PALANGOS PARKO APŠVIETIMAS

Kazimieras Urbonavičius

Tekstas parengtas pagal publikaciją „Palangos parko apšvietimas“, išspausdintą 2001 m. 
Vilniaus dailės akademijos išleistoje knygoje „Lietuvos želdynų ateitis“, p. 81-83

Palangos botanikos parkas naktį. Nuotraukos iš muziejaus rinkinių

Palangos parko vaizdų savitumas, medžių, krūmų įvairovė, pavienių medžių ir jų grupių išdėstymas erdvėse bei jų pakraščiuose, skulptūros, architektūra, įtaisiniai sudarė galimybę organizuoti dekoratyvinį apšvietimą kaip šviesos paveikslų spektaklį. Parko apšvietimo projektas parengtas 1969 m. (1 pav.). Autoriai: archit. A. Paulauskas, inž. Z. Vaškevičius.
Pagrindiniai šviesos paveikslai išsidėstę pagal centrinį taką apie 10 m. vienas nuo kito, o antraeiliai ir tarpiniai - pagal kitus centrinės parko dalies takus. Pasivaikščiojimo maršrutai susikerta prie pagrindinių šviesos paveikslų. Tarpinės zonos - tamsesnės, yra pauzės pasiruošti kito šviesos paveikslo apžiūrai ir kartu yra laikotarpis akies adaptavimuisi tamsai. Lankytojų judėjimo kryptį nustato natūralus noras pasiekti apšviestą naują objektą. Tokiu būdu šviesa organizuoja judėjimą ir nuoseklią šviesos paveikslų apžvalgą.
Panaudoti keli apšvietimo būdai:
1. Frontalus rūmų ir erdvių pakraščių masyvų;
2. Medžių, jų grupių ir krūmų iš apačios;
3. Erdvių apšvietimas užliejančia šviesa, įtaisant prožektorius arčiau tako;
4. Kontražūriniai šviesos šaltiniai išdėstyti tarp masyvo ir pavienių augančių medžių ar jų grupių;
5. Mažo šviesos intensyvumo žibintai, įrengti ant akmenų, rožyne.
Rūmus supančiose erdvėse šviesos paveikslų organizavimui panaudotas kartu frontalus apšvietimas, iš apačios, kontražūrinis.
Šviesos paveikslų šaltiniams panaudoti prožektoriai ir šviestuvai su skirtingos spektro sudėties lempomis: gyvsidabrinės - šaltesnio smaragdinio, kvarcinės halogeninės - oranžinio gelsvo, natrinės - šiltai auksinio atspalvio. Šaltesnių ir šiltesnių atspalvių derinys sustiprina spalvų kontrastą, padeda išvengti apšvietimo monotonijos, mažai iškreipdamas lapų, medžių kamienų, žolės spalvas. Organizuojant šviesos paveiksluose jos šaltinių išdėstymą, priekiniame plane, arčiau takų apšviečiami vaizdo elementai šiltesnio atspalvio lempomis, erdvių pakraščiuose medžių lajų pašvietimas iš apačios šaltesnio atspalvio lempomis sustiprina erdvės gilumo įspūdį. Pašviečiant iš apačios medžių lajas, labai gerai praleidžia šviesą beržų lapija - apšviečiamas visas lajos tūris, blogiau - liepų, ąžuolų, mažiausiai - klevų.
Šviesos paveikslų zonoje išsklaidyta šviesa apšviesti parko takai 2-4 liuksų, tarpinių šviesos šaltinių - 0,5-1 liukso intensyvumu. Takų dangos iš balsvo estiško dolomito apsišviečia intensyviau. Šviesos paveikslų spektaklio organizavimui įrengti aštuoni pagrindiniai šviesos paveikslai pagal centrinį taką, aštuoni paveikslai - kitose parko dalyse ir dešimt tarpinių pašvietimų.
Skulptūra „Eglė žalčių karalienė“ apšviečiama dviem 150 vatų intensyvumo šviestuvais, 4 m atstumu įgilintais žemėje. 5 šviestuvai su 250 vatų intensyvumo gyvsidabrio lempomis įrengti 25 m. atstumu, vakariniame erdvės pakraštyje, pašviečiant iš apačios medžių lajas ar greta esančius krūmus (2 pav.).
Tvenkinio (0,6 ha ploto ir apie 250 m ilgio) apšvietimui panaudoti du prožektoriai su 1000 vatų intensyvumo halogeninėmis lempomis, įrengti priešinguose vandens telkinio galuose. Jų užliejanti šviesa apšviečia supančius želdinius, atspindi ramiame vandenyje tvenkinio pakraščių augmeniją, sustiprina vandens gelmės įspūdį. Saloje, esančioje viduryje tvenkinio, papildomai pašviečiami keli medžiai šviestuvais su 250 vatų intensyvumo gyvsidabrio lempomis. Prožektorių su halogeninėmis lempomis šviesos srautas užlieja erdvę 120 laipsnių kampu horizontaliai ir 9 laipsnių kampu vertikaliai (3 pav.).
Šiaurinėje nuo rūmų erdvėje derinti skirtingomis kryptimis nukreipti šviesos srautai, kurie suteikia šviesos paveikslui didesnio dinamiškumo. Du 250 vatų intensyvumo šviestuvai, paslėpti už akmenų, esančių gėlynuose, prie tako, apšviečia priekinę erdvės dalį. Jos giluma, esanti už 20 m nuo tako, užliejama 1500 vatų halogenine prožektoriaus lempa. Erdvės viduryje esančią medžių grupę ir kelis medžius, esančius erdvės pakraščiuose, apšviečia keturios 250 vatų lempos. Palaipsniui didinant šviesos srautų intensyvumą, sustiprinamas perspektyvos gilumos įspūdis. Einant centriniu taku nuo rūmų šiaurinės erdvės, apšvietimas įgyja kitokį pobūdį. Tamsūs medžių siluetai ryškiai išsiskiria apšviesto masyvo fone. Toks kontražūrinis apšvietimas efektyvus ne tik pavieniams medžiams, bet ir jų grupėms (4 pav.). Panašiu šviesos šaltinių išdėstymu organizuoti šviesos paveikslai ir kitose rūmus supančiose erdvėse.
Šviesos spektaklio kompozicijos centru tapo rūmai. Cokolinėje, įgilintoje jų dalyje išdėstyti 150 vatų intensyvumo natrio lempų 22 šviestuvai, teikiantys auksinį gelsvą atspalvį šviesiam pastato fasadui. Baliustrada apšviesta 4 gyvsidabrio lempų šviestuvais. Šviesos šaltiniai įrengti tarp baliustrados sienos ir nugenėtų eglaičių (5 pav.).
Viena iš svarbiausių sąlygų įrengiant šviesos šaltinius - paslėpti juos nuo lankytojų, nukreipiant šviesos srautus taip, kad neakintų. Norint išvengti šio diskomforto, mažesniems šviestuvams ir žibintams įrengti reflektoriai, o prožektoriai ir šviestuvai išdėstyti už tankių krūmų, už akmenų arba įgilinti drenuotose įdubose.
Bendras reikalingas elektros kiekis - apie 50 kilovatų. Elektros kabeliai sukloti takų pakraščiais, stengiantis kuo mažiau pažeisti medžių šaknis. Apšvietimas valdomas iš centrinio pulto laiko relės pagalba. Veikia nuo sutemų pradžios kiekvieną vakarą tam tikrą laiko tarpą (apie 2 valandas).
Ypatingas dekoratyvinio apšvietimo įspūdis palieka lankytojams žiemos metu: padengtos sniegu erdvės, ką tik apsnigti medžiai, krūmai, intensyviai atspindintys šviesą. Jos prisipildo visas parkas, šviesos spektaklis pasiekia kulminaciją. Vasarą gausi lapija, tamsūs medžių kamienai ir šakos sugeria daug šviesos, apšvietimas atrodo labiau kontrastingas, tarpinės zonos tamsesnės. Pavasarį, o ypač spalvingąjį rudenį iš jūros atslinkęs rūkas praturtina apšvietimą naujais efektais, paryškina vaizdų priekinius planus, sušvelnina kontrastus.
Įrengiant apšvietimą Palangos botanikos parke įgyta patirtis rodo galimybes įvairių šviesos šaltinių pagalba išryškinti parko vaizdų savitumą tamsos metu.
Tokios apimties įtaisinys 1976 metais buvo vienintelis tuometinėje Sovietų sąjungoje. Už tai ir už želdinių laistymo sistemą, įtaisytą centrinėje parko dalyje, bei gerą priežiūrą Palangos parkas buvo apdovanotas SSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodos 1 laipsnio diplomu.

 

  ©  Lietuvos dailės muziejus,                                                                                                                                                          Atnaujinta  2010.07.13
  ©  Palangos botanikos parkas,
  © Žemaičių kultūros draugijos informacijos centras
Svetainės technologinė priežiūra: Unesco katedra humanitarams, Matematikos ir informatikos institutas