestras, vykdavo šokiai. 1960-1964 metais ši parko dalis buvo gerokai apleista. Šokiai, žaidimai-atrakcionai vykdavo už parko teritorijos (kitoje plento į Klaipėdą pusėje). Buvo numatyta iš parko iškelti estradą, nutiesti naujus takus, nukelti laikiną medinį bufeto kioską ir pastatyti naują bufetą-kavinę kitoje parko vietoje. Planuota papildomai įrengti gazuoto vandens vežimėlių.
Projekte buvo numatyta iš naujo išplanuoti parko pietinę pusę, laisvai pravedant takus, tačiau taip, kad vaikščiojant jais žmonėms atsivertų įdomūs vaizdai.
Parko pakraščiu buvo numatyta pravesti pagrindinį juosiamąjį taką, kuris organiškai įsijungtų į senosios parko dalies kelių tinklą.
Šiltnamius iš parko buvo nutarta iškelti, o parke sodinamus krūmus ir medelius auginti Palangos miesto medelyne. Netoli šiltnamių esančiame darže buvo numatyta atkurti senuosius takus , esamą tvorą panaikinti , sodinti retas gėles.
Pajūrio zonoje 1 ha plote buvo numatyta auginti viso Lietuvos pajūrio charakteringus augalus, o šioje vietoje buvusią sporto aikštelę panaikinti.
Birutės kalno viršuje 1958-1959 metais nuo jūros pusės buvo pastatyta aukšta granitinė atraminė siena su bortu-barjeru.
Projekto užsakytojas (Palangos miesto DŽDT VK) reikalavo nugriauti Birutės kalno koplytėlę, jo vietoje įrengti vandens baseinėlį-fontaną, vandenį nuleidžiant į kalno apačioje esančią grotą. Koplytėlės vietoje buvo siūloma įrengti gėlyną ir kalno aikštelės krašte - vandens baseinėlį, kuris būtų įrengtas, panaudojus vandens nugludintų akmenų laisvą, natūralią kompoziciją. Vanduo iš baseinėlio atvirai kalno šlaitu, natūraliomis akmenų kaskadomis turėjo būti nuvestas į grotą, kur buvo reikalaujama įrengti baseiną. Grotą ir jos aplinką buvo siūloma panaudoti akmens kompozicijoms ir šioje vietoje sodinti alpinariumo augmeniją. To reikalavo projekto užsakovas, bet to nesiūlė projekto autoriai, ir„ buldozerinio" ateizmo laikmečio padiktuoti reikalavimai nebuvo įgyvendinti. Projekto autoriai siūlė tik rekonstruoti, kai kur praplatinti užlipimo takus į Birutės kalną (t. y. atstatyti prieš 10 metų panaikintą taką į kalną.
Jaunimo kalnelio teritorijoje prie parko buvo siūloma prijungti buvusius žydų kapus ir naujai išplanuoti minėtą teritoriją. Beje, šios parko dalies tvarkymo darbai buvo pradėti dar 1958 metais: įrengti granito pakopų laiptai, atraminės sienutės. Šie atlikti daliniai kalno tvarkymo darbai trukdė sudaryti tinkamą naująjį išplanavimo projektą. Tad buvo nutarta dalį naujai įrengtų granitinių laiptų išardyti, o kalno viršuje įrengti aikštelę, pavėsinę, kalną apjungti nauju taku.
Pagrindinį įėjimą į parką buvo numatoma išryškinti, įrengiant erdvesnę įėjimo aikštelę, patį įėjimą atitraukti nuo gatvės, iškloti betono plokštėmis, pabrėžti flagštokais, granitiniais borteliais, netoli įėjimo pastatyti parko plano lentą, parko takus ties įėjimu pakelti iki gatvės šaligatvio lygio (20 cm), išvengiant laiptelių ties įėjimu.
Buvo numatyta praplatinti ir įėjimo taką nuo Dariaus ir Girėno gatvės (ties Daukanto gatve), įėjimą iškloti betono plokštėmis.
Sudarant parko rekonstrukcijos projektą, atsižvelgiant į landšaftinius ir biologinius požymius, buvo išskirta 50 sklypų ir pateikti pasiūlymai dėl jų rekonstrukcijos.
Palangos botanikos parko esamiems medynams tuo buvo būdingas natūralaus miško charakteris. Duominuojančių miško rūšių - paprastosios pušies ir juodalksnio gryni medynai parko teritorijoje buvo pasiskirstę nevienodai. Atskirai augančios paprastosios pušys užėmė apie 21, 2 ha, juodalksniai - 2, 1 ha, o mišriai augančios pušys -33 ha, paprastosios eglės - 0, 8 ha. Botanikos parko masyvuose 1960-1964 metais ryškiai dominavo mišrūs ir gryni paprastosios pušies medynai, kurie sudarė 82 proc. visų medynų ploto. Be to, visų mišrių medynų sklypuose paprastoji pušis sudarė 20-30 proc. medynų sudėties. Antroje vietoje buvo juodalksnynai, kurių mišrių ir grynų kartu paėmus buvo 17 proc. Jie iš lapuočių medžių labiausiai buvo paplitę mišriuose parko medynuose. Paprastoji eglė vyravo tik viename mišraus medyno sklype, kuris sudarė 1 proc. visų medynų ploto. 10-20 proc mišrių medynų sudėtyje sudarė mažalapė liepa, drebulė, paprastasis klevas, karpytasis beržas ir paprastasis uosis. Devyniuose medynų sklypuose buvo aptinkamas paprastasis ąžuolas, kalninė guoba, paprastasis skirpstas, paprastasis skroblas.
Be jau minėtų, parke augo dar keturi vietiniai medžiai. Tai baltalksnis, blindė, paprastasis šermukšnis ir paprastoji ieva.
Apie 90 proc. parko medynų turėjo daugiau arba mažiau išsivysčiusį krūmų ardą - vadinamąją traką. Tankus jis buvo 15-oje proc. želdynų. Gausiai buvo paplitę šie krūmai: paprastasis lazdynas, paprastasis sausmedis, kalninis serbentas, raudonuogis šeivamedis, europinis ožekšnis, pilkasis gluosnis ir paprastasis kadugys. Trako ordą dažnai papildydavo drebulės ir baltalksnio šaknų atžalos bei kiti menkaverčiai augalai. 82 proc. parko medynų buvo 80-160 metų amžiaus. Pakenkti parazitinių grybų, kenkėjų, žmogaus sąlygojamų neigiamų aplinkos faktorių, masiškai džiūvo juodalksniai, pušys, drebulės, kiti medžiai. Kadangi tuo laiku nebuvo efektyvių priemonių parko medynų nykimui sustabdyti, buvo siūloma atnaujinti juos rekonstrukcijos būdu - iš viso 91 proc. medynų. Buvo siūloma ruošti ir naują medynų pakaitą seniesiems tebeaugant, reguliuoti naujųjų medynų rūšinę sudėtį ir tankumą. Kadangi pomiškiui formuotis labai trukdė trakas, tai medynų rekonstrukciją buvo rekomenduojama pradėti nuo trako kirtimo, pomiškio sodinimo. Buvo leidžiama kirsti tik džiūstančius medžius. Tankaus trako kirtimą buvo siūloma kartoti kas 2-3 metai ir tol, kol pomiškio medeliai neiškils virš trako ardo.
Rekonstravus Palangos botanikos parką, grynųjų medynų sudėtis turėjo būti tokia (ha): paprastoji pušis - 19, 5, juodoji pušis -1, 2, kalninė pušis -1, 2, paprastoji eglė - 1, 6, baltoji eglė - 0, 6, raudonasis ąžuolas - 6, 8, paprastasis ąžuolas - 0, 7, juodalksnis -1, 3, karpotasis beržas -0, 8, plaukuotasis beržas -1, 5, paprastasis skroblas - 1, 3, mažalapė liepa -2, 9, didžialapė liepa -2, 0. Viso grynieji medynai turėjo užimti 39, 4 ha plotą.
Iš viso parke po rekonstrukcijos masyvų pakraščiuose ir aikštėse turėjo būti naujai pasodintos tokios želdinių rūšys:
1. Spygliuočiai medžiai: kanadinė cūga, baltosios, dygiosios melsvaspyglės, Engelmano, paprastosios, serbinės eglės, dviskiautis ginkamedis, balzaminis, pilkasis kėnis, europinis kukmedis, europinis, japoniškas, sibirinis maumedis, Bankso, juodoji, kalninė, sidabrinė pušis;
2. Lapuočiai medžiai:paprastasis raudonasis ąžuolas, kvapusis, Maksimovičiaus, popieržievis beržas, paprastasis bukas, baltasis svyruoklinis gluosnis, paprastasis kaštanas, amūrinis kamštinis, paprastasis, platanalapis Leopoldo, sidabrinis, totorinis, trakinis klevas, didžialapė, mažalapė, sidabrinė liepa, pilkasis riešutmedis, paprastasis skroblas, paprastasis pensilvaninis uosis, baltažiedis vilkmedis, žaliasis uosis;
3. Lapuočiai krūmai:paprastosios štambinės, persinės alyvos, paprastasis buksmedis, korėjinė, lenktašakė forzitija, Duglašo , grauželinė, vienapiestė gudobelė, stambiažiedis jazminas, Dilso, gulsčiasis , žvilgantis kaulenis, Bilijardo, japoninė, niponinė, smailapė, Vankuto lanksva, paprastasis ligustras, dyglialapė makonija, europinis ožekšnis, paprastas ožekšnis, paprastasis putinas, paprastasis pūslenis, paprastasis raudonlapis, Tunbergo raugerškis, kultūrinės rožės, mėlynuogis, rytinis, totorinis raudonžiedis, totorinis purpurinis sausmedis, baltoji sedula, auksuotasis, kalninis serbentas, raudonžiedis svarainis, juoduogis, raudonuogis šeivamedis;
4. Vijokliai:penkialapis vynvytis, gelsvoji raganė.

  

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas